Ne, Appias Albina nėra baltas indiškas drugelis – paprastasis albatrosas, nors Googlas ir mėgina tuo įtikinti. Šis kūrybinis pseudonimas lyg jaukus ir šiltas kokonas slepia tikrąjį jaunos dizainerės ir grafikės vardą – Jevgenija Gluškova. 2011 m. ji baigė Vilniaus dailės akademiją, įgydama grafinio dizaino magistro laipsnį, jau surengusi ne vieną asmeninę parodą, kelis sykius dalyvavusi grupinėse ekspozicijose Lietuvoje bei Jungtinėje Karalystėje.

Baigusi studijas Jevgenija kurį laiką dirbo dizainere reklamos agentūroje, tačiau šis darbas ilgainiui pabodo. Ir kai įkyriai ėmė kankinti mintys, kad reikia kažką keisti, gimė sūnus, pakoregavęs visus jaunosios menininkės planus. Augindama kūdikį, ji pradėjo daryti tai, ko troško labiausiai – labai daug piešti. Pradžioje iš savo kūrybinės veiklos buvo sunku pragyventi, tad imdavosi įvairių dizaino užsakymų: kūrė grafinį stilių, maketavo. Šis gyvenimo tarpsnis suformavo dvi jos kūrybines kryptis: animalistinę grafiką bei fotografijos ir grafikos miksą, t. y. dizaino projektus, peraugusius į mišrios technikos meno kūrinius.

Jevgenijos grafikos darbuose dominuoja gyvūnija ir augaliniai motyvai. Nenorėdama supanašėti su poparto tapytojais, atsigręžusiais į hiperrealistinį portretą, bei figūratyviojo meno kūrėjais, ji apgalvotai renkasi kitas temas, kurios jai išties labai artimos. Menininkė pripažįsta, kad jeigu kažkada nebūtų savo profesija pasirinkusi grafikos, tikriausiai būtų tapusi biologe. Grafinių atspaudų serijose su vabzdžiais ar visa sparnuočių įvairove – žąsimis, antimis, pingvinais, pelikanais, kormoranais – galima įžvelgti kone japonišką minimalizmą, pagarbą linijai ir erdvei. Šių darbų (skirtingai, nei klasikinių estampų) neįmanoma reprodukuoti dėl ypatingos autorinės technikos. Artimi monotipijoms kūriniai atlikti originaliu būdu – prideginant kopijavimo popierių lapo paviršiuje.

„Per keletą kūrybos metų atradau savo autorinę grafikos techniką, – pasakoja Jevgenija, pristatydama šią vasarą Juodkrantėje eksponuotą asmeninę parodą „Vandens paukščiai“. – Tai kopijavimo popieriaus termo spaudas, kurį dažnai papildau tradicinėmis grafikos priemonėmis – grafitu, tušu. Pagrindinė mano kūrybinė medžiaga yra senovinis juodas kopijavimo popierius, vadinamoji kalkė. Prireikė nemažai laiko ir eksperimentų, kol „užauginau“ jį iki savarankiško įrankio rimtai grafinei kūrybai. Kalkė leidžia perkelti ant popieriaus smulkiausias faktūras su begale detalių, suteikti joms įvairias formas. Intriguoja tai, jog niekada nesu tikra dėl rezultato – kopijavimo popieriaus termo spaudas nėra absoliučiai kūrėjui paklūstantis procesas, kaip tai būna su dauguma grafikos technikų. Bet eksperimentinis lygmuo ir padaro šį būdą tokia savitu, kiekvienas darbas yra šimtu procentų unikalus ir nepakartojamas.“