fbpx

Tadas Šimkus. Rožė maištininko rankoje

Eglė Petreikienė

ŽANRŲ PAINIAVA

Pradėdami kalbėti apie gatvės meną, pirmiausia turėtume pripažinti, kad daugelis mūsų painiojame dvi to paties medžio šakas: grafičius (stilizuotus raidinius užrašus, slapyvardžius (tagus), laisvo stiliaus kaligrafiją miesto erdvėse) ir gatvės meno kūrinius, t. y. teminius piešinius ant pastatų sienų. Iš šios painiavos kyla netylančios miestiečių diskusijos – leisti ar neleisti „terlioti“ viešose vietose, valyti ar palikti per naktį atsiradusius spalvingus ženklus ant tvorų ir fasadų. Galima vadinti grafičius vandalizmo aktais (didžioji jų dalis tokie ir yra), tačiau galima įžvelgti šiame sunkiai valdomame taginimo procese šį tą pozityvaus: gatvė yra neformali meno mokykla, kurioje auga, mokosi ir bręsta būsimi gatvės meno kūrėjai. Graffiti, taip pamėgtas kūrybiškų paauglių ir jaunuolių, yra jų maišto išraiška, kvepianti adrenalinu ir saldi tarsi „uždraustas vaisius“, tai jaunatviškas būdas konkuruoti, dominuoti, išreikšti savo ego. Čia procesas svarbiau už rezultatą. Tuo tarpu gatvės menas neatsiejamas nuo aiškios kūrinio idėjos, menininko požiūrio, atsakomybės, jo pastangų keisti savo aplinką ir tuo pačiu miestą, atsižvelgiant į architektūros kontekstą, bendruomenės poreikius. Žodį „man“ gatvės mene dažniausiai keičia „mums visiems“. Anot žinomo kauniečio, menininko Tado Šimkaus, gatvės menas yra vizualus – tai yra dailės pusė, o iš kitos pusės – kontekstualus, itin priklausomas nuo architektūros. Šios abi pusės yra vienodai svarbios. Menininkas siūlo viešųjų erdvių sieninę grafiką / tapybą vadinti neofreska, priskiriant plačiam gatvės meno žanrui visus meninius vyksmus viešosiose erdvėse: instaliacijas, skulptūrinius akcentus, performansus ir pan. Būtų šaunu, jei naujasis pavadinimas prigytų, tačiau kol kas vadinkime Tadą gatvės menininku, o jo kūrybą – gatvės menu.

DOVANOS MIESTUI

Tadas Šimkus yra profesionalus fasadų ir interjero dekoratorius, kūrybinės studijos „Gyva grafika“ dailininkas ir vienas iš savininkų, Kauno gatvės meno festivalio „Nykoka“ sumanytojas, daugelio gatvės meno projektų kuratorius, bendraautorius ir konsultantas. Kartu su bičiuliu Žygimantu Amelynu 2013 metais sukūrė įžymųjį kauniečių pamėgtą „Senelį išminčių“ ant buvusios „Fluxus Ministerijos“ (apleisto batų fabriko „Lituanica“) fasado. „Gyvos grafikos” darbai puošia Kauno „Vyturio“ gimnaziją („Dialogas“), Savanorių prospekto požeminę perėją („Kaunas be cukraus“), apleistą Žydų ligoninės priestatą („Jaunuolis“, kauniečių vadinamas Narcizu), mokyklos fasadą Oslo senamiestyje („Pelėda“). Naujausias Tado kūrinys „Dviratininkas su rože“ atgaivino Kauno geležinkelio stoties rajoną. 2016 m. T. Šimkui buvo įteikta Kauno miesto kultūros ir meno premija už profesionalaus gatvės meno puoselėjimą viešojoje erdvėje.

Vieni įdomiausių menininko kūrinių (VDA Taikomosios grafikos studijų bakalauro diplominis darbas), šiandien ėdami erozijos ir pelėsio buvusio „Lituanicos“ fabriko patalpose, deja, yra prieinami tik itin siauram žiūrovų ratui – apleisto pastato skvoteriams ir tiems, kam pavyko išsiprašyti griūvančių „labirintų“ raktą. Penkių kūrinių ciklas – „Mylintysis“, „Tikslo siekėjas“, „Varovas“, „Ieškotojas“ ir „Sizifas“ – tai asmeninė menininko istorija apie penkis lietuvio būdo bruožus, kurių, pasak Tado, reikia, kad nenugarmėtum į prarają kaip žmogus ir kūrėjas: meilė – vertybinis pamatas; tikslas – įprasminantis veiklą ir visą gyvenimą; valia – gebėjimas save sutelkti ir ginti į priekį; pastovios kūrybinės paieškos ir sunkus kasdienis darbas. Centrine ciklo figūra menininkas įvardija „Tikslo siekėją“, personifikuojantį kiekvieno žmogaus kryptingas pastangas įgyvendinti savo svajones. „Kurdamas šiuos darbus, mąsčiau apie ateitį, laukiančią po akademijos baigimo, norėjau „įsirėžti“ sau šiuos principus – tokia savotiška saviugdos forma. Gaila, kad šie mano nuostatai, užrakinti fabrike po devyniomis spynomis, nematomi visiems.“

Jauniems menininkams populiarinti savo vardą nėra lengva, todėl keista, kad Tadas po savo kūriniais niekada nepasirašo. Kodėl? „Nekyla ranka pasirašinėti. Kiekvieną piešinį traktuoju kaip dovaną miestui. Praeiviui nėra svarbu, kas jį sukūrė ar pasirašė. Jeigu miestas skyrė premiją, vadinasi, žino ir vertina, – sako menininkas. – Be abejo, savyje įžvelgiu ir egoizmo, ir visagališkumo užuominas – jausmą, kad aš galiu kažką pakeisti mieste. Kuriu ir sau, ir miestui. Gal nesu toks produktyvus, netapau ant drobių – tai ateities planai. Tačiau mano darbas, iš kurio užsidirbu duonai, – piešti ant pastatų. Drobėms reikia skirti labai daug laiko ir įdirbio, kad parduotum savo paveikslą. Mano kūriniai gimsta nelengvai. Iki 11–12 klasės nesidomėjau nei daile, nei muzika, nei kultūra. Paskutiniais mokykliniais metais mane sudomino graffiti. Pamačiau Banksy trafaretą – protestuotoją, metantį gėlių puokštę vietoj granatos. Šiame kūrinyje įžvelgiau protesto kultūros pozityvą, ir tai mane įkvėpė – per meną išreikšti savo mintis, keisti pasaulį. Prisijungiau prie Kauno grafitininkų bendruomenės, prie tuo metu buvusios komandos „MAK“. Oficialiai pavadinimas šifruojamas „Mysterious Art Kingdom“. Jis atskleidžia, kaip mes įsivaizduojame, ką darome. Dar buvo lietuviškasis prasmės variantas – „Myžu Ant Kampo“. Turbūt tai iliustravo, kaip didžioji dalis visuomenės vertino mūsų kūrybą. Ar yra tekę pasėdėti policijos areštinėje? Gal tik kartą. Šiaip nelabai kas mus gaudė arba mes mokėjome gerai slėptis, – prisimena Tadas. – Tąsyk pats nepaišiau, saugojau draugą. Atvažiavo, supakavo, surašė protokolą. Policininkai atskaitė moralą, esą nejau neturim ką veikti, geriau garažuose nuogas bobas paišytume, ir paleido. Kadangi statinio savininkai pretenzijų nepareiškė, tai išsisukome be nuobaudų.

Graffiti yra labai platus meno žanras, jame daug kaligrafijos, eskizavimo, spalvos ir formos ieškojimo. Tie žmonės, kurie naktimis paslapčia paišydavo po tiltais, šiuo metu yra pripažinti architektai, urbanistai, skulptoriai, tapytojai, grafikai. Graffiti jiems tapo atspirties laipteliu, siekiant profesionalios meninės karjeros. Šiandien aš vis dar pasigendu dialogo tarp jaunų grafitininkų ir miesto savivaldos: nėra iniciatyvos juos globoti ir mokyti piešti, organizuoti kūrybines dirbtuves, suteikti erdves, kad, tobulinant įgūdžius, tagerių vandalizmas ilgainiui transformuotųsi į gatvės meno kūrinius. Visi mes pradėjome nuo „toy“, t. y. žaidimo [patyrę grafitininkai dažnai naujokų darbus pavadina ar netgi paženklina užrašu „toy“ – E. P.]. Aš pradedantiesiems patarčiau daugiau eskizuoti popieriaus lape, lavinti kaligrafinius gebėjimus, ir norėčiau priminti, kad jau yra ir legalių sienų kūrybai, kad neverta slėptis ir rizikuoti savo sveikata bei veltis į rūpesčius su teisėsauga. Jauniems žmonėms gal atrodo, jog gautas valdžios leidimas kažką daryti nebėra maištas, ir tokių nesutramdomų maištininkų dalis niekur nedings. Jaunimo maištavimas yra savotiškas sveiko miesto požymis.“

Kalbant apie dovanas miestui ir jų autorystę, verta prisiminti pasaulinėje žiniasklaidoje plačiai komentuotą beprecedentę istoriją, prieš keletą metų nutikusią Berlyne. 2007–2008 metais Kreuzbergo rajone italų gatvės menininkas Blu, bendradarbiaudamas su prancūzu JR, ant neprižiūrimų penkiaaukščių fasadų sukūrė keletą įspūdingo dydžio piešinių, kurie labai išpopuliarėjo, garsindami pasaulyje ne tik Blu vardą, bet ir Berlyną, kaip street art’o Meką; ilgainiui šie darbai tapo vienu Berlyno reprezentacinių akcentų, buvo publikuojami jų atvirukai, į Kreuzbergą plūdo turistai. Nekilnojamo turto pardavimo ir nuomos kainos šiame rajone augo kosminiu greičiu. Rajonas, anksčiau apgyvendintas menininkų, studentų ir jaunų šeimų, tapo jiems neįkandamas. Jaunimas piktinosi, rašė protesto raštus miesto valdžiai. Situacija dar labiau komplikavosi, kai nekilnojamo turto vystytojai įsigijo sklypą priešais garsiuosius spalvingai dekoruotus namus ir pradėjo pardavimų reklamos kampaniją, kaip svarbiausią kozirį ištraukdami Blu meno kortą. Vieną 2014-ųjų gruodžio rytą į darbus einantys miestiečiai pamatė visus įspūdinguosius grafičius uždažytus juodai. Kilo didžiulis ažiotažas: kas išdrįso suniokoti gatvės meno kūrinius? Po savaitės Blu ir jo kolegos, padėję atlikti šį „juodą darbą“, paskelbė pranešimą spaudai „Kodėl mes uždažėme garsiausią Berlyno grafitį“ (Why we painted over Berlin’s most famous graffiti), publikuotą pasaulio žiniasklaidos priemonėse. Šiame pranešime jie prisipažįsta tai padarę patys, savo noru, kaip protesto aktą: „Berlyno gentrifikacija ir zombinimas pasiekė piką. Mes verčiau sunaikinsime savo gatvės meną, nei leisime jam prisidėti prie šio proceso.“ (Visas pranešimo tekstas: https://www.theguardian.com/commentisfree/2014/dec/19/why-we-painted-over-berlin-graffiti-kreuzberg-murals). Ir Berlyno grafičių gerbėjai, ir miesto vystytojai ūžė: kaip šitaip galima? Juk tai buvo dovanota miestui, ir tie darbai menininkams nepriklauso!

Ką apie tai mano Tadas, padovanojęs Kaunui ne vieną kūrinį? Menininkas šios istorijos nenori vertinti vienareikšmiškai. Jis pats taip nepadarytų – kas dovanota, tas dovanota, nebeatsiimsi. Iš kitos pusės, jeigu Berlyno grafičiai tapo socialinių nuoskaudų priežastimi ir privataus verslo pasipelnymo šaltiniu, natūralu, kad kūrėjams kilo noras tas priežastis pašalinti. Tai yra jų teisė, jų socialinis maištas. Gatvės menas nėra amžina vertybė – kūrinius naikina laikas, restauratoriai, statytojai ir ypač kiti grafitininkai.

PROTESTAS AR EGOCENTRIZMAS?

„Tarkim, pasistatai namą, įsirengi jame būstą ar biurą, gražiai nusidažai fasadą, iš ryto atsikeli ir matai – kažkas „pamaištavo“ ant tavo sienos. Kaip reaguotum?“ – klausiu Tado. „Aišku, daug kas priklauso nuo piešinio ir nuo konteksto, bet iš esmės, kažin, ar patiktų. Nors šiaip grafitininkai dažniausiai nepaišo ant individualių namų, renkasi daugiabučius, visuomeninių paskirčių statinius – požemines perėjas, statybų aptvarus, griūvančių, apleistų pastatų sienas, taip šias erdves atgaivindami ir praturtindami. Yra kita grafičių kultūros bėda – vieni kitų darbus užpaišo, grafitininkų slengu kalbant, krosina ant viršaus, taip norėdami parodyti savo „raumenį“ ar išsiaiškinti tarpusavio nesutarimus – kas už ką viršesnis, kas „valdo miestą“. Toks savo vietos žymėjimas atsiranda iš egocentrizmo. Kaune, skirtingai nei Vilniuje, šiuo požiūriu situacija yra aprimusi. Sostinėje daugiau ir protesto kultūros (trafaretų, užrašų politinėmis, socialinėmis temomis), tikrojo graffiti ir vandalizmo. Bent jau anksčiau būdavo tokių komandų kaip legendinė KGS, kurios orientuodavosi į kiekį ir kuo matomesnėse vietoje bombindavo mažai besiskiriančius grafičius, o kitos komandos siekė kokybės, estetikos ir meniškumo. Būta ir skaudžių nesusipratimų. Ant „Lietuvos“ kino teatro fasado piešinį sukūręs pripažintas menininkas Ernestas Zacharevičius (Zach), žinodamas nerašytas graffiti kultūros taisykles, dar eskizuose buvo numatęs palikti prieš tai buvusius grafičius, ir savo kūrinį komponavo tarp jų. Tačiau pastato savininkai fasadą perdažė. Po kelių savaičių Zacho darbas buvo stipriai nusiaubtas – taip buvusių grafičių autoriai sureagavo į pademonstruotą nepagarbą jų ženklams.“

NYKOKA

Prieš dešimt metų pasaulyje garsūs kūrėjai Os Gemeos, dvyniai brazilai, turintys lietuviškų šaknų, padovanojo miestui savo kūrinį ant Kauno paveikslų galerijos sienos – nuo jo ir skaičiuojama profesionalaus gatvės meno pradžia Kaune. Mintis organizuoti Kauno gatvės meno festivalį „Nykoka“ Tadui Šimkui kilo po to, kai „Senelis išminčius“ ant „Fluxus ministerijos“ fasado prigijo ir tapo vienu iš Kauno įvaizdžio simbolių. „Senelio“ kūrėjai pamatė, kaip jis pakeitė erdvę. Tadas, pasidalinęs mintimis su aplinkiniais, gavo gerą spyrį iš architekto Audrio Karaliaus: „Arba darai festivalį dabar, arba niekada“. Žaismingas lietuviškas pavadinimas „Nykoka“ atėjo iš studijų laikų, tarsi tekstas pretekstui: „Mes matėme, kad viešoje erdvėje yra nyku, bet dar nėra taip blogai – tunelio gale matosi šviesa. Dar ne nyku, bet nykoka“. Festivalio koncepcijoje svarbios yra lietuviškumo, savitumo paieškos, nes iš tiesų gatvės menas yra labiau tarptautinis, globalus reiškinys, kurio sklaida vyksta daugiausiai internetu. Prie T. Šimkaus prisijungė keletas bendraminčių – Vaida Venckutė-Nagė, Eglė Šertvyčiūtė, o vėliau – ir dabartinė vadovė Goda Skėrytė. Tadas tikėjosi subursiąs komandą ir ją uždegsiąs, kad atsiras architektai, kurie turi daugiau patirties, nes viešos erdvės įpareigoja elgtis atsakingai, tačiau rasti kompetentingų ir gebančių tinkamai organizuoti renginius žmonių iki šiol yra nelengva. Pirmaisiais metais viską darė kelių bendraminčių grupelė. Vėliau jungėsi kiti – ateidavo, išeidavo; žmonės pabandydavo savo jėgas ir neužsilikdavo, tad ir dabar renginiui vis dar trūksta didesnės komandos. Per keletą metų festivalis minimalizavosi: organizatoriai atsisakė lydinčių renginių – kino pristatymų, gatvės šokių – liko tik sienų piešiniai. Dabar jis nebeturi ir konkrečios datos. Šiais metais išleistas „Kauno gatvės meno gidas“, svarbus festivalio pasiekimas, apibendrina šio žanro dešimties metų laikotarpį Kaune. Festivalio komanda bendradarbiauja su kūrybinėmis organizacijomis – Dailininkų, Fotomenininkų, Architektų sąjungomis, taip pat stengiasi įtraukti kuo daugiau žmonių iš miesto savivaldybės. „Jeigu miesto paveldo specialistai pirmaisiais metais mūsų nesuprato ir nenorėjo nieko leisti, – prisimena Tadas, – tai po dvejų metų, matydami rezultatus, pripažino šį festivalį ir gatvės meną apskritai. Būtent paveldosaugininkų siūlymu aš buvau nominuotas Kultūros premijai. Tai pakeitė ne tik valdininkų, miestiečių, bet ir pačių menininkų požiūrį. Kaune dabar užsiplieskė gyva ugnis: yra keli menininkai, kurie nesistengė pritapti prie šio festivalio, jie inicijavo savo projektus, pvz. Vytenio Jako „Kiemo galerija“, menininko Morfai „Mažųjų sienų“ ir Tado Vincaičio-Plūgo bei jo bendraminčių „Kekto“ projektai. Atsiranda sveika konkurencija. Tačiau vis dar išlieka noras paišyti miesto centre. Dabar varžomasi, kas dekoruos Pilies gatvės sieną. Iš tikro vietų trūkumo nėra, ir jos užteks dar mažiausiai šimtui metų. Mūsų miegamuosiuose rajonuose susitelkusi didžioji miestiečių dalis, tad juose menininko siunčiama žinutė pasiektų daug platesnę auditoriją. Architektas Linas Tuleikis, kalbėdamas apie gatvės meną, siūlo kurti projektus ne turizmo populiarinimui Senamiestyje ar Centre, o tam, kad kauniečiams būtų gera gyventi. Tad miegamieji mikrorajonai – ateities kryptis.“

BENDRUOMENINĖ KŪRYBA

Senieji Kauno rajonai – Senamiestis, Centras, Naujamiestis su nedideliais uždarais kiemais arba Šančiai su privačiais nameliais siaurose gatvelėse, kur kaimynai nuo seno vieni kitus pažinojo, niekad nebuvo praradę savo bendruomeniškumo šaknų – ten didelių pastangų suburti bendruomenę nereikia, užtenka gražios iniciatyvos. Tuo tarpu į miegamuosius rajonus, pvz., Šilainius, į jų daugiabučių avilius žmonės susikraustė lyg skirtingi vabzdžiai iš skirtingų pievų, vieni kitų nepažinodami ir nelabai linkę pažinti, o jiems vis tiek tenka gyventi kartu. Todėl labai gražus ir sveikintinas Evelinos Šimkutės „Šilainių projektas“, kuris įrodo – perfrazuojant žinomą posakį apie Kauną – kad ir Šilainiuose galima gyventi. Tadas Šimkus, pats užaugęs Šilainiuose, tose betono džiunglėse, sako, kad ten yra taip blogai, kad jau gerai. Šilainiai tampa „the new cool“. Tereikia vienos kitos kultūrinės injekcijos. „Augdamas Šilainių daugiabutyje nejaučiau, kad tai yra mūsų, kažkoks bendras reikalas. Vis dar gyvas „sovietinis“ mąstymas, kad tai, kas yra už mano buto durų, – ne mano problema. Bendrabūviu turi rūpintis kažkas kitas, gal valdžia, tik ne mes. Dvidešimt metų žmonės vaikšto pro elektros transformatorinę, aprašinėtą keiksmažodžiais, ir niekam mintis nekyla kažko imtis, nors šalia – J. Grušo meno gimnazija. Tokių transformatorinių Šilainiuose yra ne viena. Pasiteisinimai įvairūs: mes neturim valdžios, seniūnijos – finansų, tačiau iš tikro labiausiai trūksta asmeninės atsakomybės ir iniciatyvos susitvarkyti bendrą aplinką, kurioje gyvename, kur auga mūsų vaikai. Esu bandęs ir aš organizuoti vieną kitą projektą naujuose mikrorajonuose, tačiau nesugebanti dėl nieko susitarti žmonių minia išvargina – po kiekvieno tokio susirinkimo, po burbėjimų ir ginčų, prireikia savaitės atsigauti. Gal dėl to daugeliui iniciatorių nusvyra rankos. Norėčiau, kad miestiečiai žinotų, jog yra kitos bendrabūvio alternatyvos, kaip Vilniuje puikiai prigijęs bendruomeninis projektas „BeePilaitė“. Didmiesčiuose trūksta bendruomeniškumo. Jeigu aš ką nors organizuočiau, mano projekte bendruomenė dalyvautų gal tik 20-čia procentų, nes bendruomeniniuose projektuose kartais svarbiau yra įsitraukimas, negu galutinis rezultatas. Pastarasis dažniausiai glūdi „po vandeniu“, labiau giluminis, psichologinis.“

Neseniai buvo įgyvendintas projektas „Šilutės siena“. „Šilutės baldų“ įmonė sugalvojo padaryti miestui dovaną: ant seno fabriko, įkurto daugiau nei prieš 125 metus, tvoros išpiešti miesto 500 metų istoriją. Jie pakvietė Šilutės meno mokyklos moksleivius ir Tadą Šimkų, kaip gatvės menininką, šį projektą įgyvendinti. Moksleiviai (nuo 10 metų ir vyresni) sukūrė 85 skirtingus piešinius, nuo visiškai primityvių iki rimtų darbų, kurių autoriai – meno mokyklos absolventai, įstoję į Dailės akademiją, nebegyvenantys Šilutėje, tačiau jie taip pat prisijungė. „Šilutės bendruomenė labai stipri ir stiprūs mokytojai (tarp jų – išskirtinai gabus ir atsidavęs mokiniams Andrius Sirtautas). Aš konsultavau, kaip „įvilkti“ tą idėją, – pasakoja Tadas. – Mūsų komanda sukūrė linijinius piešinius, tarsi spalvinimo knygelę, tada jau kvietėme visus mokinius, jų tėvus ir visą miestelį. Buvo vienas savaitgalis, kai prie šios tvoros dirbo virš šimto žmonių. Jie keitėsi, ateidavo kiekvieną dieną, po darbo, visa šeima: pasirenka kažkokį plotelį, spalvina, improvizuoja. Buvo tikrai šaunus bendruomeninis veiksmas. Po to patį meną žmonės labiau vertina ir tą rezultatą supranta, saugo. Bijojome, kad dekoruotą tvorą vandalai iš karto suniokos. Pabaigus darbus niokotojai, aišku, šiek tiek ją nusiaubė, tačiau bendruomenė kūrinį atstatė. Tai vyko periodiškai – po dienos, po kelių dienų, savaitės, po mėnesio, vis ilgėjančiais ramybės intervalais, kol visgi šis kūrinys išsikovojo savo vietą Šilutėje.“

Kaune taip pat yra gražių pavyzdžių, kaip kad Vytenio Jako inicijuota „Kiemo galerija“, kurią nuolat kuria visa kiemo bendruomenė, jie tai daro sau. Tadas primena Gražvydos Andrijauskaitės piešinį „Jis ir Ji“ A. Juozapavičiaus prospekte, Kaune: „Tai buvo pirmasis šios menininkės didelio formato kūrinys viešojoje erdvėje. Mes jai šiek tiek pagelbėjome: pasidarėme kontūrinius piešinius, naktį, panaudodami projektorių, su markeriais viską perpaišėme ant sienos, kvietėme savanorius, šančiškių bendruomenę padėti šį kūrinį nuspalvinti. Tas kūrinys Šančiuose prigijo. Buvo jautriai pažiūrėta į pačią kūrinio vietą: rinkome ją kartu su bendruomene, sutapo norai. Kažkada ten buvo karvelidės, o dabar senelių namai, laidojimo paslaugų biuras, teritorija priklauso bažnyčiai – kontekstas labai platus.“

Menininkų dėka Šančių bendruomenė tapo labai aktyvi, galėtų būti pavyzdžiu visiems. Juos sutelkė „Kopūstų lauko“ projektas: čia kuriamos laikinos instaliacijos, vedamos ekskursijos, švenčiamos Šančinės. Buvo organizuojamas vaikų piešinių projektas ant plytinės garažų sienos. Tai nėra labai lankoma vieta, ir mastelis nedidelis, galbūt ši iniciatyva nepalieka ilgalaikio matomo rezultato, tačiau poveikis bendruomenei yra vienareikšmiškai didžiulis ir nevienadienis. Vaikams tai labai svarbu, nes čia JIE darė, jiems LEIDO.

PAVELDAS

Paprašytas pasidalinti savo patirtimi, kaip gatvės menininkams pavyko prisijaukinti paveldosaugininkus, Tadas Šimkus nusijuokė: „Pradžioje situacija buvo gana komiška. Pirmą kartą aš atėjau į Kultūros paveldo departamentą su aplanku vizualizacijų ant miesto sienų. Paveldo specialistai pasakė, kad piešti ant sienų yra blogai, niekas ant sienų nepaišo. Geriau darytume pastatų renovacijos festivalį. Jie nepritarė nė vienam kūriniui. Nors jau buvo nupieštas „Senelis“, supratau, kad valdininkams tai yra nauja, ir todėl jų požiūris toks atsargus. Nusprendžiau kaip festivalio partnerius pasikviesti kūrybinių sąjungų atstovus – Architektų, Dailininkų ir Fotomenininkų sąjungų pirmininkus, VDA Kauno fakulteto dekaną, savivaldybės Kultūros skyriaus atstovą. Susėdo toks garbių dėdžių-riterių ir tetų-damų apskritas stalas, kuris įtikino paveldosaugininkus: visiems projektams, kurių prieš tai nenorėta leisti įgyvendinti, buvo uždegta žalia šviesa. Stiprų užnugarį turėti yra svarbu dar ir todėl, kad tai nebūtų vieno jauno žmogaus požiūris, kuris kartais per daug drąsus arba per mažai išmintingas. Visada verta konsultuotis, nes gatvės menas gimsta viešojoje erdvėje, kuri priklauso visiems, ir joje paprastai susikerta daug įvairių interesų. Kartais po konsultacijų kai kurie piešiniai pasikeičia arba jų iš viso atsisakome, nes pamatome, kad jie labai kontrastuoja su aplinka, kad tai gali būti per didelė invazija, nepagarba esamai architektūrai.“

Prieš kelias savaites populiarus vokiečių tinklalapis „Street Art Berlin“ publikavo reportažą apie gatvės meną, menininkus ir jų kūrinius Kaune, kuriame apsilankę žurnalistai stebisi: „Sąžiningai prisipažįstame, niekada nebuvome girdėję apie šį miestą, kol mūsų nepakvietė apsilankyti Lietuvos kultūros institutas. <…> Atvykę pajutome geras miesto vibracijas: didžiulės potencialios erdvės ir vietos, suteikiančios puikias galimybes kurti „karštuosius“ gatvės meno taškus. Tai, ką radome, yra neįtikėtina: daugybė nuostabių freskų visame mieste. Šlovės sienos ir kūrybiški super meno kūriniai.“
(http://www.streetartbln.com/street-art-in-lithuania-kaunas-as-a-vibrant-baltic-art-spot-photos-and-report-by-street-art-berlin).

Yra Europoje miestų, tokių kaip Berlynas – gyva street art’o galerija po atviru dangumi; berlyniečiai didžiuojasi savo gatvės meno kūriniais, juos myli ir saugo. Yra tokių, kaip Marselis, kuriame, vos pažvelgus į grafitininkų tagus, tampa aišku, į kuriuos rajonus geriau kojos nekelti. Kokiu miestu taps Kaunas, priklauso ne tik nuo menininkų iniciatyvos ir atsakomybės, nuo miesto savivaldos išminties ir paramos, bet ir nuo kauniečių geranoriško požiūrio bei palaikymo.

2017-08-21