– Linksmų Kalėdų, dėde! Duok, Dieve, jums sveikatos! – suskambo džiaugsmingas balsas.

– Sūnėne! – atkirto dėdė. – Švęsk savo Kalėdas, kaip išmanai, o man leisk jas švęsti taip, kaip aš noriu.

– Švęsti! – sušuko Skrudžo sūnėnas. – Bet jūs visiškai jų nešvenčiate.

– Tai leisk man apie jas ir negalvoti, – nenusileido Skrudžas. – Kokia tau iš jų nauda? Ar jos kada nors davė tau naudos?

– Yra daug gerų dalykų pasaulyje, iš kurių neturėdavau jokios naudos, – atsakė sūnėnas. – Na, kad ir Kalėdos. Bet, šiaip ar taip, aš ne tik jaučiu Kalėdoms didžiulę pagarbą dėl jų kilnaus vardo ir kilmės, bet ir visada laukiu jų kaip gražiausios šventės – malonių, atlaidumo ir gailestingumo šventės.

Ši ištrauka – iš Charleso Dickenso „Kalėdų giesmės“, kurios fone ataidi stebuklo nuojauta. 1843 m. parašyta novelė įkvėpė daugybę kultūros ir popkultūros kūrėjų ir neabejotinai yra vienas garsiausių kalėdinės tematikos kūrinių. Unikalus herojus šykštuolis Ebenezeris Skrudžas baisiai (labiausiai tinkantis apibūdinimas) nemėgsta Kalėdų. Tiesiog negali pakęsti! Bet kodėl vėliau jis pasikeičia? Ir ką anglų literatūros klasikas šia istorija ir Skrudžo personažu norėjo pasakyti skaitytojams? 

„KALĖDŲ GIESMĖ“ KAIP SOCIALINĖS KRITIKOS REZULTATAS

Charlesas Johnas Huffamas Dickensas (1812–1870) – anglų novelistas, žurnalistas, humanistas, socialinis kritikas. Augo didelėje šeimoje, buvo antras iš aštuonių vaikų. Gyvenimas jaunojo Dickenso nelepino. Tėvo nesėkmės dažnai šeimai pridarydavo bėdų, kamavo skolos. Oficialių mokslų jaunuolis dorai ir nebaigė, mokėsi iš gyvenimo. O patirtys, jautrus aplinkos suvokimas, neteisybė, finansinis ir emocinis nesaugumas, nepriteklius būsimam rašytojui paliko daug randų. Tad socialinę netvarką jis tarsi bandė taisyti ir sudėlioti į lentynėles savo knygose, raštuose, pasakojimuose per charakteringus personažus ir iškalbingas scenas. 

Dickensas mėgo vaikštinėti po Londoną, stebėdamas Viktorijos epochos atmosferą, pastatus ir gatves, žmones ir šurmulį. Tokie pasivaikščiojimai buvo jo kūrybinių įkvėpimų dalis. Rašytojas taip pat buvo didelis kelionių gerbėjas, lankęsis Prancūzijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Amerikoje… Kartais kelionės turėdavo aiškų tikslą. Nuvykęs į Mančesterį, jis pasisakė apie švietimą kaip vaistą nuo skurdo ir nusikaltimų. Taip ėmė megztis pirmosios „Kalėdų giesmės“ idėjos. 

Kaip ir daugelis kitų Dickenso tekstų, „Kalėdų giesmė“ parašyta kaip socialinės kritikos kūrinys reaguojant į skurdžias gyvenimo sąlygas ir baisiomis darbo sąlygomis dirbančių vaikų mastą. Siekta parodyti ne tik ano meto vargingųjų dalią, bet ir atskleisti savanaudiškos visuomenės bruožus. O tuometinė Anglija buvo nepaprastai kontrastinga: vieni – turtingi, o kiti – nuskurdę iki paskutinės siūlės. Rašytoją tokia socialinė atskirtis ir skaudino, ir piktino. Novelę jis parašė maždaug per 6 savaites. „Kalėdų giesmė“ išleista likus vos kelioms dienoms iki švenčių, pirmasis leidimas išparduotas šv. Kūčių dieną. Literatūros kritikai kūrinį priėmė palankiai, o Dickenso kolegai, rašytojui, recenzentui Markui Twainui jis pasirodė bejausmis, beširdis ir žvilgantis it šerkšnas. Akivaizdu, Twainas novelę apibūdino taip pat vaizdingai, kaip ir Dickensas savo personažus.

SKRUDŽO ARCHETIPAS. KALĖDOS – TAI APGAULĖ!

Pasitelkdamas Skrudžo personažą Dickensas sukūrė išties unikalią pamoką. Ir jeigu Kalėdas įsivaizduotume kaip gerumo ir meilės šventę, tai Skrudžas viso to antiherojus. Kita vertus, šis veikėjas savotiškai mielas. Bet ne dėl godumo ir piktumo, o dėl gebėjimo tokias savybes pateisinti. Jam tiesiog nemalonu viskas, kas susiję su švente, jis nenori švęsti. Kodėl gi ne? Maža to, Dickensas veikėją pavertė dar ir mizantropu, kuriam kalėdinės tradicijos, švelniai tariant, pasibjaurėtinos, nes susijusios su išlaidomis. Esą pats nesilinksmina per Kalėdas, o dykaduonius turįs linksminti? Argi tam nėra kalėjimų!?

Kai kurie Skrudžo pasisakymai labiau panašūs į smurto scenas. Apie tuos skystapročius, kurie Kalėdas švenčia, jis sako: „Jei būtų mano valia, aš tokius avigalvius, kurie, kur buvę, kur nebuvę, šūkaloja „Linksmų Kalėdų! Linksmų Kalėdų!“, išvirčiau kartu su šventiniu pudingu ir palaidočiau įsmeigęs į pačią širdį dyglialapį bugienį. Tikrai taip padaryčiau.“ Šiurkščios ištarmės Dickensas jam tikrai nepagailėjo. Be to, rašydamas vartojo metaforas, nes apibūdinti Skrudžą ir jo aplinką paprastais žodžiais neįmanoma. Todėl oras bjaurus kaip Skrudžas, jo širdis – kaip šaltis.

Autorius Skrudžą nusprendžia pamokyti per vaiduoklių – praeities, dabarties ir ateities – pasaulį. Rodos, kas gali būti baisiau bedvasiam godžiam snobui? Argi ne jis ryžtingai čiupo liniuotę, kai vargeta vaikelis bandė jį pasveikinti kalėdine giesme? Skrudžą aplanko verslo dalininko Marlio (tas pats, kuris buvo miręs „it vinis durų staktoje“) vaiduoklis. Jis – pirmoji, praeities dvasia, nukelianti Skrudžą į jo vaikystę, primenanti ir jo virsmą egoistu. Antroji, dabarties dvasia pašiepia jo susirūpinimą gerove bei atstumtais žmonėmis. Trečioji parodo Kalėdų dieną ateityje. Skrudžas pamato savo kapą ir vietos verslininkus, dalyvausiančius laidotuvėse tik su sąlyga, kad bus patiekti pietūs. Galiausiai Kalėdų rytą jis pabunda kitoks, tarytum įkūnydamas dar vieną Kalėdų dvasią, su kiekvienu ima elgtis nuolankiau, įsipareigoja būti dosnesnis.

Skrudžo patirtys unikalios, bet kas Dickensą įkvėpė sukurti tokį personažą? Spėliojama, esą juo galėjo būti Edinburgo pirklys arba bankininkas iš Anglijos, o gal tėvas, kurį Dickensas mylėjo, bet savaip siekė išspręsti psichologinį konfliktą. O gal personifikuotos skurdo ir baimių patirtys vaikystėje?

Labiausiai Skrudžą išgarsino Holivudas. Sakoma, jis mėgstamiausias personažas po Drakulos. Kino ekranuose šykštuolį įkūnijo žinomiausi kino aktoriai – Jimas Carrey, Rowanas Atkinsonas, Billas Muray’us ir kt. Komiksuose šis veikėjas pažįstamas kaip Skrudžas Makdakas, adaptuota „Kalėdų giesmės“ versija pasirodė kaip animacinio serialo „Flinstounai“ (A Flintstones Christmas Carol) dalis, Mapetų (The Muppet Christmas Carol) muzikinis filmas ir kt. Reikėtų prisiminti ir lietuvišką posakį apie šykščius žmones „nebūk kaip skrudžas“. O Skrudžo šūksnis „Bah humbug!“, reiškiantis, kad nemalonu tai, kas daugumai teikia džiaugsmą, tapo moderniosios Anglijos frazeologizmu.

XIX a. britų literatūros tyrėjos, bibliografės Ruth Glancy pastebėjimu, ši istorija žavėjo ir glumino tiek skaitytojus, tiek mokslininkus. Skrudžą autorius nupiešė taip įtikinamai, kad juo susidomėjo kultūros teoretikai. Psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas, mėgęs skaityti Dickenso knygas,rašė, jog Skrudžas projektavo nenuostabių Kalėdų idėją, jį kamavo laimės sunaikinimo troškimas. Humanisto Abrahamo Maslow požiūriu, Skrudžui trūko meilės, o toks staigus pasikeitimas parodė socialinio ryšio poreikį. Matyt, kad Dickensas šį atsivertimą sutapatino su Kalėdomis, t. y. magiško meto alegorija. 

KALĖDINIAI STEBUKLAI

Dickensas yra rašęs: „Aš visada galvojau apie Kalėdų laiką… kaip apie gerą laiką – malonų, atlaidų, labdaringą.“ Kai kur teigiama, jog rašytojas sukūrė šventines tradicijas, – anaiptol, „Kalėdų giesmė“ ir Skrudžo transformacija Kalėdas prikėlė naujam, kitokiam gyvenimui. Dickensas išpopuliarino šeimos šventę, kalėdinius vakarėlius, vaišes ir netgi keptą kalakutą. Negana to, išryškino ir bendrąsias krikščioniško atsidavimo, nuolankumo, labdarystės vertybes. 

Rašytojas Amerikoje ir Europoje rengė šio kūrinio skaitymo turus, kurie pritraukdavo minias klausytojų, norinčių išgirsti Skrudžo istoriją iš paties autoriaus lūpų. Esą vienos Bostono (JAV) gamyklos savininkas buvo taip sujaudintas novelės, jog suteikė kalėdinį laisvadienį (to meto fabrikų darbininkai tokio šventinio gėrio turėjo mažai) ir padovanojo kalakutų savo darbuotojams. 

Atrodo, Dickenso socialinė žinia buvo suprasta teisingai, o „Kalėdų giesmė“ tapo tam tikra švietimo forma ir moralu turtingajai visuomenės daliai. Visgi svarbiausia šios istorijos mintis, kad ištisus metus verta būti altruistu, pasistengti suvokti kitų poreikius, nugalėti egoizmą ir godumą. Tačiau galima interpretuoti ir kitaip – tai godumo ir meilės kova, atsivertimų arba stebuklų metas, užgniaužto noro būti svarbiam esmė. Drįsčiau teigti, kad visos kalėdinės istorijos turi bendrą bruožą – baigiasi kokiu nors stebuklu. Kelias iki jo kupinas išbandymų, na, kaip jau sugalvoja autorius, kad ir Skrudžo atveju. Kalėdos, ko gero, vienintelė metų šventė, turinti visą puokštę gėrio: teigiamų emocijų, kvapų, spalvų, muzikos. Ir dosnumo. Tai lyg savaime suprantamas ne tik materialių dovanų, bet ir emocinio dosnumo metas, kai nesitikima naudos. Regis, kitaip ir neįmanoma įsivaizduoti Kalėdų.

2024-12-31