Ryte skubėdama atrakinu surūdijusią pašto dėžutę, raktas gailiai cypteli. Tikiuosi rasti sąskaitas už butą; kai kurios jų dar neskait­menizuotos ir tebeateina popieriniu pavidalu. Tačiau vietoje mokesčių – atvirlaiškis. Vienoje pusėje – Kauno centrinio pašto nuotrauka, kitoje – du sunkiai įskaitomi žodžiai. Iš kur jis? Nei atgalinio adreso, nei parašo. Šis paslaptingas atvirlaiškis privertė prisiminti vaikystę, kai švenčių proga siųsdavau savo pačios rankų darbo atvirukus vyresniems giminaičiams. Kartu mane laiku nukėlė kur kas toliau – į tarpukario paštą.

Kalbant apie atvirukų ištakas, Europoje seniausi egzemplioriai priskiriami XIV–XV amžiams. Tai būdavo prabangūs vienetiniai rankų darbo kūriniai, perduodami per pasiuntinius, kuriuos sau galėdavo leisti tik turtingi aristokratai, tačiau tarp kilmingųjų paplitusią atvirukų siuntimo tradiciją ilgainiui pakeitė dvi naujovės: spaudos preso atsiradimas (XV a.) ir jo pritaikymas nedidelių formatų piešinių tiražavimui. Pirmieji komerciniai atvirukai atsirado XIX a. Londone, nors anglai kalėdinius sveikinimus artimiesiems kurdavo patys, nes siųsti fabrikinius buvo laikoma blogu tonu. Visgi XX a. pr. komerciniai atvirukai užkariavo visą Europą. Atkeliavo jie ir pas mus.

Prie centrinio Kauno pašto, tarpukario Lietuvos pasididžiavimo, prieš šventes nusidriekdavo eilės norinčiųjų išsiųsti šventinius linkėjimus. To meto atvirukai ypatingi, nepaisant fakto, jog šalyje atsiradus telefono ryšiui jų populiarumas kiek sumenko.

Kauno centrinis paštas, kurį 1930-aisiais suprojektavo architektas Feliksas Vizbaras, sujungė lietuviško stiliaus ir moderniosios architektūros bruožus. Tuomet gaubti stiklai buvo naujovė, šoninių langų apvadai stebino liaudiška ornamentika, vestibiulis ir salė – liaudies audinių raštais. Netoliese virė gyvenimas – Laisvės alėja vaikščiojo damos, veikė siuvyklos, kirpyklos, restoranai, o kur dar aplinkinių pastatų modernizmas – ne tik pašto, bet ir Lietuvos banko, Karininkų ramovės etc. Tuo metu Kaunas iš skurdaus Rusijos imperijos miesto virto modernia Lietuvos valstybės sostine.

Šiandien centrinis paštas nebeatlieka savo tikrosios funkcijos, tačiau monumentalumu ir modernizmu vis dar traukia akį. Jo erdves buvo galima apžiūrėti neseniai vykusios parodos „Modernizmas ateičiai 360/365“ metu. Iš antro aukšto atsiveria Laisvės alėjos panorama, tik jau nebematyti skubančiųjų atsiimti ar išsiųsti pašto…

Atvirukas – bendravimo priemonė

Lietuvoje tarpukariu leisti atvirukai buvo retenybė: didžiąją dalį čia platinamųjų sudarė spausdinti užsienyje, daugiausia Vokietijoje, Prancūzijoje. Taip buvo todėl, kad dažniausiai Lietuvos leidėjai užsienio leidyklose nusipirkdavo teisę ant tenykščių sveikinimo atvirukų klišių uždėti lietuviškus užrašus. Taip jie būdavo pritaikomi mūsų šalies rinkai. Dažnai atvirukų kampuose matyti užsienio leidėjų logotipai, kartais – tiražų duomenys, rodantys, kad Vakaruose jie buvo spausdinami ir pardavinėjami masiškai.

Kaip ir dabar, taip ir tuomet buvo galima rinktis tarp atviruko bei atvirlaiškio. Pirmasis dedamas į voką, o antrasis – jau paruoštas siuntimui, tereikia kitoje pusėje užrašyti sveikinimą, adresą ir pažymėtoje vietoje užklijuoti pašto ženklą.

Atvirlaiškiai – svarbi tarpukario Lietuvos gyventojų bendravimo priemonė: žmonės ne tik siųsdavo sveikinimus šv. Kalėdų ar šv. Velykų progomis, bet ir prašydavo paimti iš traukinių stoties, nuvežti į kaimą, atsiųsti pinigų, pranešdavo koks oras arba naujas gyvenamosios vietos adresas ir pan. Su naujausiomis medijomis atvirukus sieja tai, kad jie bendravimą per atstumą pavertė savotiška masine preke. Dėl gausaus tiražavimo atvirukai išliko iki mūsų dienų.

Mokslininkas Vygantas Vareikis pasakoja viename sename atviruke perskaitęs, jog kažkokia dama kviečia susitikti šiandien septintą valandą vakaro prie teatro durų ir kartu nueiti į spektaklį. Šiandien?! Šis paprastas žodis rodo, kokios buvo komunikacijos galimybės ir kaip pasikeitė laiko suvokimas. Juk buvo svarbu, kad asmuo atviruką gautų laiku ir dar spėtų atsakyti iki lemtingo vakaro.

O meilės atvirukams netgi buvo sukurta speciali pašto ženklų kalba, diskretiškai informuodavusi gavėją, ką siuntėjas nori pasakyti („Galvoju apie tave“; „Laukiu atsakymo“; „Ar norėtum susitikti?“ ir pan.). Atvirlaiškiai dėl vietos tekstui stokos mintis vertė dėstyti lakoniškai ir glaustai, kaip kad šiandien rašant SMS žinutes.