Neapolyje, Italijos Kampanijos regiono sostinėje, visada norisi truputį pasisaugoti. Siaurose centrinės dalies gatvėse didžiuliais greičiais laksto motoroleriai, turistiniai vadovai įspėja apie kišenvagius, kavos puodelio kaina kinta atsižvelgiant į tai, kokia kalba užsisakai. Nėra taip, kad grėsmė stovėtų tiesiai priešais – ji kažkur šalia, už kampo; nežinia, kada pasirodys, o gal taip ir liks nematoma.

Netoliese stūksantis Vezuvijus miega jau daug metų, tačiau tolėliau į vakarus esantys Flegrėjaus laukai – didžiulis po žeme ir vandeniu esančių vulkaninių darinių tinklas, – anot kai kurių mokslininkų, yra kaip niekada arti išsiveržimo. Neapoliečiai gyvena ant seismiškai aktyvios žemės, kai kuriose miesto vietovėse nedideli – vos pastebimi arba visai nejuntami – žemės drebėjimai kartojasi po kelis kartus per mėnesį. Anot vietinių, apie drebėjimą pirmiausia įspėja siūbuojantys šviestuvai, į kuriuos ilgainiui nustoji kreipti dėmesį. Prie grėsmių galima priprasti, jos tampa kasdienybės dalimi, integruojasi į miesto tapatybę.

Arti esančio pavojaus nuojautą kuria ir kita Neapolio tapatybės dalis – organizuota nusikalstama organizacija kamora (Camorra). Niekas tiksliai nežino, kada ir kaip ji atsirado, bet istorikai organizacijos šaknų ieško giliai praeityje, dar XVII amžiuje, ir sieja su pirmųjų nelegalių lošimų namų atsiradimu. Kamora, skirtingai nei, pavyzdžiui, Sicilijos mafija, ypatinga tuo, kad neturi griežtos hierarchinės struktūros. Ją sudaro daugybė klanų įvairiose miesto vietose, kiekvienas – su savo capo, smogikais, įtakos sferomis. Šie klanai kartais bendradarbiauja, o kartais kariauja tarpusavyje. Narkotikai, reketas, klastotės, nelegalūs sąvartynai yra pagrindinės jų veiklos sritys. Bent jau tol, kol pinigai išplaunami ir legalizuojami. Kampanijos regione vyrauja didelė bedarbystė, tad kamora kai kuriems jauniems žmonėms tampa siekiamybe, būdu išlikti, įsitvirtinti, praturėti.

Su režisieriumi Mantu Jančiausku ir prodiusere Erika Urbelevič prie kamoros temos prisilietėme dviejų rezidencijų Neapolyje metu – 2022 m. žiemą socialinio teatro festivalyje „Quartieri di Vita“ ir 2023 m. vasarą Kampanijos teatro festivalyje. Mūsų tikslas buvo sukurti dokumentinio, biografinio spektaklio eskizą su pasirinkta Neapolio bendruomene. Kaip įprasta tokiam teatrui, scenoje turėjo pasirodyti ne aktoriai, o žmonės, tiesiogiai susiję su minima tema. Atliekant tyrimą Lietuvoje, į akis krito Skampijos rajone esantys pastatai, Italijoje vadinami Le Vele di Scampia – Skampijos burėmis. Septyni įstabios brutalistinės architektūros daugiabučiai, primenantys jachtų bures, pradėti statyti 7-ajame dešimtmetyje pagal žymaus architekto Franzo di Salvo projektą. Kiekviena Burė sudaryta iš dviejų identiškų korpusų, stovinčių šalia vienas kito keliolikos metrų atstumu. Korpusus vidinėje pusėje jungia metalinių koridorių ir laiptų labirintai, kurie tarsi pakibę ore. Pirminė projekto idėja buvo graži ir daug žadanti: bendrosios erdvės turėjo atkartoti bendruomenišką italų gyvenimo būdą, kokį ir šiandien galima patirti siaurose Neapolio senamiesčio gatvėse.

Tačiau 1980 m. Neapolį sukrėtė galingas žemės drebėjimas „Irpinija“. Į Bures, kurios net nebuvo baigtos įrengti, skubiai atkelti namų netekę žmonės iš neturtingų priemiesčių. Daugiabučiai po truputį virto Neapolio nusikaltimų centru: kamoros nariai, pasitelkę klaidžią architektūrą, galėjo lengvai prekiauti narkotikais ir pasprukti nuo policijos; Burių gyventojai, neturėdami jokio darbo ir socialinio užimtumo, tapo lengvais taikiniais – sutikdavo dirbti narkotikų prekeiviais ir informantais. Kurį laiką Burės buvo vieta, į kurią atvykęs, neturėdamas jokių išankstinių ryšių, galėjai nusipirkti didmeninį kiekį kokaino. Dar ir šiandien rajonas dažnai vadinamas pavojingiausia vieta Europoje.

Skampijos ir Burių istorija tapo žinoma pasauliui po 2006 m. pasirodžiusios Roberto Saviano tiriamosios žurnalistikos knygos „Gomora“ (Gomorrah). 2008-aisiais pagal ją sukurtas režisieriaus Matteo Garrone’s filmas Kanų kino festivalyje pelnė Didįjį žiuri prizą, buvo nominuotas Auksinio gaublio ir BAFTA apdovanojimuose. 2014 m., bendradarbiaujant su pačiu Saviano, sukurtas ir TV serialas, pasakojantis apie 2004 m. Skampijoje įsiplieskusį kamoros klanų karą, nusinešusį šimtus gyvybių.

Rezidencijų pradžioje didžiąją dalį laiko praleidome Burėse, kalbėdamiesi su jų gyventojais ir ieškodami spektaklio dalyvių. Į susitikimus atėjo gerokai daugiau moterų nei vyrų, ir tai mums pasirodė netikėta. Organizuotą nusikalstamumą įprasta laikyti vyrų reikalu. Grupuočių vadai – beveik visada vyrai, apie jas pasakojantys balsai taip pat daugiausia vyriški. Moteriškas žvilgsnis į nusikalstamą pasaulį – naujas, neįprastas.

Pasirinkome dirbti su šešiomis dalyvėmis: Partizia Mincione, Clotilde’a Sorrentino, Grazia Fiore, Felicia Simonetti, Carmela Imparato ir Camilla Vento. Visos iš Skampijos, dauguma iš Burių, tačiau jų patirtys – labai įvairios. Vienų artimieji buvo įsitraukę į kamoros veiklas ir iki dabar atlieka už tai bausmes, kitos stojo į kovą su nusikaltėliais. Kai kurios pasirinko tylą. Dar kitos pačios tapo kamoros sistemos dalimi ir gana aukštai joje iškilo. Burės, kurios po truputį griaunamos ir keičiamos naujais, patogesniais būstais, visoms moterims yra ypatinga vieta, ten jos mylėjo, džiaugėsi, kentėjo, išgyveno skaudžius praradimus.

Sukūrėme pusvalandžio trukmės eskizą, paremtą dalyvių biografijomis ir jų pačių atliekamą scenoje storytelling’o principu. Pasakodamos savo istorijas, moterys pasitelkė asmeninius daiktus, daugiausia nuotraukas, taip pat laikraščių straipsnius, įvairius smulkius objektus (amuletas, raktas, nosinaitė).

Čia pateikiamos eskizo scenarijaus ištraukos. Tekstai pagal spektaklio dalyvių pasakojimus parengti straipsnio autoriui bendradarbiaujant su režisieriumi Mantu Jančiausku ir prodiusere Erika Urbelevič.

***

CLOTILDE’A: Atvykau į Skampiją su tėvais 1976 metais. Visas rajonas buvo užžėlęs žole, joje ganėsi ožkos. Atsimenu savo draugę Marią, gyvenusią nuosavame name, aplink kurį iš visų pusių driekėsi žali laukai. Dažnai pas ją lankydavausi. Iš pradžių stebėjome, kaip tolumoje, uždengdami horizontą, auga pirmieji daugiabučiai. Vėliau jie ėmė artėti. Vis artėjo ir artėjo, žalias laukas traukėsi, kol iš jo beliko tik mažas privatus kiemelis. Jis tebėra iki šiol, Maria jį puoselėja, augina gėles ir daržoves.

Buvau dar vaikas. Visur laksčiau dviračiu ir išplėtusi akis stebėjau šį galingą civilizacijos procesą.

Skampija buvo statoma pagal tuometės Sovietų Sąjungos miegamųjų rajonų pavyzdį. Bet jos architektai pamiršo, kad žmonės gyvena ne tik miegodami. Rajone nebuvo nei mokyklų, nei dienos centrų, nei kultūros įstaigų. Nebuvo ir policijos nuovados, pirmąją pastatė tik 1987 metais. Net gatvės neturėjo pavadinimų, vadinome jas pagal jose sustojančių autobusų numerius.

Visur laksčiau dviračiu ir stebėjau, kaip žali laukai užsikloja asfaltu, automobiliais, žmonėmis ir jų istorijomis.

O tada viskas pirmą kartą sudrebėjo.

FELICIA: Kai įvyksta žemės drebėjimas, nuo jo epicentro sklinda bangos, ir žemė dreba ne vieną kartą – drebėjimai atslenka vienas po kito, tai stipresni, tai silpnesni. Taip buvo ir su „Irpinija“, tik aš tada dar net nebuvau gimusi.

GRAZIA: Kai Neapoliui smogė žemės drebėjimas, buvau devynerių. Gyvenau vaikų namuose. Su kitais vaikais žaidžiau pastato viduje. Viskas ėmė drebėti ir mes išlėkėme į lauką. Niekada nepamiršiu: žemė dreba ir staiga kažkaip pakrypsta, vaikai visi iki vieno klykia. Dar atsimenu šunis, šokinėjančius iš baimės ir lojančius ant žmonių.