– Tai gal tu nuobodi, gal dabar aš išsitrauksiu knygą ir pradėsiu skaityti!

– Tada aš parašysiu tekstą apie vyrus, kurie skaito.

Taip kalbėjomės (tiksliau, erzinome vienas kitą) su vienu patraukliu vyru, sėdėdami Mickevičiaus ir Donelaičio gatvių sankryžoje. Tiesa, knygą galiausiai jis išsitraukė. Ir, ačiū Dievui, nes vos atsidūrusi ant stalo ji pralaužė ledus. Bet grįžkime prie mano pažado.

Skaitantys vyrai seksualūs. Perfrazuoju Josepo Lapidario žodžius iš mano versto ir 2019 m. pirmajame „Nemuno“ numeryje spausdinto straipsnio. Taip, Josepai, protas yra erotiškas. Kadangi tada autorius teisinosi, kad jam geriau sekasi identifikuoti ir garbinti moteriškąjį grožį, negana to, jis nerašys, kokie seksualūs skaitydami knygas tampa vyrai, jaučiu šiokią tokią pareigą užpildyti šią spragą.

VYRAI IR JŲ KNYGOS. SKAITYMO LABIRINTAI

– Kalbat kaip iš rašto, – pasakė jis. – Kodėl pats knygų nerašot? – Per daug mėgstu knygas skaityti, ponas Erskinai, kad pats rašyčiau. 

(Oscaras Wilde’as, „Doriano Grėjaus portretas“)

Kembridžo universiteto puslapyje aprašyta 2014 m. Londone vykusi konferencija „Perversions of Paper“ („Popieriaus perversijos“), kurioje literatūros istorikė Victoria Mills skaitė pranešimą apie rankomis apčiuopiamą knygų patrauklumą Viktorijos epochoje. Nupasakodama knygų kolekcionavimo XIX a. erotinę pusę, ji atkreipė dėmesį į to meto vyrų apsėdimą – jie troško ne tik skaityti knygas, bet ir tiesiog jas turėti. Tada toks kolekcionavimas buvo vienas iš populiariausių užsiėmimų, 1809 m. įamžintas Thomo Frognallo Dibdino knygoje „Bibliomania or Book Madness“ („Bibliomanija, arba Knygų beprotybė“), ši obsesija perteikiama fikciniais bibliofilų dialogais. Beje, joje taip pat įvardijami knygų kolekcionieriaus „simptomai“: apsėdimas dėl egzempliorių nesupjaustytais lapais, plono popieriaus puslapiais, vienetinių knygų, pirmųjų arba iliustruotų leidimų, draudžiamų kūrinių.

Knygų kolekcionavimas buvo (o gal ir tebėra?) daugiausia vyrų pomėgis. Privačios bibliotekos, klubai, knygynai – tos XIX a. erdvės, kuriose vyrai bendraudavo ieškodami knygų ar kalbėdamiesi apie jas. Pačioje Viktorijos laikų literatūroje Mills išskiria du vyrų bibliofilų tipus: velvetu vilkintys dendžiai estetai kaip O. Wilde’o „Doriano Grėjaus portrete“ ir senamadiški viengungiai mažiau žinomų autorių, tokių kaip amerikiečio Eugene’o Fieldo ar brito George’o Gissingo, tekstuose. O. Wilde’as rašo: „<…> daugelį metų Dorianas Grėjus negalėjo išsivaduoti iš šios knygos poveikio. O gal teisingiau būtų sakyti, niekada nė nemėgino išsivaduoti. Jis atsisiųsdino iš Paryžiaus ne mažiau kaip devynis didelio formato prabangius egzempliorius ir davė juos įrišti skirtingų spalvų viršeliais taip, kad jie atitiktų įvairias jo nuotaikas ir besikeičiančius įgeidžius, kurių, kaip rodėsi, jis kartais visiškai nebesutramdydavo“ (iš anglų k. vertė Lilija Vanagienė, „Obuolys“, 2014, p. 239). Knygų kolekcionavimas yra dendžio įvaizdžio dalis, o jų įrišimas prilygsta paties vyro stiliaus formavimui, kada pagal nuotaiką pasirenkami vis kiti drabužiai. Rašytojas pats dovanodavo knygas papuošęs savo pieštomis nuostabiomis iliustracijomis. Toks prisilietimas palikdavo kažin ką intymaus, kūniško.

Bibliofilai ne kartą yra išreiškę norą glostyti ir glamonėti knygas, pavyzdžiui, E. Fieldas apie vieną mėgstamiausių knygų sakė: „Ateik, leisk paimti tave iš lentynos ir su meile laikyti savo rankose, ir švelniai spausti tave prie šios pasenusios ir lėtai plakančios mano širdies“ („Love Affairs of a Bibliomaniac“, 1896). Taip pat rašytojas kalbėjo apie savo knygas, kurios „yra jutusios ir kitų rankų glamonę“. Mintį pratęsia škotų rašytojas ir bibliofilas Andrew Langas: „<…> savo pirštais jaučiame jaudulį, kai liečiame knygas, kurias seniau lietė rankos karalių, kardinolų, ar mokslininkų <…>“ („Books and Bookmen“, Longmans, Green & Co, 1892, p. 106). Taip jis suteikia erotinio atspalvio faktui, kad liečiamos knygos kadaise priklausė kitiems. Pranešimą Mills pabaigė pasvarstymu, kad į knygų kolekcionavimo istoriją galima žvelgti kaip į istoriją apie literatūrinio paveldo intymumą, o knygų kolekcionavimas, dovanojimas ir paveldėjimas glaudžiai susijęs su erotizuotu vyrų švelnumu.

Na, o tęsiant apie vyrus, skaitymą ir erotizuotą švelnumą, dabar interneto platybėse apstu tekstų temomis „Kodėl skaitantys vyrai patrauklesni ir yra geresni partneriai“ ar „Skaitymas tave daro patrauklesnį, taip sako instagramas ir mokslas“. Moterys apklausose šią veiklą įvardiją kaip patraukliausią vyrų pomėgį, ortografines klaidas – kaip didelį trūkumą ir prieina išvadą, kad „pora, kuri skaito kartu, lieka kartu“. Visa tai nestebina, kai prisiekę skaitytojai buvo ir yra tokie garsūs vyrai kaip Abrahamas Lincolnas, Theodore’as Rooseveltas, Winstonas Churchillis, Albertas Einsteinas, LeBronas Jamesas ar Billas Gatesas. Pastarasis savo tinklaraštyje paskelbė sąrašą geriausių skaitytų knygų, tarp kurių: Thi Bui „The Best We Could Do“ („Geriausia, ką galėjome padaryti“ – memuarai grafinės novelės formatu; pasakojamas šeimos iš Vietnamo persikėlimas ir gyvenimas JAV), sociologo Matthew Desmondo „Evicted: Poverty and Profit in the American City“ („Iškeldinti: skurdas ir pelnas Amerikos mieste“ – aštuonių skurstančių šeimų likimas), Vaclavo Smilo „Energy and Civilization – A History“ („Energija ir Civilizacija: istorija“ – kaip energijos transformavimas į šviesą, šilumą ir judesį keitė kultūrą). Einsteinas nagrinėjo Emmanuelio Kanto „Grynojo proto kritiką“ ir Davido Hume’o „Traktatą apie žmogaus prigimtį“. Churchillis tvirtino, kad knygos paveikė jo politines pažiūras, ir nepraleisdavo progos susitikti su autoriais, tarp skaitytų – H. G. Wellso „Laiko mašina“, Margaret Mitchell „Vėjo nublokšti“ ir George’o Orwello „1984“. Rooseveltas parašė knygą „Book-Lover’s Holidays in the Open“ („Knygų mėgėjo atostogos po atviru dangumi“), kurioje nusakė savo meilę skaitymui ir jo naudą. Lincolnas pats išmoko skaityti ir nueidavo nemažą kelią vien tam, kad pasiskolintų knygą, viena jo mėgstamiausių – Danielio Defoe „Robinzonas Kruzas“.

„Skaitymas, tiesą sakant, yra vėlesnė už rašymą veikla – nuolankesnė, pagarbesnė, intelektualesnė“, – rašė Jorge Luisas Borgesas 1935 m. „Visuotinėje nešlovės istorijoje“ (iš ispanų k. vertė Linas Rybelis, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017, p. 8), tarsi pagrįsdamas politikų ir mokslininkų pomėgį skaityti. Apie šį įprotį yra išsitarę kiti rašytojai, pavyzdžiui, Roland’as Barthesas tvirtino, kad vienos knygos skirtos skaityti prie rašomojo stalo, kitos – lovoje, Italo Calvino pridurtų – mėgautis skaitymu maloniausia pakeltomis kojomis. O štai Waltas Whitmanas, vaikščiodamas gryname ore, tiesiog išsitiesdavo žolėje kiekvieną kartą užėjus norui paskaityti Shakespeare’ą.

Natūralu, juk skaitymas labai svarbus poreikis – tiek asmeninis, tiek kolektyvinis. Reikia nuolat pasipildyti naujais žodžiais, o tikslas pasiekiamas keliaujant knygų labirintais. Iš tiesų tai labai primena vaikščiojimą po labirintą, kai nesi tikras, kur konkrečiai eini ir ką ten sutiksi. Bet kelionė nesibaigia užvertus knygą. Sėkmės atveju nugalimi savi monstrai, juk nuo senų senovės vyrai vis su kuo nors kovoja tiek knygose, tiek realybėje. Lyg knyga sakytų: „Užsimerk. Įkvėpk. O atsimerkęs ieškok naujų kelių puslapiuose, kol pasieksi labirinto centrą, ir tęsk kelionę savo viduje. Pačiame sudėtingiausiame labirinte, koks tik egzistuoja, – smegenų vingiuose, kur galbūt sutiksi minotaurą… Ir štai jis čia. Pagaliau suradai savo monstrą ir vietą, kurioje vyks kova su savimi.“

LAIMINGAS ATSITIKIMAS SUPERTAURĖS SEKMADIENĮ

Tavo akys / Yra / Lyriška pornografija: / Pamatęs jas / Aš tampu / Lytišku poetu. 

(Rimas Vėžys, „Metamorfozė“)

1985 m. Amerikos bibliotekų asociacija pradėjo kampaniją READ, skirtą populiarinti skaitymą. Imti leisti plakatai su mėgstamas knygas skaitančiomis įžymybėmis, tarp kurių ir pats popmuzikos karalius Elvis Presley. Tačiau šios fotografijos tikrai nėra vienintelės, kuriose žavingi vyrai laiko knygas. Internete gausu tokių nuotraukų: Vincentas Price’as, skaitantis 1959 m. siaubo filme „The Tingler“ („Dilgčiojimas“), vilkėdamas drabužius Charlie Chaplinas „patogiai“ įsitaisęs su knyga pilnoje vandens vonioje, Robertas de Niro skaito Edgaro Alleno Poe kūrinius, Robertas Pattinsonas susimastęs su glėbiu knygų rankose, Hugh Jackmanas, pats paviešinęs savo skaitančio nuotrauką internete su prierašu „Skaityti – fundamentalu“, ar Jimas Carrey, ekspresyviai skaitantis Shakespeare’ą (kažin kodėl Shakespeare’as mėgstamas daugelio vyrų). Visi atrodo puikiai, na, gal išskyrus Alfredą Hitchcocką, kuris žiovauja skaitydamas „The World of Birds“ („Paukščių pasaulį“).

Beje, neatsilieka ir Lietuvos vyrai: fotografijose ir rašytojas Julius Kaupas pypkiuoja susitelkęs į knygą, ir istorikas bei sporto komentatorius Robertas Petrauskas, apsuptas knygų ir žiurkių, ir Andrius Tapinas, skaitantis ir kartu lošiantis (negana to, laimintis!) pokerį. Yra dar ir aktorius Andrius Bialobžeskis: pievelė, atversta knyga, prasegti marškiniai, drugelis, nutūpęs ant akinių kraštelio…

Galima rasti ir daugybę ne tokių žinomų skaitytojų nuotraukų: susitelkę, įsitraukę į siužetą ar pakėlę akis į fotografą, ekspresyviomis veido išraiškomis ir net rankų mostais. Patogiai įsitaisę krėsle ar ant sofos namuose, kavinėse, bibliotekose, parkuose, net sportuodami.

Dar visai gajus stereotipas, kad sportuojantys vyrai neskaito. Tai nėra tiesa. Vienoje žinomiausių nuotraukų prieš atkrintamąsias varžybas L. Jamesas rūbinėje įnikęs į Suzanne Collins „Bado žaidynes“. Interviu jis prisipažino, kad „skaitymas stiprina jo protą“ ir leidžia atsiriboti nuo išorinių dirgiklių. LeBronas tikrai nėra vienintelis NBA krepšininkas, pastebimas su knyga rankose – šalia jo ir Grantas Hillas ar Kareemas Abdul-Jabbaras, dalyvavęs READ kampanijoje. NBA legenda prisipažino, kad jo tėvas „knygas pirkdavo kaip mėsainius“ – nueidavo į naudotų knygų knygyną ir išsirinkdavo jų už svarą – namie turėdavo daugybę įvairių knygų. Kai Abdul-Jabbaras norėdavo tėviško patarimo ar tikėdavosi artimo jųdviejų pokalbio, tėvas tik durdavo pirštu į atitinkamą knygą. Nieko nuostabaus, kad sūnus pamėgo skaityti, o baigęs krepšininko karjerą yra aktyvus rašytojas ir istorinių filmų kūrėjas.

Lietuvių kilmės legendinis amerikietiškojo futbolo žaidėjas Dickas Butkus vienoje iš nuotraukų laiko žurnalą, bet yra prisipažinęs, jog skaito ir Shakespeare’ą: „Atradau, kad Shakespeare’as puikiai suprato veiksmo vyrų nuotaikas ir kalbą. Jo istorijos ir tragedijos pilnos tokių ištraukų, kurios tinka tiek futbolo žaidėjams, tiek karaliams. Kai kurios kalbos pjesėje „Henrikas V“ puikiai tiktų rūbinėje. Visose pjesėse galiu surasti momentų, tinkančių rungtynėms, žaidėjams, treneriams ir net sirgaliams.“ Kitas futbolininkas, Jermichaelis Finley iš „Green Bay Packers“, pozavo kameroms su sūnumi viešindamas „Accelerated Reader“ (edukacinė programa, lavinanti mokinių skaitymo įgūdžius), kurioje pats dalyvavo mokyklos laikais. Esama ir panašaus lietuviško varianto – NBA krepšininkas Domantas Sabonis socialiniuose tinkluose pasidalino nuotrauka, kurioje  su savo dukrele varto dvikalbę knygą. Kadras skirtas organizacijos „First 5 California“ kampanijai, pabrėžiančiai tėvų skaitymo vaikams svarbą. Kalbant apie knygas ir Sabonius, reikėtų paminėti ir Arvydą Sabonį: po 1992-ųjų Barselonos olimpinių žaidynių, kuriose Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė iškovojo bronzos medalius, jis prisipažino laisvalaikiu skaitantis Juozo Erlicko kūrybą. Tai sužinojęs rašytojas pasakė, jog „A. Sabonį galėtų palyginti tik su savimi“.

Kaip jau galima suprasti, šio teksto esmė yra hot dudes reading. Pvz., instagrame, viena iš paskyrų būtent taip ir vadinasi: čia daugybė nuotraukų vyrų, skaitančių knygas. Kai kur spaudoje ši paskyra krikštijama „pačia seksualiausia instagrame“. Logiška. Skaitydamas sudarai protingo, nepaviršutiniško, jautraus žmogaus įvaizdį, o šie bruožai paskleidžia daugiau feromonų nei bet kokie kvepalai rinkoje.

Paskyros kūrėjai per daug nesiafišuoja, bet yra žinoma, jog jie – 30-mečiai niujorkiečiai ir niujorkietės, dirbantys labai skirtingose sferose: teisės, mados, technologijų, akcijų, terapijos ir kt. Bet visus juos sieja trauka vyrams. Ir humoro jausmas. Taip pat ši grupelė tiki meile (arba aistra) iš pirmo žvilgsnio: kartais pasakodavo, kaip įsimylėjo tą patį rytą pakeliui į darbą ir rodydavo susižavėjimo objektų nuotraukas tiesiai iš metro ir panašių vietų. Tada jie suvokė, jog patys gražiausi vyrai – tie, kurie rankose laikydavo knygą. Tad vieną šaltą ir vėjuotą sekmadienį, belaukdami Supertaurės rungtynių draugai pusiau juokais paskyrą sukūrė. Tiesiog laikui iki varžybų prastumti. Paskyra veikia jau 9 metus ir turi daugiau nei milijoną sekėjų.

Ypač „Hot Dudes Reading“ išpopuliarėti padėjo grupės „’N Sync“ narys Lance’as Bassas, pareiškęs, jog „Hot Dudes Reading yra geriausia, kas nutiko instagrame“, ir tada sekėjų skaičius iškart paketurgubėjo. Vėliau su fotografijomis ir užrašais po jomis net buvo išleista knyga tuo pačiu pavadinimu, 2017 m. – ir sieninis kalendorius, sulaukęs didelio pasisekimo. Tačiau draugų kompanijai tai veikiau smagus laiko praleidimas.

Gražių vyrų su knygomis yra ir lietuviškoje instagramo paskyroje „Ką čia skaitai“ (@kaciaskaitai), tiesa, lytis čia nėra kriterijus, bet yra į ką pažiūrėti.

SKAITANTYSIS

Žinojau, kad jei kada nors sutiksiu savo gyvenimo meilę, jis irgi bus skaitytojas. 

(Johnas Irvingas, „Viename asmenyje“)

Kodėl draugai nesukūrė paskyros, skirtos skaitančioms moterims? Nuo pat pradžių jie norėjo apversti situaciją į kitą pusę, kad susižavėjimo objektu būtų vyrai, o tai atrodo labai svarbu šiandieninėje kultūroje.

Dabar neretai pamatysi raginimą nustoti seksualizuoti moteris, bet taip pat turėtume nustoti deseksualizuoti vyrus. Netiesa, kad vyrui užtenka būti gražesniam už velnią, kai norime į jį žiūrėti kaip į Konstantino Somovo paveikslą „Boksininkas“. Arba to paties autoriaus paveikslą „Nuogas jaunuolis“, kuris leidžia grįžti prie skaitymo, tiksliau – prisiminti filmą „Skaitovas“ (The Reader, 2008).

Filme paauglys įsimyli vyresnę tramvajaus vairuotoją, tarp jų įsiplieskia romanas, bet labiausiai moterį domina, kad vaikinas kasdien skaitytų jai knygas: lovoje, virtuvėje, vonioje, gamtoje. Tai labiausiai juos siejantis ryšys, paslaptis, aplink kurią sukasi visas siužetas, siekiantis vieną didžiausių istorinių tragedijų. Nors nebūtinai toks motyvas privalo turėti tragizmo prieskonį, Johno Irvingo romane „Našlė vieneriems metams“ taip kalbama apie ką tik susituokusią porą: „Žinai, ką jie daro lovoje? / – Aš įsivaizduoju, ką Ruta su Hariu daro lovoje, – šnipštelėjo jai Edis. – Gali ir nesakyti. / – Jis jai skaito, – tyliai tarė Hana. – Tai trunka valandų valandas“ (iš anglų k. vertė Daiva Daugirdienė, „Alma littera“, 2010, p. 616). Panašu, atsakymas į klausimą „Ko nori moteris?“ yra „Kad jai skaitytų“.

Antrajame „Don Kichoto“ puslapyje rašoma: „<…> minėtasis bajoras laisvalaikiu (o laisvo laiko turėdavo kone ištisus metus) skaitydavo riterių romanus su tokiu įmėgiu ir atsidėjimu, jog beveik su visam apleido ne tik tai medžioklę, bet ir ūkį; ir taip jam magėjo ir protą sumaišė tos knygos, jog pardavė kelias dešimtines ariamos žemės, idant galėtų jų įsigyti“ (iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas, „Alma littera“, 2004, p. 6). Nenuostabu, kad ispanai šį tekstą vadina knyga apie skaitymą ir rašymą. Pačioje kūrinio pradžioje labai daug minčių apie skaitymą ir jo poveikį vyrui bei šio mąstymui, prologe netgi įrašytas kreipinys „Nerūpestingas skaitytojau“, lyg knyga jau megztų ryšį ir lydėtų į savo labirintus. Be to, leidžiama vėl prisiminti knygų kolekcionavimą ir bibliofilų geismą knygas tiesiog turėti.

Skaitančio vyro įvaizdis pasitelktas ir seriale „Dingę“ per vieną iš personažų – Džeimsą Fordą. Su knyga jį buvo galima matyti nuo pat pirmojo sezono: Richardo Adamso „Watership Down“ („Vandenskyros kalva“), romanas apie triušius, priverstus ieškotis naujų namų; Johno Steinbecko „Apie peles ir žmones“, istorija apie du klajūnus, Didžiosios depresijos metais ieškančius atsitiktinio darbo Kalifornijos slėnyje; ar Salmano Rushdie „Haroun and the Sea of Stories“ („Harūnas ir istorijų jūra“), knyga vaikams, kurioje berniukas kenčia nuo sutrikimo, o tėvas leidžiasi kelionėn po jo sapnus. Bent jau šią knygų dalį bendras tas pats motyvas – kelionė ir ieškojimas, vėl primenantis apie labirintą bei patį skaitymo procesą. Iš viso ekrane pasirodė daugiau nei 70 knygų. Tikinama, kad kūriniai parinkti neatsitiktinai, o jų idėjos susijusios su serialo paslaptimis ir veikėjais. TV laidų vedėja Oprah Winfrey savo svetainėje paskelbė „Get Lost in Sawyer’s Bookshelf“ („Pasiklysk Sojerio knygų lentynoje“), sąrašą, į kurį įtrauktos ir kelios seriale matytos knygos. O kas drįstų ją kaltinti, kad negalėjo nepastebėti skaitančio vyro? Jo pirštai braukia per lapus, nuleistos blakstienos ir kartais nuklystantis žvilgsnis, prasiveriančios ir vėl susičiaupiančios lūpos, jis susimąsto…

Turbūt išvada būtų tokia: visi skaitantys žmonės yra gražūs – tiek moterys, tiek vyrai. Nesvarbu, ar kolekcionuoja Viktorijos laikų leidinius, ar blaškosi knygos labirintuose tam, kad rastų išėjimą iš painiavos savo smegenyse, ar skaito kartu su savo vaikais, ar sėdi prieš mus skaitydami grafines noveles apie imigrantus arba Erlicką, o gal Shakespeare’ą. Ar Leonido Donskio „Tapatybę ir laisvę“. Kaip mano pašnekovas.

2024-12-16