TRUMPAI APIE VALSTYBĘ IR JOS GYVENTOJUS (II)
Jonas Liniauskas
(ištraukos iš rašomos prisiminimų knygos)
APIE RICHARDĄ
Taip kartais pavadindavome Ričardą Gavelį. Gal buvo kaltas ekranuose pasirodęs filmas „Kas jūs, daktare Zorge“, gal tie ūsiukai, juoda beretė ant šono, juodas golfas ir visada patamsinti akiniai, gal tie vyriški kvepalai, tikrai ne iš parduotuvės prie Filharmonijos. Ir dar tos manieros, pabrėžiančios, kad jis čia tik atsitiktinai, lyg keliaudamas iš Paryžiaus į Peterburgą, užėjo kavos atsigerti.
Pirmą kartą kiek artimiau susipažinau, kai mane su vienu kolega, tiksliau, kolegą su manimi, pakvietė į sriubos virimo procedūrą. Kodėl procedūrą? Papuoliau į alchemiko virtuvę. Jeigu anksčiau virtuvėse vyraudavo trijų pirštų kombinacija – lauro lapai, juodieji pipirai ir druska, na, kompotams dar gvazdikėliai, salotoms – svogūnai ir krapai, tai Ričardo virtuvės lentynose stovėjo dešimtys dėžučių ir indelių su prieskoniais – nei kada nors matytų, nei girdėtų ar uostytų, nė nekalbu apie jų formas, spalvas ir neištariamus pavadinimus. Prasidėjo sriubos virimo ritualas, tiksliau, tęsinys, mat sultinį buvo paruošęs iš vakaro. Praktiškai dalyvavome kuriant naują, mums neregėtą pasaulį. Aiškino, kodėl reikia vieno ar kito, kaip tas prieskonis pas jį atkeliavo iš Indijos, Uzbekijos, o šitie – iš Užkaukazės. Kad harmonija kuriama, kai vienu metu ir sūru, ir saldu, ir rūgštu, ir aitru, ir švelnu, kai užuodi kartu ir žydinčius gėlynus, ir vandenyną, ir pušų, kadagių aromatą, ir gaivų kalnų orą. Po kelias valandas trukusio spiritizmo seanso, kai jau visos sriubos dvasios buvo savo vietoje, pasakė, kad sriubos virimo pamoka baigta ir galime dingti – jam dar reikia susitvarkyti. Apstulbome: o kur sriuba? Mums jau valandą seilės tįsta! Ričardas atšovė: tokiems tikrai nebūtų viręs sriubos, ji skirta mylimajai, kuri tuoj, tuoj bus prie durų ir paskambins, o mes jam tik kompaniją palaikėme, kad nebūtų taip nuobodu, pagaliau, pavaišinti mūsų ir nežadėjęs, o tik parodymą, kaip verdamos tikros sriubos. Savijauta buvo lyg musių, išmestų iš barščių.
Kartą mūsų delegacija iš Rašytojų sąjungos kavinės patraukė atlikti pareigos ir pasirodyti „Literatų svetainėje“: priekyje žygiavo Marcelijus Martinaitis su Juozu Apučiu, atrodo, ir Jonas Mikelinskas, o gale Gavelis ir aš, gal dar kažin kuris iš jaunesnių. Ties Mokslų akademija Marcelijų užkalbino kažin koks vyriškis ir patraukė kartu.
– Ką čia tas saugumietis veika? – paklausė Ričardas ir iš karto sulaukė smūgio į akį. Pasipylė akinių šukės ir kraujas iš prakirsto antakio. Saugumietis aiškinosi sukruvinti nenorėjęs, bet nereikia per visą prospektą aiškinti, kad jis – saugumietis. Antakio tvarstymas vyko „Literatų svetainės“ tarnybinėse patalpose, mes Ričardo laukėme prie baro, kur vis nesibaigė kompensacijos už patirtas moralines traumas. Vos Ričardą išleido, visi dingome iš tokios kompanijos, kur net nemokami gėrimai yra šlykštūs.
Kai pradėjo dirbti „Veido“ žurnale skiltininku, Ričardas tapo labiau atpažįstamas, manau, ir labiau puolamas, nes ne visiems patiko, kad Prezidentas yra tik A. M. B. Deja, atmintyje vis dažniau lieka tik detalės: „Suokalbis“, vadinamasis Pirmininkų staliukas, prie kurio vienintelio nebuvo elektros lizdo ir nuo kurio matėsi visi įeinantys, tamsinti akiniai, juodos kavos puodelis ir užsienietiška cigaretė, dar – aštrios pastabos ir vertinimai.

Poezijos pavasaryje su Marcelijum Martinaičiu ir Bernardu Brazdžioniu, 1992. Iš A. Puišytės asmeninio archyvo
APIE STASĮ
TIESĄ ŽINOTI GERIAU
Paukščiai turi sparnus, sraigėms nereikia tepalo,
Lėktuvai kiaušinių nededa, energija neišnyksta,
Žemė sukasi apie ašį, pavasarį žydi ievos,
Tautos turi apsisprendimo teisę.
Šuniui reikia mėsos, spaliai neturi urano,
Ateitis visada praeina, druska sukietėja,
Žuvys raidžių nepažįsta, nesuprantame, ką jos tyli,
O kai nebetyli, iš viso niekam neaišku, ką daro.
Drugiai mums – ne giminės, – jie gyvena be plano,
Metaloidai – blogi laidininkai, ežys turi spyglius,
Vėliavos būna spalvotos, kulkos spalvų neatskiria,
Saulėj nėra vandens, užkariauti jos neįmanoma.
Sliekai neužuodžia aukso, kiškiai parako neišrado,
Kiekvienas galvoja teisybę, akmenys – nieko,
Drugiai nesikryžmina su alyvomis nei su vištomis,
Tam, kas pasako tiesą, duoda papildomus klausimus.
Laisvė neturi kvapo, mėnulis nemoka lietuviškai,
Jis gali užmigti bet kur, traktoriui reikia guolio,
Žmonės netyčia suserga, ir skaičiai – ne visad sveiki,
Nieko iš to, bet tiesą žinoti geriau.
Šį Stasio Jonausko eilėraštį iš būsimo „Poezijos pavasario“ almanacho ėmiau ir išspausdinau „Komjaunimo tiesos“ literatūriniame priede „Versmės“. Išspausdinau ir jau kitą dieną stovėjau ant vyr. redaktoriaus Roberto Grikevičiaus kilimo. Man buvo pasakyta, kad visai išprotėjau tokius eilėraščius spausdindamas komjaunimo oficioze ir dabar visai neaišku, kuo viskas baigsis. Paaiškinimas, kad eilėraštis jau praėjęs Glavlito cenzūrą, redaktoriaus neįtikino: „Jūs – rašytojai, kokia jums cenzūra? Jūsų tiražai – keli šimtai egzempliorių, kam galite rūpėti, o mūsų – daugiau kaip pusės milijono. Ar supranti, kaip išplatinai Tautų apsisprendimo teisę? Kol kas gauni tik žodinį įspėjimą, todėl žiūrėk…“
Tas barimas buvo lyg iš natų – gal ir būčiau labiau išsigandęs, bet šelmiška šypsena vyr. redaktoriaus lūpų kampučiuose bylojo, kad buvau paskųstas ir dabar jis atlieka savo pareigą. Vėliau, kai jau atsisveikinome ir kartais susitikdavome „Neringoje“, pasakė, kad dėl kiekvieno menkniekio mane skundė tiesioginis viršininkas – skyriaus vedėjas Gediminas Radvila. Pasirodo, jis įsivaizdavo, kad būdamas mano vietoje (vėliau taip ir atsitiko) galės reguliuoti visą meną Lietuvoje: vienų autorių kūrybą spausdinti, kitų – ne, vienus girti, kitus sutrypti. Taip ir padarė, todėl po kelių mėnesių pats atsidūrė gatvėje.
Mano išmetimo iš darbo procedūra buvo tokia įdomi, kad vėliau net pats kartais panaudodavau, o ji skambėjo taip: jeigu iki pietų spėji parašyti pareiškimą, išsiskiriame gražiuoju, o jeigu po pietų, tuomet – pagal straipsnį. O išlėkti pagal straipsnį iš komjaunimo CK organo reiškė, kad lauktų tik labai kvalifikuotas darbas prie staklių, nes esu visai nepatikimas.
Tą gyvenimo nuotykį Stasiui ir papasakojau, kai lydėjau atsiimti Pauliaus Širvio premijos dutūkstantaisiais. Toje ilgoje kelionėje į Zarasus išsikalbėjome apie jo naudojamą algoritmą eilėraščiams rašyti. Kartais bandau jį pasitelkti, dedikuodamas eilėraščius Stasiui. Vis dėlto asmeninė mūsų pažintis prasidėjo geru dešimtmečiu anksčiau – per pirmą Bernardo Brazdžionio vizitą Kaune, kai po „Poezijos pavasario“ renginių buvome per vakarienę pristatomi garbiajam svečiui. Stovėjome greta.
– Poetas Jonas Liniauskas.
– O, taip, žinau tokį, įdomus poetas.
– Poetas Stasys Jonauskas.
– Deja, neteko girdėti…
Tuomet pagalvojau, kad kažin kokį keistą žaidimą žaidžia Maestro, bet vėliau išsiaiškinau, kad, deja, sakė tiesą. Jeigu Brazdžioniui tą nežinojimą tikrai buvo galima atleisti, tai Skuode sutikęs žmogelį, nežinantį Jonausko, už ausies atvesčiau į biblioteką. Ir nereikia aiškinti apie kiekvieno apsisprendimo teisę – žmogus neturi teisės neskaityti.
APIE „SUOKALBIO“ ŠMĖKLAS
Jeigu parašysiu, kad jų esama, teks patikėti, nes Lietuvos rašytojų sąjungos rūmuose dirbau šešiolika metų. Bet nieko negąsdindamas patikslinsiu: jų būdavo kartais. Tad apie viską iš eilės.
Mortos Baužienės tekste, kuriame aprašomas apie Lietuvos rašytojų sąjungos rūmų kompleksas, tėra vienas netikslumas: kaltinio metalo šviestuvai – ne kunigaikštienės Marijos Oginskienės nuopelnas, o grafo Ignoto Karolio Korvin-Milevskio. Tą man papasakojo atvykęs jo giminaitis. Grafas turėjo brolį, priklausiusį Maltos ordinui, todėl ant visų sieninių šviestuvų – Maltos kryžiai. Rūmuose už šviestuvus ir laiptų papuošimus man didesnis stebuklas yra koklinės krosnys – ant apvalių keraminių kojų, kad šiluma eitų ir iš apačios. Jos labai pravertė per Blokadą pirmininkaujant Vytautui Martinkui.
Sovietmečiu Ninos Lvovnos karalystė vadinta visaip: kavinė „Rasa“, „Pisdomas“ ir t. t., ar veikė be pertraukų, atkūrus Nepriklausomybę, – abejoju. „Suokalbis“ atsirado, man atrodo, Valentino Sventicko pirmininkavimo laikais, nes pavadinimą, kaip visi žino, jis ir sugalvojo. Buvo išsaugotos kavinės senosios tradicijos ne tik papietauti, bet ir pažaisti šachmatais. Prasitęsė kavinės darbo laikas: ne iki penkių, o iki vidurnakčio, todėl vakarop šachmatai ant stalų užleisdavo vietą buteliams. Atsirado ir naujų tradicijų: aptarnaudavo ir girtus, tik jiems jau tekdavo gerti pilstuką. Įpildavo ir „bargan“. Publika rinkdavosi įvairiausio plauko: nuo įtakingiausių ir garsiausių asmenų, Prezidento patarėjų, Seimo narių, leidinių savininkų, vyr. redaktorių, milijonierių, Nacionalinės premijos laureatų, ministrų iki visuomenės autsaiderių. Aktoriai ir režisieriai, dailininkai ir rašytojai, kompozitoriai ir dainininkai, teisėjai, advokatai, gydytojai, dėstytojai tarpusavyje ramiai bendraudavo su naujaisiais prekeiviais, verslininkais ir laisvo oro direktoriais. Bet „Suokalbio“ šeimininkė Jolanta turėjo ir griežtų taisyklių, pavyzdžiui, alkoholio licencija galiodavo tik iki vidurnakčio, todėl visoms kompanijoms liepdavo susirinkti savo smigusius „lavonėlius“ ir nešdintis, išjungdavo beveik visas šviesas, uždarydavo langines ir… tada prasidėdavo garsusis „Suokalbis“. Likdavo tik patikimieji, kurie tikrai neįskųs, neišduos: ir vyr. redaktoriai, ir teisėsaugos pareigūnai, ir verslininkai su gydytojais. Konkurentai sėdėdavo prie vieno stalo ir strateguodavo ateitį. Ar ilgai tai truko? Nelabai, nes vis tiek pradėjo sklisti gandai, juolab kad ir po vidurnakčio „saviškiai“ būdavo įsileidžiami pro geležinių kiemo vartų duris, o dalis nepraeidavo kontrolės. Prisibeldei, atrakino ir neįsileido.
Pamažu suokalbininkai susirado saugesnių vietelių pasitarti, visuomenė ėmė sluoksniuotis ir kavinė tapo bohemiška girdykla, kai gali sau leisti daugiau, bet policijos nesulauksi. Padažnėjo muštynės, vagystės ir viskas ritosi į dugną, nes rimtesni lankytojai tokios vietos jau vengė, o juodasis skolininkų sąrašas vis ilgėjo. Po bankroto Jolanta dar kurį laiką bandė gyvuoti Vrublevskių rūmų požemiuose laikydama gėjų klubą, bet vėliau, kiek girdėjau, išvyko į Airiją atidirbinėti skolų. „Trečias brolis“ su savininke Laima ir organizatoriumi Robertu buvo naujas šviežio oro gūsis: susitvarkė aplinka ir publika, prasidėjo šokių vakarai penktadieniais, gyvo garso koncertai. Nors iš įpročio dar dažnai vadindavo „Suokalbiu“, bet kavinė buvo visai kita. Jeigu Jolantos laikais iš ryto galėdavai rasti kokią vakarykštę šmėklą, miegančią kamputyje prie tualeto durų, ar dar kokioje neįmanomoje vietoje, tai Roberto laikais tokių „dovanėlių“ nerasdavome. Nors rūmuose dirbantiesiems laiptai į tualetus nekliūdavo, bet girti svečiai vis nusirisdavo: susilaužydavo kojas, rankas, prasiskeldavo galvas, kai kurie – mirtinai. Po Elenos Mezginaitės žūties teko kreiptis į Vyriausybės rezervo fondą – dalis skirstančių pinigus bandė prieštarauti, kad laiptai nėra stichinė nelaimė. Finansų ministerijos atstovo replika „Jūs norite, kad mus visus aprašytų Erlickas?“ viską sustatė į savo vietas. Buvo įrengti saugiausi Lietuvoje laiptai: su turėklais, plačiomis pakopomis, aikštele per vidurį, panaikinta arkos kolona žudikė.
Naktimis rūmuose kartais sklinda neaiškūs garsai. Vieną naktį, po renginio grįžęs į kiemą pasiimti automobilio, ne juokais išsigandau: vos atsirakinau kiemo vartelius, užsidegė šviesos ir pasigirdo keistas bildesys. Po kiemą blaškėsi kiaunė, kuri gal iš ketvirto karto užšoko ant gaisrinių kopėčių ir nubildėjo skardiniu stogu. Prieš „Salioną“ veikusios kavinės savininkai man prisiekinėjo, kad iš vakaro viską išjungė, užrakino, o iš ryto rado šylantį kavos aparatą, tyliai grojo muzika, o sustojęs laikrodis rodė vidurnaktį. Todėl visi darbuotojai atsisako toliau dirbti. Na, jeigu nesutari su rūmų dvasiomis, tikrai tau tenai ne vieta.
APIE KŪRYBOS VERTĘ
„Naujosios Sodybos“ redakcija, norėdama praplėsti savo bendradarbių skaičių ir paskatinti naujas kūrybines jėgas, skelbia konkursą…“ Gal ir nebūtų verta prisiminti to prieškario ir karo metų dvisavaitinio žurnalo, bet pribloškė premijų dydis. Įvertintoms novelėms nustatytos šios premijos: I vieta – 1500, II vieta – 1000, III vieta – 500. Eilėraščiai vertinti šiek tiek kukliau – 1000 už I vietą, o nuotraukos dar kukliau – laureatui skirta tik 700. Ei, redakcijos, ar jums nereikia naujų kūrybinių jėgų? Kur jūsų konkursai su premijomis, juk vis dejuojate, kad agurkų sezonas, niekas nebevyksta, todėl galėtumėte pažadinti tautos kūrybines jėgas. Literatūriniai žurnalai irgi spausdina vien tekstus apie nepakeliamą būties lengvumą ir nieko iš tikro gyvenimo. Be Petro Vaičiūno, konkursuose dalyvavo dar žymesnių to laiko rašytojų ir poetų, todėl daugelis pasirašinėjo slapyvardžiais. Kadangi nūdienos redaktoriai apnuodyti dabar madingomis literatūrinėmis išskyromis, siunčiu tikrosios kūrybos pavyzdžių, kūrybos, kurios taip laukdavo tauta. Tarkim, keli posmai iš Vaičiūno eilėraščio „Žiema“:
<…>
Balta, šalta visam plote.
Noris rėkti, rankom ploti!
Labas, žiema! Labas, sniege!
Baltam medy paukštis spiegia.
Šalčio akys kaip žemčiūgai,
Baltas tolis širdį džiugo.
<…>
Kaip matote, čia atsiskleidžia sūrio „Džiugas“ reikšmė. Be „Džiugo“ nudžiugino Juozo Keliuočio straipsnio apie Maironį „Lietuvos dainius“ iliustracijos – priminė, kad yra Maironio mauzoliejus Kauno arkikatedros bazilikos šventoriuje. Vieną kartą per lietų tikrai lydėjome „Poezijos pavasario“ laureatą padėti gėlių, vėliau užtekdavo fotosesijos ir gėlių dėjimo prie paminklo, o dabar – tik muziejaus sodelis ir prie stalo. Ar dar likę kokių nors ritualų?
Poetas Kelio Akmenėlis savo eiles DARŽOVĖS VIETOJ GĖLIŲ skiria K. Binkiui:
Kopūstai, morkos ir burokai
Marguoja formom įvairiom.
Įgrisę buvo jau gerokai
Kopūstai, morkos ir burokai.
Melsvai, rausvai, kaip andarokai
Išausti nytim keturiom –
Kopūstai, morkos ir burokai
Marguoja formom įvairiom.
Tad tokia yra premija, tokia bus ir pasiūla. Galima ginčytis, kad tūkstantis reichsmarkių buvo nieko vertos, – lyginau ne tuo laiku dirbtinai sumažintas mėsos supirkimo kainas (kilogramas kiaulės nevertas net markės), o tik spaudos kainas. „Naujoji sodyba“ – spalvotas specialiųjų kultūrų žurnalas, 40 puslapių, kaina – 40 pfeningių, vienas iš dabartinių pigesnių žurnalų „Savaitė“ su PVM – 83 eurocentai, tiesa, jis 110 puslapių, bet be eilėraščių, be Kauno ir Vilniaus teatrų repertuarų apžvalgos, be ledaunės statybos projektų, be bičių priežiūros instrukcijų. Ir be konkursų su tokio dydžio premijomis…
Keista, bet tuomet Kaune konkurso nugalėtojus vertino ne leidėjas – Žemės ūkio rūmai, ne rūmų taryba, ne redakcija, o kaip skelbia, „sudarytos juri komisijos iš tų sričių žinovų“. Niekas nelindo į svetimus daržus: jeigu rašai noveles, ką išmanai poezijoje. Tiesa, vieną tradiciją perėmė ir sovietmečio redakcijos: „Redakcija rankraščių nesaugo ir taiso savo nuožiūra.“ Tik vienos aplinkybės nesupratau: „Nesunaudoti rankraščiai negrąžinami.“ Mačiau juos pamautus ant vinies anų laikų tualete – ypatingą jaudulį kėlė rašyti violetiniu rašalu arba cheminiu pieštuku, kuris savaitę nenusiplaudavo. O kaip buvo grąžinami sunaudoti rankraščiai?
2024-12-02