MYKOLĖ. Peizažas be praeities

Eglė Petreikienė

Tikriausiai nesuklysiu teigdama, kad kiekvienas menininkas džiaugiasi, kai jo darbų gerbėjai įžvelgia papildomas, kitokias prasmes, pamato jų daugiau, nei pats kūrėjas siekė atskleisti. Vieniems žiūrovų impresijos tampa maloniomis staigmenomis, kiti – kaip tapytoja Mykolė – sąmoningai palieka savo paveiksluose erdvės mūsų mintims, kviesdami susikurti asmeninį santykį su jų kūriniais.Daugiau

APPIAS ALBINA. Linija – jungtis tarp stilių ir žemynų

Eglė Petreikienė

Ne, Appias Albina nėra baltas indiškas drugelis – paprastasis albatrosas, nors Googlas ir mėgina tuo įtikinti. Šis kūrybinis pseudonimas lyg jaukus ir šiltas kokonas slepia tikrąjį jaunos dizainerės ir grafikės vardą – Jevgenija Gluškova. 2011 m. ji baigė Vilniaus dailės akademiją, įgydama grafinio dizaino magistro laipsnį, jau surengusi ne vieną asmeninę parodą, kelis sykius dalyvavusi grupinėse ekspozicijose Lietuvoje bei Jungtinėje Karalystėje.Daugiau

Dovilė Norkutė. Ženklais prabylantis sluoksniuotas laikas

Kalbina Eglė Petreikienė

Kartais taip nutinka: pamatai stiprius meno kūrinius, pasigėri, pasidžiaugi autoriaus talentu, lyg ir eini toliau savo keliais, o šiųjų vaizdiniai seka iš paskos lyg šešėliai, lyg keisto sapno atgarsiai, kurių niekaip negali pamiršti; jie masina leistis tyrinėjimų labirintais iki mūsų bendražmogiškos pasąmonės gelmių, bandant įminti archetipų mįsles. Tokį nekasdienį jausmą sukelia menininkės Dovilės Norkutės darbai. Kaip juos įvardinti – grafiška tapyba ar tapybiška grafika? Daugiau

Kristina Norvilaitė | Užkoduota, bet atsiverianti

Erika Drungytė

Šiuolaikinio pasaulio žmogus gali naudotis įvairiausiais instrumentais, kurie palengvina jo gyvenimą, leisdami atlikti greičiau, efektyviau, daugiau darbų. Naujus instrumentus gali čiupti ir menininkai – įvairios kompiuterinės programos pasirengusios padėti sukurti tekstą, vaizdą, garsą… Paradoksalu – nors tarp menininkų yra didžiulė konkurencija, šiuolaikinė kompiuterinė grafika skinasi sau kelią ir greičiau pasiekia tikslą, bet kuriančiųjų dalis, neatsisakiusi klasikinių priemonių, turi savo nišą, kurioje taip pat verda gyvenimas, organizuojama daug parodų, kūrėjai tobulėja, o ir meno mylėtojai vis dar labiau vertina „tikrą“ meną, „išvargtą“ rankomis.Daugiau

Tadas Šimkus. Rožė maištininko rankoje

Eglė Petreikienė

ŽANRŲ PAINIAVA

Pradėdami kalbėti apie gatvės meną, pirmiausia turėtume pripažinti, kad daugelis mūsų painiojame dvi to paties medžio šakas: grafičius (stilizuotus raidinius užrašus, slapyvardžius (tagus), laisvo stiliaus kaligrafiją miesto erdvėse) ir gatvės meno kūrinius, t. y. teminius piešinius ant pastatų sienų.Daugiau

JANUSZ JUREK. Žvilgsnis į piešinio vidų

Eglė Petreikienė

Januszas Jurekas – iliustratorius iš Didžiosios Lenkijos Ostruvo miesto (Ostrów Wielkopolski), turintis meninį išsilavinimą ir kuriantis skait-meninį generatyvųjį meną, neatsiejamą nuo matematinių algoritmų bei programavimo. Studijuodamas jis mokėsi klasikinių disciplinų, – piešimo, tapybos, skulptūros, – ir tuo pat metu susidomėjo kompiuterine grafika ir audiovizualiniais menais. Pastarieji reikalavo specifinių žinių. Verta paminėti, kad tai buvo prieš 20 metų, kai internetas ir naujos meninės raiškos formos dar tik skynėsi kelią į kūrėjų studijas. Tad J. Jurekas ieškojo informacijos ir mokėsi modernių technologijų savarankiškai, žingsnis po žingsnio tobulindamas naujus įgūdžius. Tai atėmė tikrai daug laiko, tačiau labai pravertė vėliau – ir įgyvendinant užsakymus, ir eksperimentuojant savo meniniuose projektuose. Šiandien jis taip pat skiria daug laiko mokymuisi, ypač matematikai, kuri niekada nebuvo jo mylima disciplina.Daugiau

Auktumos labirintai

Eglė Petreikienė

Jeigu atsiverstumėte Auktumos paskyrą kūrybininkų portale Behance.com ir peržvelgtumėte joje publikuojamas iliustracijas, siūlyčiau pažaisti „mentalistą“ – susikurti menininko (o gal menininkės?) profilį tik iš to, kas matoma.

Vardas lyg ir vyriškas (Auktuma – vienas legendinių Didžiojo prūsų sukilimo vadų), bet asmenukėje – itin groteskiška mergina. Publikuojami grafikos kūriniai galėtų būti nupiešti tiek vyro, tiek moters rankos: rožėmis apkaišyta cukringoji Marija (Sweet Sugar Mary) Helovino personažo veidu puošia vyriškus marškinėlius. Šiais unisekso laikais lyg ir neturėtų gluminti apšepęs vyrukas su rožėmis ant pilvo. Tačiau stebina grafikos detalumas, rafinuotas dekoras – tokia kantrybe ir atidumu detalėms dažniau išsiskiria moterys. Auktumos galerijoje kryželiu ir inkaru tatuiruota Vynų karalienė (Inked Q, arba Queen of Spades) pasidabinusi Mergelės Marijos nimbu, o šalia – triakiai, ilgaliežuviai broliai banglentininkai (Surf Brothers), triragis faunas (Uncle From the Woods) – fantastiniai personažai, netikėtai ištrūkę iš kūrėjo(-s) pasąmonės, o gal naktinių košmarų ar iš Guillermo del Toro „Pano labirinto“. Auktumos iliustracijų ornamentuota simbolika turtinga ir eklektiška: sunku suvokti, kokios masonų-šamanų-aborigenų-indėnų genties totemus primena šie kūriniai. Krikščioniški simboliai susipina su pagoniškais, mitologiniai veikėjai – su mistiniais ženklais.Daugiau

Jarek Puczel

Jarekas (Jarosławas) Puczelis – pasaulyje pripažintas lenkų tarpdisciplininis menininkas, filmų kūrėjas, grafikos dizaineris ir tapytojas, Lenkijos tapytojų ir skulptorių sąjungos narys. Gimė 1965 m. nedideliame Kentšyno mieste, Mozūrijoje. 1990 m. Varšuvos universitete įgijo Meno edukologijos magistro laipsnį, profesinius įgūdžius ne kartą tobulino kūrybinėse filmų dirbtuvėse „OKO“ Varšuvoje (1985–1990). Gyvena ir kuria Olštyne.Daugiau

Artūras Tamašauskas

Tikriausiai nieko keisto, kad Artūro Tamašausko darbus – stimpanko stiliaus skulptūras ir asambliažus – atradau ne lietuviškuose interneto puslapiuose. Dauguma intelektualesnių tautiečių vis dar rūšiuoja meną į elitinį, „popsinį“ ir visai paprastą – kitaip tariant, amatus, tarsi tai būtų paraleliniai, niekuomet nesusisiekiantys pasauliai. Todėl rasti straipsnį, apžvalgą ar kokio nors lietuviško stimpanko kūrėjo pristatymą mūsų medijose – neįmanoma misija. Daugiau

Lietuviškas žvirblis, kinų drakonas

Vidas Poškus

Kalbėti apie kinų dailę Lietuvoje, ar juo labiau – lietuvių ir kinų meno santykį, yra truputėlį keista. Gal ir ne truputėlį, gal ir ne keista. Net ne paradoksalu. Tiesiai šviesiai galima rėžti – tokio dalyko tiesiog nėra. Neegzistuoja. Taip – vienas kitas lietuvių menininkas užsuka į Padangių valstybę, kažkas iš šios šalies atstovų apsilanko pas mus. Tradiciją ar jos siekiamybę galima atsekti nuo Šilko kelio ir Čingischano laikų. Kas žino, gal koks pasaulio užkariautoją lydėjęs kinas (gal net porceliano meistras!?) XIII amžiuje priartėjo prie mūsų tuo metu tik tveriamos valstybės sienų ir matė kraštą, kurį transkribavo savo kalba: „Lìtáowăn“. Galop, banalu net priminti, kad Senajame Daugėliškyje gimęs ir augęs Andrius Rudamina Dusetiškis misionieriavo, mirė ir buvo palaidotas Fudžou mieste 1631 metų rugsėjo 5 dieną… Galima surasti ne vieną precedentą ir detalę, pasakojančią apie kultūrinius kinų ir lietuvių santykius. Jau beveik padavimų sferai priklauso pasakojimas apie tai, kaip sovietiniais laikais į Vilnių buvo atvežta kinų taikomojo meno paroda ir žmonės dėl jos eilėse budėjo net naktį… Šiandien ne vienas, išvažiavęs pasidairyti po pasaulį, ne kartą pamato kokį nors Ai Weiwei kūrinį (o menais nesidomintys sportininkai Pekine olimpinių žaidynių metu galėjo net ir pabūti jo sukurtame stadione. Nesvarbu, kad pats menininkas šio 2008 metų kūrinio vėliau išsižadėjo)… Galop, kalbant konkrečiai, mūsų dienomis pakankamai artimus santykius su kinais yra užmezgę kad ir lietuvių keramikai. Štai „Kvadrato“ galerijos Vilniuje ir Keramikos kūrybinio centro Dailės akademijoje įkūrėjo Tomo J. Daunoros iniciatyva ne kartą Lietuvoje lankėsi Jingdezhen Sanbao keramikos instituto vadovas profesorius Jacksonas Li arba Chen Xingxingas, dirbantis Pekino ir Jingdezheno meno institutuose (2014 metais „Akademijos“ galerijoje Vilniuje veikė Baltijos šalių ir Kinijos inicijuoto bendro projekto „Meno gairės. Kinija – Baltijos šalys“ paroda). Daugiau

Kretos durys

DALIUS REGELSKIS

Architektas ir menininkas Dalius Regelskis, kaip pats mėgsta prisistatyti, gimęs ir užaugęs Vilniuje, Architektų gatvėje, daugiau nei dvidešimt metų projektuoja privačius interjerus ir piešia miestų architektūrą, taip pat jis – ilgametis Vilniaus dailės akademijos lektorius, dėstantis Architektūros ir Interjero dizaino katedrose. Nuo vaikystės žavisi Vilniaus senamiesčiu, turi išsaugojęs bene pirmąjį savo grafikos darbą – medžio raižinį, kuriame tuometinį Pilies skersgatvį išraižė būdamas keturiolikos metų. Mokyklos laikais, kai „bromų“ vartai dar nebuvo rakinami, vaikinas išlandžiojo kiekvieną kiemą, žinojo aibes trumpesnių praėjimų (kaip pats sako – „shortcut’ų“), ir galėjo kirsti senamiestį skersai išilgai, neidamas pagrindinėmis gatvėmis. Grafikos meno mokėsi taip vadinamame „Konarskyne“, dabartinėje Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, kurioje dėstė pats Petras Repšys. Baigęs mokyklą, D. Regelskis įstojo į Vilniaus dailės akademiją, pasirinkdamas – priešingai, nei tikėjosi tėvai – architektūros, o ne grafikos specialybę, ir persikraustė gyventi į Vilniaus senamiestį.

Daugiau

Remigijus SederevičIus

Edita Grudzinskaitė

TADA JIS NEPAREINA

Keramiko Remigijaus Sederevičiaus kūrybinis palikimas ateities istorikams ir archeologams sukels rimtų keblumų, jei Lietuvos upėse ir ežeruose jie aptiks paties kūrėjo „procese“ (tiesa, ne kūrybiniame) paskandintus masalus. Bežuvaujant į dugną nugulė ne vienas XXI a. pradžiai nebūdingas masalas – keramiko sukurti porcelianiniai paauksuoti „vobleriai“.Daugiau

Dainius Trumpis

Eglė Petreikienė

Aktyvus, talentingas šiaulietis tapytojas, prieš aštuonerius metus įgijęs Menų magistro laipsnį Šiaulių universitete (2009) bei Helsinkio TAIK meno ir dizaino universitete Suomijoje (2008), surengęs 25-ias personalines parodas, dalyvavęs daugiau nei 50-yje grupinių parodų, meninių projektų ir Lietuvoje, ir užsienyje. D. Trumpio ekspozicijų ir meno rezidencijų žemėlapyje įsmeigtume ne vieną žymeklį: Kašmyras (Indija), Marakešas (Marokas), Pekinas (Kinija), Almata (Kazachstanas), Le Saix (Prancūzija), Helsinkis (Suomija), Büdelsdorfas (Vokietija). Šiuo metu keli dailininko kūriniai yra iškeliavę į Londono galeriją „D Contemporary“, kurioje eksponuojama puikiai britų kritikų ir lankytojų įvertinta lietuvių meno paroda „Lithuanian Art – Destination London“.Daugiau

Karolis Strautniekas. Laurai kitokiam požiūriui

Eglė Petreikienė

Šiame informacinio tvano amžiuje, dar prieš nuspręsdami skaityti ar neskaityti, pirmiausia nuskenuojame tekstus vizualiai: antraštė, fotografija, iliustracija… Būtent. Iliustracija – tai tas kabliukas, ant kurio dažniausiai užkimbama. Versdami bet kurį iliustruotą žurnalą, piešinių detalėse ieškome pasislėpusių idėjų, kad skaitydami atrastume jų atgarsius tekste. Pasitaiko, kai grafinis menas, lyg ir turėjęs papildyti literatūrą, netikėtai ją nurungia. Ne itin dažnai, bet visgi. Ir man išties džiugu kartkartėmis atrasti tokius netikėtos konkurencijos pavyzdžius.

Vienas ryškiausių minėtų pavyzdžių autorių – Karolis Strautniekas. Daugiau

Kaip tapyboje pavaizduoti sielą? Vytauto Tomaševičiaus atvejis

VIDAS POŠKUS

Dar senovės egiptiečiai ar graikai mums įdiegė – o mes, ypač po Descartes’o (Dekarto), tuo tikime (net nesvarbu, kas esame – ateistai ar krikščionys, budistai ar indiferentai), kad žmogus yra sudarytas iš kūno ir sielos. Na, gal ne sielos, o dvasios – bet čia jau svaresnių argumentų pateiktų koks nors spiritistas arba bent jau Zbigniewas Herbertas.Daugiau

Vilija Vitkutė: (ne)sėkmės istorija arba kaip mintis tapo kūnu

Edita Grudzinskaitė

Prieš dvidešimt penkerius metus Baltijos jūra į krantą išmetė gintaro gabalėlį – menininkę Viliją Vitkutę. Tačiau kūrybinės jos idėjos įgyvendinamos prie Švedijos krantų ir Lofotenų salose, Norvegijos šiaurėje. Vilija – išskirtinai spalvinga, kaip ir jos darbai. Dailininkė, režisierė, kūno tapytoja, fotografė, performansų kūrėja, prodiuserė – tai įmanomai trumpiausias Vilijos veiklų sąrašas. Paradoksalu, bet jauną talentingą menininkę tenka priskirti prarastajai kartai. Ne todėl, kad ji gimė karo metu ar kitomis „force majeure“ aplinkybėmis. Prarastąja karta vadinu tuos, kurių netekome, neleisdami jiems būti pranašais savame krašte – Lietuvoje.Daugiau

Naglis Rytis Baltušnikas

Erika Drungytė

Tapytojas, grafikas ir neprilygstamas kulinaras Naglis Baltušnikas – šiuolaikinis dailininkas, kurio instrumentų arsenale rasite ne tik pieštukų, teptukų, dažų, emalio, mozaikos plytelių, šviesos instaliacijų, statybinių medžiagų, bet ir adatą su siūlu. Jis nuolat keičia priemones ir technologijas, kuriomis kuria. Ir jam labai svarbu žaisti kūrinių formomis bei koncepcijomis. Intriguoti, ironizuoti, šokiruoti, išmušti iš vėžių – keli ingredientai, kuriais Naglis paskanina savo kūrybos patiekalus. Menininko perfekcionizmas atsiskleidžia skanaujant iš smulkiausių detalių kruopščiai kuriamą jo urbanistinį peizažą, kuriame suguldyta įvairiausių mus supančių ženklų sistema – nuo instrukcijų, perspėjimų, draudimų iki pikseliais šviečiančių brūkšninių kodų.Daugiau

Zach

Raminta Stravinskaitė

Kiekvienas miestas, net atokiausi jo užkaboriai, pulsuoja energija, sugeria nuotaiką, saugo istoriją ir įtraukia žmones. Miestų istorijos dažniausiai pasakojamos žodžiais, bet kai jas ant pastatų sienų ima „rašyti“ gatvės menininkai, pilki statiniai atgimsta ir praskaidrina kasdienę rutiną. Juk tikrai bent kartą jūsų žvilgsnį prikaustė piešinys (tiesa, greitai subjaurotas grafitininkų) ant „Lietuvos“ kino teatro sienos Vilniuje arba visai neseniai pagyvėjęs „Kauno įvairių tautų kultūros centro“ pastato kampas. Savo idėjas ant jų įkūnijo pasaulyje vienu geriausių gatvės menininkų vadinamas ERNESTAS ZACHAREVIČIUS.Daugiau

Sergey Grinevich

Sergey Grinevich: „Aš iš principo gyvenu provincijoje, kad įrodyčiau, jog čia galima būti neprovincialiu dailininku. Gyvendami sostinėje daugelis lieka pirmykščiai provincialai. O toli nuo sostinių aš sutinku žmonių, kurie mąsto absoliučiai globaliai.“

„Piešti pradėjau anksčiau, nei vaikščioti. Namuose netgi juokaudavo, kad aš pirmiau pasakiau pieštukas, o tik vėliau – mama“, – taip apie save pasakoja šiuolaikinis Baltarusijos dailininkas S. Grinevich. Pirmąją personalinę parodą jis parengė mokydamasis ketvirtoje klasėje ir niekada neabejojo, kad bus dailininkas.Daugiau