Netolimos COVID-19 pandemijos ir karantinų patirtys, regis, dar kartą visiems parodė, koks brangus bei svarbus šiais laikais yra gebėjimas nuotoliu perduoti judančius vaizdus ir garsą. Namuose izoliaciją leidusiems žmonėms tiesioginiai videoskambučiai atstojo tiek dalykinius darbo posėdžius, tiek mokyklos klasę, o po darbo valandų vaizdinė medžiaga neretai tapdavo ir pramogų šaltiniu. Visa tai šiandien veikiausiai būtų neįsivaizduojama be televizijos išradimo.

Jos pradžia Lietuvoje įprastai laikomi 1957-ieji – būtent tų metų balandžio 30 d. prieš kelis mėnesius įkurta Vilniaus televizijos studija pradėjo reguliarias transliacijas. Nors pirmosios iš jų metu šalyje suskaičiuoti vos 32 televizijos aparatai (28 mieste, 4 kaime), po kelių dešimtmečių Lietuvos SSR gaminama TV technika jau buvo puikiai žinoma visoje Sovietų Sąjungoje, net naudojama vasaros olimpinių žaidynių Maskvoje (1980) transliacijai. Tačiau apie televiziją pas mus pradėta svajoti ir kalbėti dar gerokai prieš tai, kai raudonarmiečių batai sutrypė valstybės nepriklausomybę. Kokios jos vizijos sklaidė laisvoje, prieškario Lietuvoje?

Vienas pirmųjų savąjį televizijos įsivaizdavimą lietuviams pristatė literatūros klasikas Antanas Žukauskas-Vienuolis, 1920–1928-aisiais kasmet Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga skirtinguose leidiniuose (laikraščiuose „Lietuva“, „Laisvė“, „Lietuvis“, „Lietuvos žinios“) publikuodavęs trumpas satyrines fantastines istorijas. Visų jų struktūra būdavo tokia pati – tolimoje ateityje, dažniausiai praėjus maždaug amžiui nuo tada, kai rašė A. Vienuolis, Vasario 16-osios iškilmių metu istorijos profesorius skaito viešą paskaitą apie tai, kaip atrodė lietuvių kasdienybė prieš šimtmetį, šio autoriaus laikais.

Minėtosios istorijos kūrėjui tarnavo kaip būdas linksmai pašiepti gyvenamojo meto ydas ir pasidžiaugti nesenais pasiekimais. Iš tolimos perspektyvos į rašytojo dienų Lietuvą žvelgiančiam profesoriui kai kurie reiškiniai atrodydavo nesuprantami: „Dabar mūsų plaukai ant galvos stojasi, skaitant kaip tais metais kauniečiai sutikę naujus metus: iš vieno „Vilkolakio“ rytojaus dieną išvežę 3 vežimus sudaužytų taurių stiklų; o kas dėjosi „Metropoly“ taip vadinamam „Inteligentų Klūbe“, kur buvę tik pakviestieji; paskiau „Liutnėj“, „Rotušėj“ ir „Tilmanso“ salėj, kur buvo susirinkęs mūsų jaunuomenės žiedas, ir blizgą karžygiai, tai ir apsakyti negalima; „Tilmanso“ salėj šokę ir gėrę ne tik žmonės, bet ir arkliai… „Šokę, gėrę ir negėrę, šokę panų įsitvėrę“… Šokę mazūrą, kazoką, trepačką, visus naujuosius ir senuosius šokius ir, pagaliau – repečką. Tvarkos žiūrėtojai buvo norėję sudaryti ir automobilių kadrilį, ir nesudarę vien tik dėl to, kad nei vienas automobilis neįlindęs pro duris į salę. Tie gi, kuriems nebebuvo vietos šokti, sėdėjo už staliukų ir, žiūrėdami į šokėjus, liejo šampaną, kaip vandenį; kiti ilsėjos užlindę už kulisų ir dekoracijų…“ – stebisi jis praeities gyventojais; taip A. Vienuolis šaiposi iš per daug lėbauti mėgusių savo amžininkų.

Tačiau šį kartą mums įdomesnės ne mokslingojo personažo įžvalgos apie praeitį, bet rašytojo ateities vizijos. Nors joms skirta mažiau vietos, iš pasakojimų įžangų jau galime susidėlioti įspūdį, kaip Vienuolis regėjo šiandienos Lietuvą. Pirmojoje, 1920 m. publikuotoje istorijoje ateičiai neskiriama didesnio dėmesio, visgi ir čia jau galima rasti vieną „fantastinį“ aspektą –profesorius paskaitą apie Lietuvos valstybę skaito iš jos sostinės, Vilniaus, Vienuolio rašymo metu jau okupuoto Lenkijos. Žinoma, ateityje šalis bus susigrąžinusi ne tik istorinę sostinę, bet ir kitas teritorijas – Klaipėdos kraštą, dalį dabartinės Baltarusijos ir t. t.

Daugiau fantastinių elementų atsiranda 1922 m. pasakojime, vaizduojančiame Vasario 16-osios iškilmes 2022-aisiais. Į jas žmonės atvyksta nuosavais „aeroplanais“, kurie leidžiasi ant namų stogų („ypač gražiai atrodė svetimų valstybių aerostatai, sutūpę ant Trijų Kryžių kalno ir blizgą prieš saulę savo baltais metaliniais sparnais“), o gražiõs, saulėtos dienõs temperatūra matuojama tautinėje – Balučio – skalėje (Celsijaus atsisakyta 1951-aisiais). Kiek vėliau prie aeroplanų prisijungia ir miestų gatvėmis dūzgiantys automobiliai, autobusai, tvarką ore prižiūri skrajojantys policininkai, tačiau pati paskaita vis dar vyksta tradiciškai, ją girdi tik salėje susirinkę klausytojai.

1924-ųjų tekste Vienuolis įveda naujovę – istorijos profesoriaus paskaita transliuojama radijo bangomis: „Nors 2024 metais bevielis telegrafas buvo taip ištobulintas, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, sėdėdamas namie galėjo klausyti bet kokios paskaitos, tačiau visi norėjo tai išgirsti gyvu žodžiu ir savo akimis pamatyti savo protėvių veteranus, kuriuos suvesdavo tą dieną į iškilmes.“ Taigi, kalbą galima girdėti, tačiau trokštantieji išvysti tautos veteranus renginyje turi dalyvauti gyvai – ne, tai dar ne televizija! Televizija pasirodo paskutinėje, plačiausioje, 1928-aisiais publikuotoje ir šalies dešimtmečiui skirtoje pasakojimo versijoje, kurioje vaizduojama Lietuva 2018-aisiais: „Estradoje ant suoliuko stovėjo medinė dėžutė, panaši į 1918 metų telifono protatipą. Profesorius paspaudė toje dėžutėje kažkokią sagutę. Dėžutėje monotoniškai, bet skambiai subirbė ir pamažėl nutilo. // – Alio!… Alio!… Vilnius! – prabilo profesorius: – Aš pradedu savo paskaitą apie tai, kaip šimtas metų atgal mūsų protėviai atgavo nepriklausomybę ir kaip jie tą nepriklausomybę gynė, gyveno ir tvarkėsi… Atsiprašau, – ir profesorius paklausė dėžutėn: – mano veidas neaiškiai matyti?… Raibuoja? Kam… Ilukštai ir dar kam?… Gardinui?… Tuoj aš pataisysiu, – ir profesorius kažką dėžutėje pasukė, paspaudė, pagalvojo, vėl paspaudė ir paklausė: // – Na, o dabar?… Gerai?… Ir girdėt gerai?… Tai aš pradedu.“