Vienas anykštėnas, pamatęs filmoj, kaip vaidinąs Tarzaną akrobatas karstėsi po medžius, mėgino pats iš medžio medin paskui voveraitę šokinėti, kol krito ir užsimušė.

(„Trimitas“, 1933)

Senolių padavimai byloja, jog 1945-aisiais Berlyną apsiautę Raudonosios armijos kariai sugebėjo aptikti kelias vokiškai dubliuotas „Tarzano“ kino juostas. Šios buvusios parvežtos į SSRS ir, ten esant visiškam kino produkcijos trūkumui, paleistos į didžiuosius ekranus kartu su daugeliu kitų vadinamųjų „trofėjinių“ filmų. 1953-aisias sẽnos, dar tarpukariu pasirodžiusios Tarzano nuotykių ekranizacijos buvo tapusios populiariausiu Maskvos (ir sovietų okupuotos Lietuvos!) kino teatrų reginiu. Šiurpu tai, kad vikriojo herojaus įkvėptas sovietinis jaunimas puolė karstytis medžiais; krisdamas iš aukštybių ne vienas spaliukas susilaužė kokį kaulą ar net padėjo galvą.

Nežinia, ar straipsnio pradžioje pateikta citata iš žurnalo „Trimitas“ 1933 m. numerio yra tikros nelaimės, ar tik Tarzano mito dalis, tačiau drąsiai galima teigti, jog tarpukario Lietuva persirgo Tarzano karštine gerokai anksčiau nei XX a. trečiajame dešimtmetyje nuo Vakarų kultūros užsidariusi jos kaimynė – sovietinė Rusija.

Britų aukštuomenės sūnaus, piratų su šeima išmesto Afrikos pakrantėje, kūdikystėje netekusio abiejų tėvų, tad užauginto vietinės beždžionių genties paveikslas gimė rašytojo Edgaro Rice’o Burroughso galvoje ir pirmą kartą literatūroje pasirodė 1912-aisias. Tarzanas netruko užkariauti publikos simpatijų visame pasaulyje. Per savo gyvenimą E. R. Burroughsas (1875–1950) parašė iš viso dvidešimt penkias atskiras „Tarzano“ knygas, tiesa, kai kurios jų publikuotos tik po autoriaus mirties. Taip pat jis sukūrė kelias knygas, tiesiogiai susijusias su „Tarzano“ pasauliu, bet to, žaviojo laukinio nuotykiai, pagal licenciją, tęsti ir kitų rašytojų. Nors Burroughsas yra daugybės įvairių kūrinių autorius, tačiau būtent Tarzanas tapo žymiausiu jo literatūriniu vaiku ir didžiausio pelno šaltiniu. Džiunglėse augusio vaikino istorija sulaukė begalės adaptacijų įvairiose medijose – kine, televizijoje, radijuje, komiksuose. Vien 1918–1939 m. pasaulio ekranuose pasirodė 15 skirtingų filmų apie Tarzaną. Jo pėdsakų galime aptikti ir tarpukario Lietuvos populiariosios kultūros istorijoje.

PRADŽIA – KINO SALĖSE

Lietuvos publika pirmiausia su Tarzanu susipažinti galėjo kino teatrų salėse. Tiesa, ne visiems patiko beždžionių auginto jaunuolio paveikslas:

„Oaza“. Čia radom rodant „Tarzaną“. Didžioji pusė žiūrėtojų – vaikai. Dalykų dedamasi Afrikos giriose. Puikūs dramblių ir liūtų paveikslai. Bet Dievuliau tu mano, kas čia padaryta filmininkų su žmogaus gimine! Žmonės praverčia belakstydami po girias ir besižudydami. O veiksmo vidury – pabėgusi iš Europos mergelė ir moteriškė. O mūsų vaikai žiūri, ištempę akis, ir neiškenčia balsu nepritarę pabėgėlių be galo nenatūraliems veiksmams. Aišku, kad šitoks filmas ne auklėja, bet nuauklėja. Tik kurgi tie kino cenzoriai?“ – 1924 m. sausį dienraštyje „Lietuva“ skundėsi kalbininkas Antanas Vireliūnas.

Tačiau visai kitokių reakcijų sulaukė pirmoji lietuvių kalba vėliau tais pačiais 1924-aisiais išleista „Tarzano“ knyga. „Tarzan of the Apes“ (1912) lietuviškai pasirodė 1924–1927 m. padalinta į tris tomus. Kūrinys sutiktas entuziastingai, nors ir pabrėžti kai kurie jo trūkumai. Žurnalo „Karys“ apžvalgininkas, majoras P. Ruseckas, trumpai pristatęs istorijos fabulą ir išgyręs jos veiksmą, konstatavo: „Bet čia ir baigiasi įdomus, originalus, tiesiog sujaudinantis Afrikos džunglių (miškų) romanas, kuriame taip gyvai, didele fantazija, sykiu gi ir moksliškai papasakojama apie džunglių gyventojus, milžiniškus žvėris, laukinius žmones, visų jų papročius ir t. t., jo gi vietoj prasideda… kinematografinis, paprastas romanas, kokių mes turime tūkstančius. Nedaug lietuvių literatūra nustotų, jei ir visai šios dalies [t. y. pirmojo knygos tomo antros pusės – A. D.] lietuvių kalba nebūtų pasirodžius. Tačiau knyga būtinai skaitytina, karių bibliotekose turėtina dėl pirmos jos dalies.“

Panašiai leidinį vertino ir Juozas Petrėnas (Brundalas) žurnale „Trimitas“: „Nuo tos vietos, kur Tarzanas susitinka su žmonėmis, jau prasideda paprastas kinematografinių įvairių prietykių kaleidoskopas. Neaprašysi visų Tarzano žygių. // Jie už vienas kitą baisesni ir įdomesni. // Pradėjus skaityti sunku nuo tos knygos atsitraukti.“

Nors antroji pasakojimo dalis „Tarzanas grįžta į džiungles“ (1926) tokio didelio skaitytojų entuziazmo nesukėlė, teigta, jog trečioji – „Tarzanas vėl džiunglėse“ (1927) – „bene bus įdomiausia. Žinoma „cudų“ nestinga, bet juk tai romanas džiunglėse ir dar labai laimingai užsibaigiąs. <…> Kareivių bibliotekoms patartina įsigyti Tarzano visas tris dalis.“