GINTARĖ ČERNIAUSKAITĖ: TURBŪT MES PER MAŽAI MATERIALISTAI
Kalbino Agnetė Voverė
Paradoksalu, kad kokybišką dizainą esame pratę įvardyti kaip gerą ir net turime nacionalinį prizą tokiu pavadinimu, nors didžiajai dizainerių daugumai būdingas perfekcionizmas, tad kūryboje jie siekia mažų mažiausiai puikaus ar tobulo rezultato. Vis tik gero dizaino kaip kanono apibrėžimas laikui bėgant nuolat perrašomas, redaguojamas. Ir, žinoma, amžinasis dialogas sukasi ties ginču, kas žengia pirmiau – višta ar kiaušinis – forma ar funkcija? XIX a. pabaigoje legendinis architektas Louisas Sullivanas teigė, kad „forma seka funkciją“, o jau po šimtmečio Steve’ui Jobsui svarbiau atrodė ne forma ar vartotojo patirtis, o kiek abstraktesnis dalykas – kaip dizainas veikia. Mano pašnekovė, Vilniaus dailės akademijos (VDA) ir Kauno technologijos universiteto (KTU) lektorė, VDA doktorantė, „Creatus“ dizaino studijos įkūrėja Gintarė Černiauskaitė linkusi koncentruotis būtent į dizaino sąlygojamą teigiamą patyrimą, rodantį, jog šis iš tiesų geras ir veikia.
Gintarę matau kaip puikią strategę – sugebėjimas jungti elementus, spręsti problemas bei formuoti sistemas yra unikali jos kuriamo dizaino prieiga. Dizainerio profesija G. Černiauskaitei – lyg sklandymas palinkus virš žemėlapio, kuriame matyti esminiai elementai – funkcija, estetika, vartotojo patirtis, techninis išpildymas. Gintarė juos sėkmingai sulieja į kokybišką produktą ar paslaugą. Tame žemėlapyje dažnai atsiranda ir nepažintų šalių, skirtingų sferų, kaip, pavyzdžiui, medicina. Vienas žymiausių pašnekovės projektų – inovatyvūs modernaus dizaino medicininiai įtvarai „EXO x3M“, pelnę net du „Gero dizaino“ apdovanojimus, pristatyti Milano, Niujorko, Nyderlandų dizaino savaitėse bei kitose parodose. Sumanymas autorės vėliau plėtotas doktorantūros tyrime „Medicininis dizainas. Išmaniųjų asmeninės reabilitacijos prietaisų kūrimo galimybių studija“.
Kalbantis akivaizdus Gintarės dėmesys kokybei, daikto ilgaamžiškumui, tvarumo principams. Toks atidumas iš profesinės sferos persikelia į asmeninę, ir, nors tai skamba kaip klišė, kūrėja atskirties tarp daiktiškojo dizaino pasaulio ir gyvenimo kasdienybės nejaučia. Tarkime, klausimas apie dizainerišką mąstymą (design thinking) jai kelia šypseną: ,,Aš juk tiesiog taip mąstau!“ Pokalbis aidi Vilniaus dailės akademijoje, tad paliečiame ne tik kūrybos, bet ir ne mažiau svarbią dėstymo temą.
Bakalauro studijas baigei Eindhoveno dizaino akademijoje, o magistrantūros – VDA, čia įstojai ir į doktorantūrą. Pirmiausia, kodėl pasirinkai būtent šią sritį? Ar pastebi kokius kertinius požiūrio į dizaino edukaciją skirtumus Lietuvoje ir Nyderlanduose?
Abitūros metais svarsčiau du variantus – medicinos arba dizaino studijas. Pirmosioms laiku nepasirinkau reikiamų egzaminų, o kadangi tuo metu sklandė mitas, jog į VDA įstoti be galo sunku, net nebandžiusi ėmiausi ieškoti kitų mokyklų. Gana ekspromtu aplikavau ir patekau į Eindhoveno dizaino akademiją, gerai nežinodama, kokio tai aukšto kalibro institucija. Šitai supratau turbūt tik pasibaigus pirmam kursui, o galutinai įsisąmoninau sugrįžusi į Lietuvą, kur mane neretai pristatydavo kaip baigusią dizainą Eindhovene.
Pirmas skirtumas kalbant apie patirtis minėtose aukštosiose yra architektūra – pastatų, kuriuose mokomasi, erdvės. Eindhoveno akademija įsikūrusi didžiuliame buvusiame fabrike, ten dirbama atvirose studijose, talpinančiose šimtus studentų, šie bendrauja laisvai ir betarpiškai, o štai mūsų šalyje studentai bei dėstytojai daugiau užsidarę savo katedrose, kursuose, auditorijose. Skiriasi ir studijų struktūra. Eindhovene pirmais metais tenka pasimokyti visuose dizaino departamentuose, tik paskui renkiesi, kuri kryptis tau artimiausia. Taigi, dalis susirastų draugų pasuka skirtingų specialybių link, bet tai lemia aktyvesnį bendradarbiavimą, patirties dalijimąsi tarp vyresnių ir jaunesnių kursų studentų. Būtent tokio atvirumo, gaivesnio akademinio požiūrio Lietuvoje daugeliu atveju stinga.
Šiandien esi kitoje pusėje, dėstai išties nemažai disciplinų VDA bei KTU bakalauro ir magistrantūros programose – nuo gaminių dizaino, medžiagų ir gamybos technologijų iki seminarų magistrantams, be to, vadovauji baigiamiesiems darbams. Ar siekei dėstytojos karjeros, ar tai įvyko organiškai? Kas problemiškiausia pačiai mokant dizaino?
Viskas susiklostė natūraliai: pirmiausia gavau pasiūlymą dėstyti, tada ėmiausi magistrantūros studijų. Toks jau mano charakteris, kai atsiranda galimybė, dažniausiai sakau „taip“ ir tik vėliau galvoju, kaip viską įgyvendinsiu. Pradžioje buvo sudėtinga dėl gana jauno mano amžiaus. Studentai dažnai mane palaikydavo savo kursioke – juk Lietuvoje esame pratę, kad dėstytojai gerokai vyresni, tad turėjau užsitarnauti autoritetą. O didžiausias iššūkis, matyt, toks kaip ir daugumos kolegų – studentai, manantys, jog žino geriau už visus, net srities profesionalus.
Pakalbėkime apie sėkmės sulaukusį projektą „EXO“ – 3D spausdinimo būdu gaminamus medicininius įtvarus kaklui, rankoms, riešams bei pirštams. Kokias problemas bandei išspręsti, kokias inovacijas pritaikei kurdama šį asmeninės reabilitacijos produktą? Rodos, nuo medicinos vis tik labai nenutolai…
Iš tiesų, tenka nemažai dirbti būtent sveikatingumo sferoje. Dėl projekto idėjos, užduosiu klausimą, sufleruojantį atsakymą: ar yra dizaineris, nebandantis išspręsti savo paties problemos? Įtvarai atsirado iš asmeninės patirties, nes turėjau daugybę traumų ir rūpesčių dėl sveikatos. Paprastai tariant, priklausau tikslinei savo gaminio auditorijai, pavyzdžiui, kelio įtvarą nešiojau praktiškai dvejus metus, tad puikiai žinau, su kokiais nepatogumais susiduria pacientai, patyriau, kokios prastos kokybės yra standartiniai įtvarai rinkoje. Jie nehigieniški, estetiškai nepatrauklūs, susižeidusiuosius lydi diskomfortas, iškyla tokios praktinės problemos kaip sunkumas apsivilkti. Idėją lydėjo konsultacijos su ortopedijos įmonėmis, traumatologais bei reabilitologais, iš kurių gavau visą sąrašą tobulintinų aspektų.
Kaip įdomu! Papasakok plačiau, kas vyksta po dizaino projektavimo etapo? Šiuo atveju, ar įtvarai cirkuliuoja rinkoje? Dažniausiai visuomenė išgirsta apie sėkmingą dizainą, apdovanojimus, o kas toliau – niekas lyg ir nežino…
Projekto vystymas užsitęsė, nes išsiplėtojo į magistrantūros ir doktorantūros tyrimą, tačiau kartu pavyko parengti tikrą produktą, kurį galima nesunkiai įsigyti. Jis turi dvi versijas – doktorantūros tyrime „Išmanieji asmeninės reabilitacijos prietaisai“ pristatau estetiškesnę, brangesnę, čia kūrybiškai sau leidžiu daugiau. Kitas, plačiajam vartojimui pritaikytas variantas įgyvendintas kartu su KTU, o įtvarus testavo Santaros klinikų pacientai. Dabartiniame etape su kolegomis turime nuspręsti, ko sieksime, nes tolesnis žingsnis yra produkto plėtra – verslas, vadyba, investuotojų paieška ir pan. Ši dalis man kaip dizainerei ne itin įdomi.
Žinau, kad industriniame dizaine dažnai tenka daryti formos kompromisus, siekiant paprastesnio išpildymo, pigesnės gamybos. Ar pačiai kada teko aukoti tam tikrus estetinius sprendimus dėl produkto kainos, ar, visgi, šiuo klausimu esi kategoriška?
Dizainerio darbą visuomet mačiau kaip diplomato. Jis žino visko po truputį ir turi sugebėti suderinti skirtingus aspektus. Manau, kompromisų paieškos – normalu, nes be galo svarbu atsižvelgti tiek į gamybos niuansus, tiek į vartotojo patirtis. Daug kas vis dar to nesupranta, tačiau gamintojas irgi yra proceso dalis! Nesu kategoriška, bet, žinoma, egzistuoja tam tikros lankstumo ribos, kiek galiu prisitaikyti produkto koregavimo klausimais. Siekiant kompromiso praverčia gebėjimas pakovoti už save ir savo kūrybinius sprendimus, nors dažnai tai gali būti labai nelengva.