Motorlaivių ekskursijos, obligacijų įsigijimas, oficiozinio laikraščio „Tiesa“ rek­lamos – sovietmečiu dirbusiems plakatų kūrėjams tekdavo apipavidalinti viską, įskaitant ir politinius-propagandinius lozungus. Tačiau talentingiems dailininkams bet kuri tema galėjo tapti pretekstu originaliems formos ieškojimams – nesutrukdydavo nei priekabūs užsakovai, nei cenzūra. Tokiomis sudėtingomis sąlygomis daugiau nei 500 plakatų per gyvenimą sukūrė Juozas Galkus – grafikas, Vilniaus dailės akademijos profesorius emeritas, įvertintas aukščiausiais valstybiniais apdovanojimais. Visgi menininko kelias nebuvo vien rožėmis klotas, už netinkamus motyvus ne kartą teko sulaukti ir priekaištų, vos per plauką nebūti išmestam iš dėstytojo pareigų.

J. Galkus gimė 1932 m., 1952–1958 m. studijavo grafiką LSSR Valstybiniame dailės institute. Tuo metu Grafikos katedroje buvo ką tik įsteigta plakato specializacija. Šią sritį dailininkas pasirinko dėl galimybės naudoti spalvas, mat spalvotos grafikos technikos pokario Lietuvoje dar nebuvo plačiai paplitusios. „Nuo mažens jaučiau potraukį spalvai, nesinorėjo visą laiką piešti tik tušu, plunksna ir pieštuku“, – pasakoja menininkas. „Į tapytojus [tuo metu] žiūrėdavome kaip į dievus, tiksliau, jie į mus – kaip į nulius. Plakatas niekuomet nebuvo laikomas didžiuoju menu“, – priduria jis. Baigęs studijas dailininkas buvo paskirtas dirbti Valstybinėje politinės ir mokslinės literatūros leidykloje (netrukus pervadintoje „Mintimi“), kur dirbo knygų dizaineriu, prižiūrėdavo plakatų ir atvirukų leidybą. 1960 m. pakviestas dėstyti į savo alma matter, ten dirbo iki 2007-ųjų, 1975–1993 m. vadovavo Grafikos katedrai.

J. Galkaus kūryba ir pedagoginė, leidybinė, organizacinė veikla reikšmingai prisidėjo prie plakato meno svarbos, jo meninės vertės įtvirtinimo Lietuvos dailės istorijoje. Jis buvo vienas iš plakato prestižą kėlusių dailininkų, siekusių jo statusą pakylėti iki vaizduojamojo meno. 1967 m., kartu su kolega Antanu Gedminu, J. Galkus iniciavo pirmąją respublikinę Lietuvos plakato parodą. Surengė ir arti 50-ies personalinių parodų – šis skaičius liudija Juozo Galkaus menines ambicijas. Vieną iš asmeninių parodų, vykusių 1986 m., autorius pristatė sukurdamas savo autoportretą. Save menininkas užfiksavo kaip itin universalų, įvairias dailės priemones įvaldžiusį kūrėją, šiuo darbu kėlė plakatų kūrėjo savivokos ir savivertės temas.

Patį plakatą J. Galkus mato kaip akibrokštą praeiviui. Pasak menininko, afiša privalo patraukti žmogaus žvilgsnį, išsiskirti iš kitų mirgančių spalvomis reklamų apsupties. Be to, šiam kūriniui prognozuojamas itin trumpas gyvenimas, kartais tetrunkantis savaitę. Tad kūrėjas įsitikinęs, kad dailininkams reikia kurti aktyviai, drąsiai, žengti koja kojon su laiku ir madomis: „Plakatas visais laikais buvo labai palanki dirva bet kokiam mados dvelktelėjimui. […] Žmogus, vaikščiodamas gatvėje, neieško meno, todėl menas pats turi jį patraukti. Jeigu jis bus nuobodus, kasdieniškas – nepatrauks.“ Kuriant plakatus, tiek sovietmečiu dirbusiems, tiek šiuolaikiniams dizaineriams tenka atsižvelgti į užsakovų pageidavimus, reklamuojamo produkto specifiką, iš anksto apibrėžtą formatą. Taigi apribojimų kūrybai – daug, tačiau būtent jie plakatistams suteikia galią kalbėti ženklais, ryškiais įvaizdžiais, kurti aktualiai.

J. Galkaus kūrybai būdingos itin ryškios, kontrastingos spalvos, pomėgis kalbėti per simbolius. Vien tekstinėmis kompozicijomis paremtų darbų autoriaus kūryboje – negausu, jo stiprybė – piešinys. Menininkas gebėjo taikliai užčiuopti vizualiosios kultūros pulsą, bet kokiai temai suteikti patrauklią ir aktualią išvaizdą.

Daugelis J. Galkaus plakatų pritraukė žiūrovų ir profesionalų dėmesį, buvo įvertinti apdovanojimais ar priešingai – atkreipdavo cenzorių dėmesį. Vienas ryškiausių ankstyvųjų jo darbų – plakatas „Tai neturi pasikartoti“ (1956), sukurtas dar studijų laikais, IV kurse dėstytojui Antanui Kučui davus užduotį linoraižinio technika atlikti plakatą taikos tema. Savo kompozicijoje J. Galkus pavaizdavo prie spygliuotos vielos stovinčio nacių kareivio siluetą, kompoziciją nuspalvino tamsiais atspalviais. Jaunuolio darbu susidomėjo leidykla „Mintis“ ir pasiūlė plakatą išleisti dideliu tiražu. Netrukus darbas sulaukė platesnio įvertinimo – 1957 m. buvo apdovanotas diplomu Spalio revoliucijos 40-mečiui skirtoje sąjunginėje parodoje.

Greitai po studijų baigimo J. Galkus žengė individualaus stiliaus paieškų keliu. Ryškiu pareiškimu bei vienu pirmųjų moderniosios dailės šauk­lių Lietuvoje tapo plakatas „Knyga – geriausias draugas“ (1959). Jame matome stipriai apibendrintą skaitančiojo knygą atvaizdą: plačios šypsenos nušviestas veidas pavaizduotas pridengtas skrybėle, apibrėžtas ryškiu kontūru. Iš plakato eskizų galima spręsti, kad dailininkas išbandė ir realistiškesnes, daugiau detalių turinčias kompozicijas, bet galiausiai atsisakė nereikalingo balasto. Rezultatas – nuotaikingas ir laikotarpiui drąsus (reikia turėti omenyje, kad tai buvo pati chruščiovinio atšilimo pradžia, dailė dar tik pradėjo vaduotis iš socia­listinio realizmo rėmų) kūrinys. J. Galkus prisimena, jog tokia stilizacija tuo metu buvo tikras akibrokštas: leidykla gavo vieno pasipiktinusio kolūkiečio laišką, neva jis bijąs važiuoti į miestą, nes pamatęs plakatą baidosi jo arklys. Tai, žinoma, buvusi viena iš subtilesnių dailės kontrolės priemonių – vieša kritika turėjo užtikrinti dailininkų savicenzūrą. Tačiau meninių naujovių ištroškusiems, smalsiems žiūrovams J. Galkaus plakatas, priešingai, buvo tikras gaivaus vėjo gūsis – pavyzdžiui, grafikas Mikalojus Povilas Vilutis prisiminė, kad būtent šis gatvėse pamatytas kūrinys dar mokykloje tebesimokantį jaunuolį paskatino naujai pažvelgti į dailininko profesiją. 1960 m. vykusiame respublikiniame plakato konkurse „Knyga – geriausias draugas“ buvo apdovanotas premija ir praėjus keleriems metams po pirmosios laidos jo tiražas išleistas pakartotinai. Liaudis nebesipiktino, ir galiausiai net spaudoje J. Galkaus darbas buvo pristatomas kaip tikra skaitymo „emblema“, neatskiriama nuo miestuose vykstančių knygų mugių.