Mados dizainerę Agnę Kuzmickaitę gerai atpažįstame iš drugelių, ryškiaspalvių raštuotų „bodžių“ bei akį traukiančių kostiumų tiek teatro (jų Agnė yra sukūrusi daugiau negu dviem dešimtims spektaklių), tiek popscenai. Viena aktyviausių Lietuvos kostiumo dizainerių turi savo prekės ženklą, pristato autorines kolekcijas, pasirodo Londono mados savaitėje. Susitikome ne tik didžiųjų metų švenčių, bet ir dviejų mados dizaino parodų atidarymų išvakarėse, tad ore tvyrant pakiliai nuotaikai su A. Kuzmickaitė kalbėjomės apie sceną, kasdienybę ir kaip visa tai sutelpa jos komercinėje bei akademinėje veiklose.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko Gaetano Donizetti’io operos „Pulko duktė“, kuriai sukūrėte kostiumus, premjera. Karjeros pradžioje garsėjote būtent kaip teatro kostiumo dailininkė: dirbote su režisieriais Jonu Vaitkumi, Oskaru Koršunovu, Jeanu-Claude’u Berutti’iu ir kitais. Kokios buvo pirmosios patirtys teatre ir koks jūsų santykis su juo dabar, kai jau esate išbandžiusi ir kitas drabužių dizaino kryptis?

Mano mama, amžinatilsį filosofijos mokslų daktarė Leonarda Jekentaitė-Kuzmickienė, labai vertino scenos meną, ko gero, nepraleisdavo nei vienos svarbios premjeros, o aš nuo vaikystės ją lydėdavau. Džiaugiuosi, kad man, dar vaikui, teko pamatyti tokius spektaklius kaip O. Koršunovo „Ten būti čia“, „Labas Sonia Nauji Metai“, J. Vaitkaus „Markizė de Sad“, Eimunto Nekrošiaus „Otelas“ ir kt., kurių šiandien jau nebeišvysime, bet jie įėjo į lietuviško teatro istoriją. Man teatras buvo artimas nuo mažens; matyt, tuomet ir supratau, kad noriu būti drabužių dizainerė. Kiek paaugusi besidomėdama mados procesais pastebėjau, kad bene visi garsiausi Lietuvos ir užsienio modeliuotojai dirba teatre – tai atrodė lyg nerašyta taisyklė, taigi pagalvojau, kad natūralu, jog ir man reikėtų sekti jų pavyzdžiu, jeigu tikiuosi tapti „garsia dizainere“. Pastebiu, jog Lietuvoje lig šiol nėra iki galo aišku, kur mados dizainerio vieta; juk neturime daug įmonių ar mados namų, kurie samdytų šios srities profesionalus – kiekvienas savo darbo vietą susikuria pats. Taigi, teatras tuo metu atrodė geriausias pasirinkimas, tad dar antrame studijų kurse pradėjau dirbti kostiumų dailininke. Pirmasis spektaklis, prie kurio prisidėjau, buvo J. Vaitkaus „Gagarino gatvė“, žingsnis po žingsnio patekau į teatro sferą. Man patinka darbas teatre, jo specifika. Ten viskas vyksta komandoje, ne tik tavo triūsas lemia rezultatą, ir tai smagu, nes modeliuodamas rūbus dažniausiai esi vienas, pats su savo idėjomis. O teatre yra komanda, menininkai, su kuriais bendrauji, bendradarbiauji, kas jau savaime vertybė.

Daugiau kūrybinės laisvės patiriate kaip teatro kostiumų dailininkė ar kurdama kolekcijas savo prekiniam ženklui?

Esu laiminga, jog tenka bendradarbiauti su režisieriais, turinčiais aiškią viziją, nes tuomet dizainerio darbas yra talentingai ją atliepti, tad improvizacija vyksta tam tikruose rėmuose. Man asmeniškai įdomu, kad tai leidžia patyrinėti istorinį kostiumą, suteikia sąlygas įsigilinti. Pavyzdžiui, jei statoma opera, skirta konkrečiam laikotarpiui, galiu analizuoti to meto kostiumo pasiuvimo procesą, technologinius dalykus – tai praturtinanti patirtis. Sugebėjimas improvizuoti atsižvelgiant į apribojimus irgi ateina pamažu – kuriant kostiumus spektakliams ar operoms tikrai galima įgyvendinti savo idėjas. Kadangi turiu galimybę dirbti abiejuose frontuose, laviruoju, bet dažniausiai vis tiek padarau, ką noriu – jei ne teatre, tai kolekcijose.