Pirmųjų Lietuvos operos žiūrovų emocijos

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Kad ir kaip stipriai mylėčiau šiuolaikinį teatrą – jo specifinę kalbą bei įvairius netikėtus eksperimentus, mezgant dialogą su mokslu, filosofija, technologijomis ir dirbtiniu intelektu, – turiu pripažinti kartais pagaunanti save galvojant, kaip malonu būtų apsilankyti spektaklyje, kuriame galėtum stebėti aiškiai suprantamą žmogišką istoriją, pažadinančią stiprias emocijas. Būtent tokią progą suteikė Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pristatyta naujausia Giuseppe’ės Verdio „Traviatos“ premjera. Originalo (italų) kalba atliekama choreografės Anželikos Cholinos režisuota opera ir Francesco Marios Piave’ės librete aprašyta tragiška jaunos merginos istorija leido mėgautis vadinamuoju klasikiniu operos menu. Taip pat ėmė kirbėti klausimas, kokias emocijas prieš šimtą metų tame pačiame pastate patyrė pirmieji ką tik įsikūrusio profesionalaus Lietuvos teatro lankytojai – tarpukario kritikai bei miestiečiai.Daugiau

JŪRATĖ ONAITYTĖ. TEATRE TEIGTI GYVENIMĄ

Kalbino Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Jūratė Onaitytė – ilgametė Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė, ne sykį regėta ir kine. Bent kartą išvydęs ją scenoje ar didžiajame ekrane, temperamentingo šios moters balso, gilaus žvilgsnio ir įkvepiančios elegancijos nepamirši. Ne veltui Jūratei likimas lėmė įvairius pagrindinius vaidmenis teatro istorijoje reikšmingose dramose, už kuriuos ji yra pelniusi daugybę įvertinimų. Išvardyti juos, kaip ir pačius personažus, prireiktų ne vieno puslapio. Visgi aktorei svarbiausi ne apdovanojimai, o patirtis, kurią suteikia kiekvienas kuriamas veikėjas. Labiausiai persikūnijimo meistrei patinka kalbėti savo vaidmenimis.Daugiau

Aukso spalvos geležėlių šventė

Kristina Steiblytė

Pasikalbėkime apie Tarptautinę teatro dieną, kuri švenčiama kovo 27-ąją ir yra skirta supažindinti visuomenę su teatru, priminti jo vertę, mėgautis juo ir skleisti džiaugsmą. Išvardytus tikslus suformulavo Tarptautinis teatro institutas (International Theatre Institute), šią dieną minėti kviečiantis nuo 1962 metų. Jis, žinoma, siūlo ir šventimo būdus. Visų pirma, skatinama dalintis Tarptautinės teatro dienos žinia – žymaus scenos kūrėjo ar kūrėjos mintimis apie teatrą ir taikos kultūrą. Raginama šią žinią versti į nacionalines kalbas, skaityti prieš spektaklius, apdovanojimų ceremonijose, konferencijose, simpoziumuose, teatrui skirtuose renginiuose, dalinti skrajutes su jos tekstu. Ir, be abejo, rodyti spektaklius, teikti prizus, rengti mokslinius ir pramoginius teatro renginius. Institutas kviečia švęsti visame pasaulyje. Švenčiame ir mes Lietuvoje. Tačiau ar tikrai būtent taip?Daugiau

PASTABOS APIE TEATRĄ

Bertolt Brecht

Bertoltas Brechtas (1898–1956) – vokiečių rašytojas, dramaturgas, teatro teoretikas ir kritikas. Pirmasis pasaulinis karas apnuogino daugelį socialinių problemų, ir joms spręsti Brechtas pasitelkė teatrą, teoriniuose tekstuose ir praktikoje eidamas naujojo – epinio – teatro kryptimi. Teoriniuose tekstuose kalbėjo apie tai, jog teatro sistemą reikia keisti iš pagrindų, kritikavo trečiojo dešimtmečio vokiečių teatrą, kuris slopina žiūrovų mąstymą ir atlieka labiau pramoginę funkciją. Tokį teatrą Brechtas vadino „sapnų fabriku“. Anot jo, iš tiesų teatras turi atverti svarbiausias šiuolaikinės visuomenės problemas ir paskatinti žiūrovą apmąstyti esamą situaciją bei norėti ją keisti. Epinio teatro spektakliuose Brechtas naudojo groteską, satyrą, leidžiančias atskleisti modernaus pasaulio ydas – išnaudojimą, apgaulę, dogmatizmą. O siekdamas publiką paskatinti mąstyti kritiškai aktorių vaidyboje taikė atsiribojimo efektą, kuomet šie ne susitapatindavo su personažais, o parodydavo savo požiūrį į juos, pažvelgdavo į veikėjus iš šalies, vaizduodami jų poelgių priežastis. Režisierius nuoširdžiai tikėjo, kad teatras žmoguje gali pažadinti norą keisti pasaulį, padaryti jį teisingesnį. Epinio teatro teorija sulaukė didelio populiarumo visame pasaulyje, yra aktuali ir taikoma iki šiol.Daugiau

„Demonas“ – trečioji opera Lietuvos teatre

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Kalbėdami apie lietuviškos operos pradžią, daž­­niausiai minime „Traviatą“ ir „Birutę“, tačiau 1920 m. įsteigto profesionalaus lietuviško teatro – Valstybės teatro Kaune (dabartinis Kauno valstybinis muzikinis teatras) – repertuare pirmųjų operų sąraše matyti ir „Demono“ pavadinimas. Rusų kompozitoriaus Antono Rubin­šteino lyrinės operos, pastatytos pagal Michailo Lermontovo poemą tokiu pat pavadinimu, 1921 m. premjera lietuvių kalba sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo. Skaitant tarpukario spaudą akivaizdu, kad į ją buvo sunku įsigyti bilietų, ir ši opera tapo viena iš dominuojančių kasdienių pokalbių temų, o vietiniuose laikraščiuose bei žurnaluose įspūdžiais apie vietos sceną išvydusį intriguojantį kūrinį veržėsi pasidalinti pirmieji teatro kritikai. Taigi norėtųsi prisiminti nepelnytai primiršto „Demono“ premjerą, kokie atsiliepimai ją lydėjo bei kokių klaidų neišvengė pirmųjų operų solistai ir… žiūrovai.Daugiau

Egidijus Bavikinas: „Stovėjimas vietoje prilygsta ėjimui atgal“

Kalbino Greta Dainytė

Egidijus Bavikinas – tenoras, savo solisto karjerą pradėjęs Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT). Žinomumo jam suteikė dalyvavimas televiziniuose projektuose, o dabar E. Bavikinas aktyviai kuria ne tik vaid­menis scenoje, bet ir koncertines programas visoje Lietuvoje. „Gyvenu be plano, man patinka improvizuoti – tada ir pajuntu, kaip norėčiau gyventi, kaip man būtų geriau“, – yra sakęs jis. Pokalbyje – artimesnė pažintis su solistu, jo kūrybiniu keliu, operos žanro subtilybėmis ir gyvenimiškomis improvizacijomis, kurioms Egidijus mielai pasiduoda.

Kodėl pasirinkote solisto profesiją? Ar scena nuo vaikystės atrodė siekiamybė, o galbūt turėjote kitą svajonę?

Tai buvo visiškas atsitiktinumas, kaip, ko gero, ir daug kas gyvenime. Pradžioje nieko neplanavau, svajonė užgimė vėliau, baigus muzikos mokyklą, kurioje mokiausi fortepijono klasėje. Bet apskritai gana anksti supratau, jog noriu savo gyvenimą sieti su muzika. O kur būsiu, su kuo grosiu, dainuosiu ar diriguosiu, neturėjo didelės reikšmės. Išbandžiau daug visko ir pats likimas galiausiai atvedė mane į sceną. Dėl to esu labai dėkingas gyvenimiškai tėkmei.

Tikriausiai kol atradote savo pašaukimą teko paklaidžioti?

Nebuvau iš tų vaikų, kurie užauga scenoje ir svajoja, jog kažkada joje dainuos ar vaidins. Iki atrasdamas tą malonumą grojau fortepijonu, vargonais, studijavau dirigavimą, ir tik po ilgų muzikinių paieškų pasirodė dainavimas. Galbūt jis atsirado per vėlai, o gal pačiu laiku, bet, tiesą pasakius, mano muzikinėje karjeroje buvo absoliučiai atsitiktinis. Netikėta sėkmė suvedė mane su profesore, soliste, Kauno valstybinio muzikinio teatro primadona Sabina Martinaityte. Nuo tada stipriai pajutau norą dirbti ir kurti scenoje, kuris neapleidžia iki dabar.

Esate sakęs: „Žinomumas yra gerai, bet mūsų profesijoje turi kasdien įrodinėti, kad esi šio to vertas.“ Kokios priemonės padeda vis iš naujo atrasti inspiraciją kurti?

Apskritai, norint kurti, kiekvieną dieną privalu pradėti nuo tuščio lapo. Juk atsikėlęs nežinai, kaip tavo „aparatas“ dirbs. Jeigu iš vakaro pavyko suvaidinti spektaklį gerai ar po koncerto žmonės atsistoję plojo, tai nereiškia, kad kitą dieną išėjus į sceną ovacijos garantuotos. Turi vėl nuo nulio tobulinti savo energiją, balsą, kūno kalbą ir juos pateikti žiūrovams kaip šviežią produktą. Nėra tokios profesijos, kurioje kartą išmokęs ar įgavęs įgūdį juo ir apsiriboji. Taigi, baltas lapas – labiausiai motyvuojanti priemonė, siekiant atrasti kūrybinę inspiraciją.

Verta paminėti, jog balsas yra instrumentas, kuris bręsta ilgiausiai. Jo augimas ir kūrimas niekada nesibaigia, nes balsas keičiasi nuolat. Solistui darbas su savimi bei savo balsu – tarsi rytinė mankšta, treniruotė sportininkui. Natūralu kiekvieną dieną pradėti naujomis paieškomis, ir visai nesvarbu, koks bebūtum populiarus ar niekam nežinomas. Kas kartą išėjęs į sceną privalai įrodyti, kad kažką gali. O jeigu tą dieną negali – turi apgauti žiūrovą.

Žinoma, darbo kaskart nepradedi kaip „žalias“ studentas, nesigaudantis partitūroje. Solistui būtina turėti konkrečią dainavimo techniką, patirties, ir su šiuo bagažu kaskart laviruoti iš naujo. Personažo kūrimas teatre reikalauja griežto nusiteikimo. Nesvarbu, ar esi pavargęs, ar negaluoji – vis tiek turi išeiti ir kaip tas pajacas juoktis. Tai lengva ir smagu tik kartais, o žiūrovams turi atrodyti, jog visada. Nesvarbu, kad galbūt viduje verda priešingos emocijos. Pasirinkus tokią profesiją nebėra kelio atgal, tačiau atsikvėpęs po spektaklio supranti, kad vis tik solisto darbas duoda daugiau gerų išgyvenimų nei blogų. Matyt, dėl to ir veržiamės, norime būti scenoje.

Minėjote, kad žiūrovų regima ir tikroji atlikėjo nuotaika ne visada sutampa, tačiau atrodo, kad net ir neigiamos emocijos palaipsniui transformuojasi, kol spektaklio kulminacijoje tampa pozityvios ir šviesios. Kaip įvyksta šis lūžis?

Pirmiausia turi įtikinti save, kad tau viskas gerai, gebėti pakeisti blogas emocijas į tas, kurių tuo momentu reikia. Ištraukti tik tą nuotaiką, tą spalvą, kurios reikalauja personažas. Taigi meistriškumas, tas lūžis, prasideda, kai spektaklio metu sugebi meluoti sau. Tai ir yra trenažas, ilgametis darbas, sukaupta sceninė patirtis, leidžianti užsidėti veikėjo kaukę, neutralizuoti asmeniškumus.

Scenoje privalu leisti personažui augti, auditorijai palaipsniui pateikti jo išgyvenimų skalę. Negali „perspausti“ ar šio proceso pagreitinti – ginklą reikia išsitraukti laiku ir vietoje, nes žiūrovas viską supranta ir pajaučia.

Taip pat norėčiau pridurti, jog nebūtina teatro meno detaliai išmanyti ir suprasti, iš ko jis pagamintas. Kartais pakanka elementariausios intuicijos. Kaip paragavus patiekalo – jis tau skanus arba ne. Juk realiai valgyti pradedame jau žvilgsniu: jeigu maistas atrodys negražiai ar nepatrauk­liai, gali jį atstumti dar net neparagavęs. Taip ir su spektakliais – turi pajausti, ar tave traukia tam tikri elementai, ar ne, ar tau gražu, ar ne. Ir visai nebūtina kvestionuoti, kodėl.

AGNIUS JANKEVIČIUS: STIPRIAI PAJUTAU ASMENYBIŲ STYGIŲ

Kalbino Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Agnius Jankevičius – teatro režisierius, neplaukiantis pagal dominuojančias sroves teatre bei anapus jo durų. Savo spektakliuose šis kūrėjas fiksuoja esamąjį laiką, dramas pagal realius įvykius rašydamas pats arba šiuolaikiškai interpretuodamas jau žinomas. Jis drąsiai kalba aktualiomis temomis, apnuogina tai, apie ką šnekėti nepatogu, tyrinėja žmogaus prigimtį, asmens ir jį veikiančios sistemos santykį, skatina žiūrovą kritiškai žvelgti į supančią aplinką. Kartu Agniaus spektakliai atveria ir tas temas, kurios nėra pavaldžios laikui, tad jie visada vienaip ar kitaip paliečia. Įvairiuose šalies miestų teatruose (daugiausia Vilniuje ir Kaune) dirbantis režisierius nevengia kūrybinių eksperimentų, tačiau visada laikosi vienos taisyklės – spektaklis turi veikti žiūrovą, tapti įdomiu pašnekovu.Daugiau

Mažai žinoma Jono Jurašo kūrybinio kelio pradžia

Liucija Armonaitė

Nacionalinio Kauno dramos teatro fojė iki sezono pabaigos veiks paroda „Jonas Jurašas. Būties kaina“. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus parengta ekspozicija pristato vieno ryškiausių mūsų teatro režisierių spektaklius, pastatytus Kaune, primena kitus jo įvairiuose Lietuvos ir užsienio teatruose sukurtus darbus, atskleidžia netikėtų meistro kūrybos ir gyvenimo aplinkybių. Nepamirština ir tai, kad 2021-ųjų birželį J. Jurašas minėjo savo 85-metį, o 2022-ųjų balandžio 20 d. sukanka 50 metų nuo Juozo Grušo pjesės „Barbora Radvilaitė“ pastatymo Kauno dramos teatre legendinės peržiūros.Daugiau

Ačiū už gero linkėjimus. Tegul manieji irgi Jums padeda

Rūta Oginskaitė

Kauno dramos teatre prie tarnybinio įėjimo ir darbuotojų rūbinės porą dešimtmečių kabėjo keraminis pano su Barboros Radvilaitės atvaizdu. Barboros siluetas panašus į tą, kurį matydavo Jono Jurašo spektaklio žiūrovai. Tas lipdinys – jaunos menininkės Jūratės Paulėkaitės, tada, ano amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje, dar dailės technikumo moksleivės pagarbos gestas aktorei Rūtai Staliliūnaitei. Ir ne tik. Tai jų draugystės pradžios žymė. Garsi aktorė atsiliepė į keliolikmetės norą bendrauti. Kol Jūratė mokėsi keramikos Kaune, jos susitikdavo, ilgai vaikščiodavo, kalbėdavosi. Jūratei pradėjus scenografijos studijas Vilniuje, siųsdavo viena kitai laiškus. Studentė, rašiusi aktorei, neilgai trukus tapo įdomia scenografe, pastebėta nuo pirmųjų spektaklių Jaunimo teatre, kur dirbo su Algirdu Latėnu („Duokiškis“, 1987), Dalia Tamulevičiūte („Amhersto atsiskyrėlė“, 1989). Per ilgą ir sėkmingai susiklosčiusį kūrybos dvidešimtmetį Jūratė Paulėkaitė brangino ir išsaugojo ryšį su Rūta Staliliūnaite. Jos abi apdovanotos ir „Auksiniais scenos kryžiais“, ir Nacionalinėmis premijomis, tik Jūratė aukščiausias regalijas gavo anksčiau už Rūtą. Scenografė – už ką tik sukurtus aktualius darbus, o aktorė, pasitraukusi iš teatro 1993-iaisiais, – už viso gyvenimo nuopelnus, tarsi apdovanotojai būtų ją atsiminę tik sunkiai susirgusią, benueinančią. Jau visas dešimtmetis, kai jų abiejų nebėra. Abi išėjo tais pačiais 2011 metais.Daugiau

Grįžtantis-išeinantis herojus teatre

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Herojaus archetipas aptinkamas ne tik visų pasaulio kultūrų mituose bei pasakose, jo struktūra plačiai taikoma ir šiandien, tiek autoriams rašant knygas ar filmų scenarijus, tiek įvairiems lyderiams kuriant mitus apie save. O svarbiausia, herojaus archetipinę kelionę įkūnija kiekvienas žmogus, ar jis oloje būtų kūręs ugnį, ar karantino metu ilgesingai žvelgęs į atostogų užsienyje fotografijas. Perpratę šios kelionės stoteles, galime kur kas geriau suprasti save pačius.Daugiau

FANTASTIKA TARPUKARIO LIETUVOJE: ROBOTAI VALSTYBĖS TEATRO SCENOJE

Audrius Dambrauskas

Nūnai veik kiekvienas lietuvis yra girdėjęs žodį „robotas“. Didesnio ar mažesnio pajėgumo mechaniniai aparatai, galintys automatiškai atlikti sudėtingus uždavinius, yra tapę ne vieno literatūros, kino ar kitokio meno kūrinio objektu. Jau bene dešimtmetį Lietuvoje vykstančioje „Robotiados“ šventėje net maži vaikai kuria ir konstruoja tokias mašinas, įvairiais pavidalais jos skverbiasi į darbo ir namų aplinką, tad robotas šiandien priklauso jau ne fantastikos, o kasdienybės sričiai. Tačiau XX a. pirmojoje pusėje situacija buvo visai kitokia.Daugiau

Martynas Nedzinskas. Nustoti ar pradėti vaidinti?

Kalbino Rimgailė Renevytė

Su aktoriumi Martynu Nedzinsku susitikome po dar tik rudenį Lietuvos nacio­naliniame dramos teatre įvyksiančio Grzegorzo Jarzynos spektaklio „SOLIA­­RIS 4“ repeticijos. Šio pokalbio nevadinsiu interviu, veikiau tai dviejų žmonių buvimas tam tikroje nuotaikoje, kuri šiuo metu jiems abiems artima. Tenesupyksta skaitantys, jog leidžiam sau būti atviri, galbūt šiek tiek pesimistiški ar nuobodūs, bet sėdėdami šalia teatro ir šnekėdamiesi apie vaidybą mudu nevaidinome. Daugiau

Antano Škėmos stiprybė – universalumas

Miglė Munderzbakaitė

„Baimė daugelio nelaimių priežastis“, – teigia kunigas, vienas iš dramos „Pabudimas“ veikėjų. Abejonės, netikrumas ir baimės glūdi ne tik fikciniuose Antano Škėmos pjesės personažuose, bet ir neretame iš mūsų.

1956-aisiais šis rašytojas, atspindėdamas keliolika metų ankstesnį laikotarpį, skaitytojams pasiūlė „Pabudimą“ – pjesę, kurioje ne tik žiaurus NKVD tardymų paveikslas, neužmirštamu kerštu ir įtampa alsuojantis meilės trikampis tarp pagrindinių veikėjų – Kazio, Elenos ir Pijaus, – bet pirmiausia žmogus – akistatoje su jį supančia aplinka, sistema, su pačiu savimi bei savo baimėmis. Kūrinys teatro scenoje JAV statytas šeštajame dešimtmetyje, o Lietuvoje – devintajame, Nepriklausomybės išvakarėse, be didesnių užuolankų supurtant tuometinės publikos mintis ir emocijas. Šiuo tekstu siekiama apžvelgti „Pabudimo“ adaptacijas Lietuvoje 1989–2018 m.: pastatymus vaidybiniame kine, dramos teatruose bei kontroversiškai vertinamame, ilgesniam laikui neįsitvirtinusiame televizinio spektaklio žanre.Daugiau

OPERA KAIP TARPDISCIPLININĖ JUNGTIS

Greta Dainytė

Prieš pradėdama kalbėti apie šių dienų operos tendencijas, jaučiu poreikį keliais sakiniais prisistatyti. Jau dešimt metų gilinuosi į dramos, šiuolaikinio šokio, performanso ir eksperimentinio pobūdžio spektaklius. Paprastai tariant, į pasirodymus, kurie neša turinio naujumo, išraiškos laisvės ir estetinės drąsos žinutę. O štai opera mano teatrologiniame horizonte ilgą laiką plaukė tarsi didžiulis archajinis laivas su savo ištikima muzikantų, solistų bei publikos įgula, kuriai, rodėsi, visai netrūko naujo žiūrovo. Dėl išankstinių nuostatų kojos į operos laivo denį nekėliau iki pasirodant garsiajai COVID-19 audrai.Daugiau

GARSUS, BEVEIK NEŽINOMAS DARIUS MEŠKAUSKAS

Kalbino Stasys Baltakis

Aktorius Darius Meškauskas Lietuvos teatrui ir kinui „atsitiko“ tikrai ne atsitiktinai ir visai ne todėl, kad yra iš teatralų dinastijos, nors žvaigždės sudėliojo, kaip privalėjo: Dariaus prosenelis – garsus teatro režisierius Borisas Dauguvietis, kraujo ryšiai sieja ir su aktoriais Galina Dauguvietyte bei Juozu Meškausku, klaipėdietis aktorius Balys Barauskas – žmonos Eglės, taip pat aktorės, tėvas. Darius nuo vaikystės žinojo, kad būtinai taps aktoriumi, ir aktorius jis yra didis. Esam pažįstami nuo studijų laikų, tad turėjau progą stebėti nuoseklų, atkaklų bičiulio virsmą į stulbinantį, subtilų menininką, mąslų, įžvalgų dėstytoją bei gėrėtis. Svarbiausi Dariaus vaidmenys: Hamletas („Hamletas“, rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras), Cezaris („Kelias į Damaską“, rež. O. Koršunovas, Klaipėdos dramos teatras), Edgaras („Karalius Lyras“, rež. Algirdas Latėnas, Klaipėdos dramos teatras), Kajuga („Rezervatas“, rež. Aidas Giniotis, Klaipėdos dramos teatras), Gudukas („1892 metų progreso idėja”, rež. Arvydas Lebeliūnas, Klaipėdos dramos teatras).Daugiau

NEMATOMI VAIZDŲ KŪRĖJAI

Kalbino Julijus Grickevičius

Stebėdami spektaklius visuomet žinome, kas jų režisierius ir kas atlieka pagrindinius vaidmenis, tačiau ar dažnai atkreipiame dėmesį į toliau išrikiuotas pavardes? Pastaraisiais dešimtmečiais tiek operos, tiek dramos teatrai scenografus, kostiumų, šviesų ir vaizdo projekcijų kūrėjus ėmė vertinti individualiai – lyg ištraukė juos iš režisieriaus šešėlio. Kūrybinio bendradarbiavimo principai ir laisvė padėjo ne tik išryškinti šių menininkų svarbą, bet ir atkreipti dėmesį į kiekvieno iš jų kuriamą teatrinį pasaulį.Daugiau

(Ne)surasti futuristiškumo atspindžiai šiuolaikiniame Lietuvos teatre

Miglė Munderzbakaitė

„Mes esame ant amžių slenksčio!.. Kodėl turėtume dairytis atgalios, jeigu norime išlaužti paslaptingas duris, vardu Neįmanoma. Laikas ir Erdvė mirė vakar“ – 1909 m. vasario 20 d. rašė italų poetas Filippo’as Tommaso’as Marinettis savo „Futurizmo manifeste“, paskelbtame Paryžiaus dienraštyje „Le Figaro“.Daugiau

Aukščiausia operos klasė ir šaldytuvai

Parengė Sigita Ivaškaitė

Operos dirigento ir režisieriaus santykis – vienas sudėtingiausių scenos ir muzikos menų istorijoje. Ne visi gali sutarti, o apie du dešimtmečius trunkančias kūrybines partnerystes vargu, ar dažnas yra girdėjęs. Dalia Ibelhauptaitė (D. I.) ir Gintaras Rinkevičius (G. R.) – viena iš retų išimčių. Jų ambicijos, užaugusios sėkmingai debiutuojant užsienyje, susitiko 2000 m. Trakų pilyje statytoje Giuseppe’ės Verdi’o operoje „Kaukių balius“. Tačiau tai nebuvo laiminga ir paprasta istorija, – veikiau sunkaus, bet kūrybinės laisvės pripildyto kelio pradžia. Apie ją ir esminius pasirinkimus statant alternatyvų „bohemiečių“ operos pasaulį išskirtinį duetą MO muziejaus ir „Vilnius City Operos“ (VCO) parodos „Iš tos operos“ atidarymo renginyje kalbino Julijus Grickevičius (J. G.).Daugiau

Dedikacija lietuvių operos menui

Kristupas Antanaitis

Nusikelkime šimtą metų atgal, į tarpukario laikų Lietuvą – 1920-aisiais ji paskelbta demokratine respublika, įsigaliojo nauja Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija, Seimo pirmininko pareigas ėjo būsimasis prezidentas, krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis. Tuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose įvyko pirmoji komercinė radijo transliacija, suteikta rinkimų teisė moterims. Pasaulis vis dar bandė atsigauti po patirto šoko – Pirmojo Pasaulinio karo, o Lietuva, ką tik atgavusi nepriklausomybę, stengėsi kurti savąją valstybę.Daugiau

Dvidešimtmetį trunkanti meistro paskaita

Aušra Kaminskaitė

Lenkų teatro režisierius Krystianas Lupa (g. 1943) visoje Europoje garsėja ilgais, lėtais, regis, amžinybę trunkančių monologų pripildytais spektakliais. Tokiais, kurie kituose kontekstuose žiūrovų neretai pavadinami „per sunkiais“, „nuobodžiais“, „verčiančiais dirbti po darbo valandų“. Lupos atžvilgiu vargiai išgirsime ką nors panašaus. Jo pastatymai – vieni įdomiausių Senajame žemyne pastaraisiais dešimtmečiais kuriamų teatro darbų.Daugiau