SAULIUS ČIUČELIS: VISI GIMĖME SU SAVO ŽYME
Kalbino Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
Saulių Čiučelį turbūt geriausiai pažįsta Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) žiūrovai. Nors aktorius taip pat vaidina kine ir televizijoje, visas jo ligšiolinis kūrybinis laikas – penkiolika metų – prabėgo būtent šiame teatre. Po bakalauro studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje čia pradėjęs dirbti artistas nustebino išskirtiniu balsu bei gebėjimu įtaigiai perteikti personažą, taip prikaustydamas mano dėmesį. Saulių stebiu visus tuos penkiolika metų, mačiau, kaip jis keitėsi, kaip scenoje skleidėsi vis drąsiau. Būdamas šviesios, taikios prigimties, pradžioje ėmęsis vidinių konfliktų blaškomų herojų, galop pradėjo pratintis įkūnyti vadinamuosius blogiukus ir šiandien, kaip mėgsta sakyti aktoriai, jau tapo tokių personažų advokatu. Nors visi Sauliaus vaidmenys skirtingi, juose galima įžvelgti panašią esmę – gilią vidinę transformaciją. Kad ir kokius klaidingai ar net žiauriai pasielgusius žmones tektų vaizduoti, Saulius visada įžvelgia jų tauriąją pusę. Blogio ir gėrio priešybių draskomi aktoriaus personažai likti abejingam neleidžia: abi jų pusės – tamsioji ir šviesioji – kelia vienodai stiprų susidomėjimą. Ypač tai pasakytina apie naujausius pagrindinius aktoriaus vaidmenis spektakliuose „Batsiuviai“ (rež. Antanas Obcarskas, 2020), „Kaligula“ (rež. Agnius Jankevičius, 2021) ir „Žemė“ (rež. Ivanas Uryvskis, 2022).
NKDT ir teatro „Utopia“ pagal Stanisławo Ignacy’o Witkiewicziaus tarpukariu parašytą dramą bendromis jėgomis pastatytuose „Batsiuviuose“ kalbama apie blogį, kuris veriasi žmogui įgijus galią. Čia Saulius įkūnijo savo vertybes dėl pripažinimo bei materialinės gerovės pamynusį prokurorą Robertą Skurvį. Režisieriaus A. Jankevičiaus puikiai žinomos prancūzų egzistencialisto Albert’o Camus pjesės „Kaligula“ interpretacijoje S. Čiučelio kuriamas daugelio žmonių krauju susitepęs imperatorius žiaurus tampa dėl kitų jam primetamos valios, veidmainystės; iš tiesų herojus siekia iš viso to išsivaduoti ir būti savimi. „Žemė“ kartu su ukrainiečių teatro kūrėjais pastatyta pagal rašytojos Olhos Kobylianskos romaną, kuriame skleidžiasi reali XIX a. pab. nutikusi istorija – gerbiamų ūkininkų šeimoje įvyksta tragedija, kai vienas brolis nužudo kitą. Saulius čia vaidina žudiką Savą.
Visi išvardyti spektakliai – nepatogūs, slogūs, kupini įtampos bei blogos nuojautos, bet kartu – itin aktualūs, atkreipiantys dėmesį į tai, kas visuomenėje nepakito iki šių dienų ir net dar labiau išryškėjo. Su Sauliumi plačiau aptariame, kas vienija jo personažus, gilinamės į teatro ir žmogaus prigimtį.
Per pastaruosius porą metų savo kūrybinę biografiją praturtinai išties išskirtiniais vaidmenimis. Natūraliai kyla klausimas, kaip jautiesi, kuo gyveni šiandien?
Dabar šeimoje atsirado naujas narys – gimė sūnus. Gyvenu šiuo džiaugsmu. O kalbant apie aktorystę, po „Žemės“ kurį laiką nesiėmiau nieko naujo, tačiau ką tik prasidėjo repeticijos su Agniumi Jankevičiumi – jis stato Rolando Schimmelpfenningo pjesę „Auksinis drakonas“, spektaklio premjera įvyks Kauno kameriniame teatre. Taip pat truputį filmuojuosi ir nemažai laiko praleidžiu prie mikrofono įgarsindamas kino juostas, kas irgi labai džiugina. NKDT kol kas laukiu naujų premjerų repeticijų. Tiesa, su Arturu Bumšteinu kuriame spektaklį kasmetiniam festivaliui „Nerk į teatrą“, tik tai bus labiau garsinis performansas nei įprastas pastatymas.
Be galo džiaugiuosi Tavo minėtu periodu. Jį lydėjo tiek iššūkiai, didelis darbas, tiek smagus kūrybinis procesas. Jaučiuosi išsipildęs. Tikiuosi, kad taip tęsis ir toliau.
Sugrįžkime prie „Kaligulos“. Premjera, kurioje lankiausi, įvyko prieš keletą metų, tad nors bendra atmosfera, Tavasis vaidmuo stipriai įsiminė, tačiau smulkesnės detalės jau kiek išbluko atminty; būnant žiūrovu, taip nutinka nuolat. O štai Tu tą patį personažą įkūniji iki šiol, tad turbūt spektaklio laiką jauti visai kitaip?
„Kaligulą“ lydi labai keistas reiškinys, mano per gyvenimą patirtas tik du kartus. Pirmąsyk tai nutiko su Artūro Areimos „Vyšnių sodu“, kuriame vaidinau Trofimovą. 2013-aisiais pirmus spektaklius publika priėmė sunkiai – nejaučiau bendro kvėpavimo su ja. Praėjus nemažam laiko tarpui, jau prieš kūrinį išimant iš repertuaro, šis netikėtai atrado savo auditoriją. Staiga radosi tas trokštamas bendrumas. Ir tai tikrai ne mūsų indėlis, nemanau, kad pradėjome geriau vaidinti – tiesiog žmonės ėjo, žinodami, kur eina. Tai pasikartojo ir su „Kaligula“. Nuo pat pradžių žiūrovai į spektaklį reagavo gana pozityviai, tačiau dabar antras trečias pasirodymas, kai išgyvenu stiprią bendrystę su publika – ji įdėmiai klauso, sveria tai, ką išgirsta. Žinoma, galbūt ir esamas laikas sustiprino kūrinio aktualumą. Kai vyksta karas, kyla infliacija, Kaligulos žodžiai nuskamba kitaip.
Galima sakyti, tai – vienas svarbiausių Tavo vaidmenų. Tavasis Kaligula ženkliai išsiskiria iš kitų spektaklio personažų – jį supančios minios. Imperatorius siekia būti savimi, o kartu ir bando išsiaiškinti, kokia yra tikroji jo prigimtis. Uždangai nusileidus, kirba daug klausimų, naujų ir užpustytų kasdienybės rutinos dulkėmis. Ar įsikūnijimas į Kaligulą padėjo Tau kitaip pajusti save?
Esu linkęs tikėti, kad teatras keičia ir mane, kaip žmogų. Koreguoja mąstymą, vertybes. Labai konkrečiai atsakyti sunku, nes kiekvienas vaidmuo praturtina. Šį personažą lydi potyris, tarsi išsipildytų mano vidiniai dalykai. Scenoje tapęs Kaligula, visada intensyviai jaučiu savo kraštą. Į tėviškę Obeliuose parvykstu retai, o tuomet apima sugrįžimo į ją pojūtis. Apibendrinant, man minėtasis spektaklis visada yra grįžimas. Įvyksta laiko permąstymas, užplūsta prisiminimai.
Tai kūrinys apie patį žmogų, jo tapatybę. Nėra baisesnio dalyko už savo unikalumo, savo krašto kultūros praradimą, suvienodinimą, sumasinimą. Kiekvienas esame individualybės. Nereikia mėgdžioti kitų. Juk būtent skirtumai mus ir daro žavius, iš jų atsiranda dialogas. Svarbiausia – savitumo išsaugojimas visame kame, apie kurį sukasi ir spektaklis. Didžiausia vagystė – kito pavertimas tokiu, kaip mes, „žinantys“, kaip viskas turi būti. Niekas negali nurodyti žmogui skirtojo kelio, visi gimėme su savo žyme ir ją nešamės per gyvenimą.
Nežinau, kiek įmanu apibendrinti tris naujausius Tavo personažus – prokurorą Robertą Skurvį, imperatorių Kaligulą ir brolį dėl žemės nužudžiusį Savą, bet juos neabejotinai sieja panaši patirtis. Visi trys veikėjai trokšta kažką turėti – turtą, statusą, kitą žmogų, tačiau kai gauna valdžią ir kitus dalykus, kurių aplinka daugelį mūsų skatina siekti nuo vaikystės („gera“ specialybė, lipimas karjeros laiptais, pinigai, pripažinimas ir t. t.), šie nepadeda jiems pajusti pilnatvės. Galbūt Tau pavyko surasti atsakymą, kodėl?
Tai „sulaužyti“ žmonės, ilgą laiką negyvenę savo gyvenimo. Pasidavę kitų įtakai. Ir jiems nutinka blogiausias dalykas – net bandydami atkurti savo tapatybę, šios neranda. Tiesiog nežino, kas yra jų. Štai Kaligula klausia: „Kaip aš galiu susikurti likimą, kai jis yra iš manęs pavogtas? Turiu jį iš naujo kurti, bet nežinau, koks jis man buvo skirtas.“ Sava irgi nuolat veikiamas aplinkinių – tėvų visą laiką lyginamas su vyresnėliu, be perstojo kritikuojamas, kodėl negali būti toks, kaip jo brolis – tęsiantis tradicijas, norintis ūkininkauti kaime. Iš jo kitoniškumo ir kyla problemos. O Skurvis pats sau pakenkia, išsižadėdamas dalykų, kurie iš tiesų svarbūs. Nors supranta, ką padaręs, sugrįžti nebegali. Jiems lemto gyvenimo kelio praradimas – štai kas susieja šiuos personažus. Kurdamas juos galvojau apie savo paties tapatybę, kad ji labai svarbi ir kad ją būtina išsaugoti.
Eiti savo keliu turbūt ir yra laimė. Tačiau likimų pasitaiko visokių, jie gali būti skaudūs, baisūs, žiaurūs. Nebūtinai tavasis teiks vien džiaugsmą. Kiekvieno mūsų laukia ir kalnai ar kalneliai. Kartais jaučiu, jog kai kurie veikėjai mane tempia nuo mano kelio, o ir jis, ko gero, būtų buvęs kitoks, jeigu nebūčiau tapęs aktoriumi. Visgi laisvai pasirinkau ir esu laimingas. Kryptis, kuria judu, nors ir veikiamas savo vaidmenų, man priimtina. O gal nėra nė vieno žmogaus, kuriam niekas nedarytų įtakos? Gal tai tik idee fixe? Nesu tikras… Būtų labai baisu sužinoti (o tai ir nutiko mūsų aptariamiems herojams), kad gyvenu ne savo gyvenimą. Galvoju, net jei šitai būtų tiesa, geriau jau ji liktų paslaptyje.
Galbūt užfiksavai momentą, kada įvyksta Tavo įvardytas lūžis ir personažai supranta pametę save?
Savą išerzina nuolatinis priminimas, kad jis yra kitoks. Kaligulai esminiu tampa atsitraukimas, kelios dienos, kai valdovas iš šalies pažvelgia į tuos žmones, su kuriais kažkada jaunystėje buvo kartu, įvertina, koks jų gyvenimas ir koks skirtas jam, ranka prisiliečia prie savo žemės. Šis suvokimas svarbus ir šiandieniniame pasaulyje, kada peržiūri, su kuo nori leisti laiką, o su kuo – ne. Net socialiniuose tinkluose vyksta savotiškos akcijos, maždaug, jeigu mąstai kitaip, tai pasisakyk ir pasitrauk iš draugų. Kiekvienas esame laisvas spręsti, kur norime būti, kas mums patinka, – šia teise reikia naudotis.
Kataklizmai visada paskatina atranką. Ypač tokie kraštutinumai kaip karas. Niekada negalvojau, jog XXI a. gali prasidėti karas su bombardavimais, žmonių gyvybių atėmimu, jų likimų griovimu. Atrodė, jei kas ir bus, tai kokios kibernetinės atakos, persikėlimas į kitą erdvę, kadangi apie tai daug kalbėta, o kad nutiks taip, kaip dabar, niekas netikėjo. Gal nuomonių skirtumai ir gimdo konfliktus, bet kai lygini esamą situaciją su apsižodžiavimais, šie atrodo labai menki. Kokie keisti tie nesutarimai dėl homoseksualumo ar dar ko kito – kai žiūrime į kitų gyvenimus ir bandome juos keisti, juk patys negyvename savųjų.
Daugeliui intrigos visada buvo labai įdomios, taip jau yra. Įvairiausių pinklių, konfliktų teatre apstu, tačiau, sakoma, jame apsilanko tik maždaug 4 % žmonių. Siūlyčiau dažniau čia užsukti, ir galbūt patiems norėsis gyventi taikiau. Lai dramos lieka teatre – kažkada net buvo toks NKDT šūkis. Tiek kasdienybėje, tiek spektaklyje varomoji jėga – dialogas. Tegu jis vyksta, kad ir aštresnis, svarbu nepereiti prie veiksmų. Kad nebeliktų karo, nekiltų nauji, kad taip greitai netirptų ledynai…
Kaligulos ir Savos personažus taip pat stipriai susieja žudymas. Į kokią būseną jie panyra tuo momentu? Ką pats išgyveni?
Iš esmės tada apima pasibjaurėjimas tuo, prieš kurį keliu ranką. Kartais patiriu malonumą, nes žiaurumas padeda pasiekti tikslą. Tačiau tikrai ne kaip žmogus. Kaip personažas. Taip pat kaip aktorius gerai jaučiuosi, jiems padėdamas tai padaryti. Veiksmas įvykdomas mano rankomis, bet ne mano paties. Gyvenime nepateisinu žudymo fakto, tačiau, pavyzdžiui, galiu užstoti Savą, pasakydamas, kad tai nebuvo sąmoningas veiksmas, jį lėmė įtaka, o paveiktas žmogus padaro daug negerų dalykų. Sava tuo nesididžiuoja, bet negali grįžti atgal, toks nusikaltimas – galinė stotelė.
Kaligulos asmenybę ilgą laiką žudė kiti, naudojosi juo kaip įrankiu, ir šiuo atžvilgiu brutalūs valdovo veiksmai man suprantami. Vaidindamas Kaligulą jaučiu stiprų minėtąjį kvietimą – „Grįžk, grižk, grįžk“, – o priemonės jau tampa nesvarbios. Ar nužudymas, ar piniginės ištraukimas iš kišenės – tuo metu tai atrodo lygiaverčiai dalykai. Taip jautiesi, kai tave yra užvaldęs didžiulis tikslas, kaip aistra, kas nutinka Kaligulai. Valdovas trokšta grįžti į save bet kokia kaina, nenori likti tuo tamsiu žmogumi, kuriuo būti jį vertė iki tol. Nors pats sukuria blogio (jo akimis – tiesos) imperiją, tačiau iš ko ji gimsta? Iš prieš tai buvusių blogų įtakų.
Mūsų poelgius stipriai lemia aplinkiniai. Nekalbu apie žmones, kamuojamus psichikos sutrikimų. Kalbu apie sveikuosius, kurie turėjo auklėjimo spragų, žalingų įpročių, apie begalę mus formuojančių dalykų. Netikiu, kad mažyliui, vos atėjusiam į pasaulį, jau uždėta žudiko žymė. Įdomiausia, kad visų tironų – Hitlerio, Putino – psichologinį paveikslą piešti pradedama nuo vaikystės. Ne nuo kūdikystės, tėvų gyvenimo iki jam gimstant, bet nuo paauglystės, mokyklos, kur patiriamos lemiamos įtakos. Dabar, kai tapau tėvu, daug galvoju apie tai, kaip išvengti klaidų. Nebūtinai savo, galbūt mokytojų, draugų, aplinkos, kurioje sūnus augs. Tačiau negali visko nuspėti. Šiandien vyksta visokie mokymai apie tai, ko vaikams negalima sakyti, kaip bendrauti. Gal čia ir slypi esminė problema, jeigu reikia apie tai kalbėti?
Pamenu, kaip šnekėjomės prieš septynerius metus, kai abu buvome jaunesni, dar nesukaupę tam tikrų patirčių, nepaliesti pastarojo laiko išbandymų, kai daug kas atrodė šviesiau. Tąsyk sakei, jog žmogus jaunas tol, kol išlaiko atvirą ir ieškantį požiūrį. Kad galima būti jaunam kūnu, bet nebūtinai mąstymu. Ir tai ypač svarbu kalbant apie aktoriaus kūrybą. Kaip galvoji dabar?
Lieku šimtu procentų prie šios savo minties. Manau, mano požiūris ir vėliau nepasikeis. Aktorius privalo būti Kodėlčiukas – išlikti smalsus, ieškantis, klausiantis. Scenoje nagrinėjame dabar aktualias temas, tad privalome domėtis pasauliu, antraip spektaklis neteks prasmės. Neįsivaizduoju, kaip turi jaustis apatiškas aktorius, vaidinantis „kaip bus, taip bus“… Ir toliau nuolat ieškau. Turbūt man tai pavyksta net nesąmoningai. Seku, kas dedasi, mėgstu stebėti žmones, jų elgseną, mane traukia nauji dalykai, iššūkiai. Eiti jau pramintu keliu norisi tik kartais – dažniausiai šitaip pavargstu daug labiau, negu dairydamasis kitokio požiūrio kampo. Jeigu tik režisierius leidžia, stengiuosi pasiūlyti ir kažką savo. Žinoma, pasitaiko ir tokių, kurie neleidžia nieko.
Galbūt per visus tuos metus teatre teko kažkuo nusivilti?
Ne tai, kad nusiviliu, bet kartais bijau, jog nebūtų nueita viena linkme – vadinamojo eksperimentinio teatro keliu. Manęs asmeniškai nežavi kai kurie tokios krypties spektakliai. Kalbu apie didelės vertės neturinčius vienadienius projektus, kurių, nelaimei, gausėja. Aš jų prasmės nesuprantu. Kažkodėl tai vadinama šiuolaikiškumu, nors man atrodo, kad šiuolaikinis teatras – tas, kuris kalba šių dienų temomis. O pačios priemonės ar gali būti šiuolaikinės? Neretai daug kas, kas iš pirmo žvilgsnio – itin šiuolaikiška, pasidomėjus plačiau pasirodo atrasta seniai. Tą patį „senajam“ teatrui tapytą horizontą geras režisierius gali panaudoti tokiais būdais, kad atrodys itin moderniai. Jeigu spektaklis aktualus, jis jau savaime yra šiuolaikinis.
Esu tikrojo teatro fanas. Tokio, kurio pagrindas – drama. Kai dramaturgija kuriama ne trupės čia ir dabar, o savo darbą išmanančių dramaturgų. Galbūt kartais pjesė rašoma ir spektaklio statymo metu, bet tai daro profesionalai, o ne pats aktorius kažką pasakoja gatvės kalba iš savo asmeninės patirties. Daugėja scenos kūrinių, gimstančių būtent taip, tačiau neretai tada nėra fabulos, neaišku, kokia esmė. Man įdomiausia suteikti personažui gyvybę. Scenoje būti Sauliumi, remtis savo kasdienybe, nenoriu. Leisti savo kūne įsikurti kažkuriam personažui, nesvarbu, jis parašytas prieš begalę metų ar šiandien, – tai man yra teatras, išsipildymas. Ne tiesiog pabūti rampų šviesoje. Nesu kategoriškai nusistatęs prieš vienadienius projektus, bet norėčiau, kad jie netaptų dominuojančia kryptimi. Teatro misija visai kita, nei gatvę atnešti į sceną. Gatvė yra gatvė, parduotuvė yra parduotuvė, teatras yra teatras. Neniekinu technologijų bei kitų naujovių, kalbu apie dramaturgijos skurdumą arba iš viso jos nebuvimą. Dramos teatre turi būti drama. Į jį žmones pritraukti galima pirmiausia geromis dramomis.
Kada labiausiai jautiesi aktoriumi? Vaidindamas? Ruošdamasis spektakliui namie? Eidamas gatve ar prekybos centre (kuriuose mes taip pat dažnai atsitiktinai susitinkame), kai Tave kažkas atpažįsta? Kiek apskritai šiandien aktorius sulaukia visuomenės dėmesio? Galbūt turi slaptų gerbėjų?
Aktorystė yra ne tik profesija, man tai daugiau pašaukimas. Net nevaidinant, nerepetuojant gyvenimiški įspūdžiai, ateinantys iš aplinkos, knygų, bendravimo, kitų veiklų, kad ir visai nesusijusių su teatru, gula prie aktorinių patirčių, kurias tam tikrais momentais galiu panaudoti kūryboje. Pats turiu daug pomėgių: myliu gamtą, pušynus, ežerus, patinka žvejyba, poilsis palapinėje, būsto remonto darbai. Paauglystėje mėgau grybauti, mielai tą daryčiau ir dabar, bet bijau erkių (juokiasi). Esu vyras, tėtis, sūnus, brolis. Aktorius visų pirma yra žmogus.
O mieste mane retai atpažįsta. Galbūt dėl to, kad teatras šiuo metu lankomas mažai, o ir televizijoje filmuojuosi ne tiek daug. Teatro žiūrovų bendruomenė uždaresnė. Pasitaiko, kad žingsniuojant Laisvės alėja prieina vyresnės kartos žmogus ir padėkoja už matytą spektaklį, pasako, jog gerai vaidinu. Va, paskutinį kartą prie teatro paradinių durų sutikau vyriškį, kuris nusistebėjo: „O, jūs toks mažas! Kai esate scenoje, atrodote toks didelis…“ Tačiau populiarumo naštos nejaučiu. Kartais žiūrovai parašo ir socialiniuose tinkluose, bet taip pat retai. O slaptų gerbėjų visai neturiu. Ankstesniais laikais po spektaklių aktoriams nešdavo gėles, saldainius, kitas dovanas ar rašydavo laiškus, dabar ši tradicija nelabai gaji. Visko būna, bet tai nedažnas reiškinys. Galbūt publika tapo kuklesnė.
Kokius svarbiausius klausimus pats sau keli?
Esminis – kur link eina teatras? Bijau atsakymo, nes nujaučiu, kad jis gali man nepatikti, kad bus tolstama nuo to teatro, kuriuo tikiu, kuris man atrodo tikras, apie kurį kalbėjau anksčiau. Kitas svarbus klausimas – kas toliau? Aktoriaus profesija nedėkinga, kadangi jis pats nesirenka vaidmenų, jį renkasi režisieriai. Nemąstau apie konkrečius personažus kaip siekiamybę. Geriau neapsikrauti svajonėmis, nes dažniausiai jos neišsipildo. Prisimenu, dar studijuodamas Akademijoje be proto norėjau įkūnyti Roberto Zucco, deja, taip nenutiko. Šiuo metu netrokštu jokio konkretaus vaidmens. Visi jie man brangūs, jeigu tik yra tikri, o ne tai, kad aktorius turi atlikti kažkokią funkciją, pabūti it plakatas, kaip dabar neretai pasitaiko. Tokiais atvejais jaučiuosi labai nepatogiai, ne todėl, kad būtų sudėtinga, bet tuo metu atrodo, jog scenoje – aš pats. Dėl šios priežasties nevedu ir renginių. Personažas suteikia galimybę paslėpti savo ego ir iškelti jo; tada nekliudau veikėjui elgtis, kaip jam reikia, ir sykiu nesijaučiu nekomfortabiliai.
Trokštu ir toliau kurti, gyventi scenoje. Išsisakyti, bet herojų lūpomis. Nesvarbu, ar tai būtų antraeilis personažas, ar pagrindinis. Žinoma, visada maloniau įkūnyti turinčius savo gyvenimą. Esu iš tų aktorių, kuriems patinka pasikankinti. Gera mąstyti, svarstyti, įnešti savo minčių, režisieriui pasiūlyti mizanscenų idėjų. Kuo veikėjas didesnis, tuo daugiau jis tau suteikia malonios tiesos. Mane tai džiugina. Galbūt kiek mazochistiška, bet toks manasis kelias.