VYTAUTAS KAUŠINIS – NEPRILYGSTAMAS LIETUVOS PLAKATO KLASIKAS

Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Nors plakatas – taikomosios grafikos žanras, jis sėkmingai išsikovojo lygiavertę vietą šalia kitų vaizduojamojo meno šakų. Tad dabar garsiausi plakatų autoriai rikiuojasi greta ryškiausių modernistinės dailės korifėjų: žinome šios srities pionierių prancūzą kabaretų dailininką Henri de Toulouse’ą-Lautrecą, latvį konstruktyvistą Gustavą Klutsį, psichodelinio meno pradininkus amerikiečius Wesą Wilsoną ir Victorą Moscoso’ą bei kitus. O kur dar šiuolaikinio meno kūrėjai, kurie plakatus taip pat renkasi kaip pagrindinę išraiškos priemonę: amerikiečių konceptualistė Barbara Kruger ar feministinį meną kultivuojanti grupė „Guerilla Girls“.

Lietuvos plakato aukso amžiumi galima laikyti XX a. 7–9 dešimtmečius. Paradoksalu, jog nors tuo laikotarpiu būta nemažai apribojimų, jie sudarė palankią terpę kūrybingumui reikštis: afišų autoriai galėjo sekti vaizduojamuosiuose menuose nepageidautomis Vakarų tendencijomis, laisviau naudoti abstrakcijas. Būtent čia randame daugiausiai tuo metu visame pasaulyje populiarių poparto, oparto, psichodelinio meno atgarsių – apie viešą tokių darbų eksponavimą kitų dailės sričių atstovai, pavyzdžiui, tapytojai, galėjo tik pasvajoti.

Viena iš kertinių šio laikotarpio plakato meno asmenybių – grafikos dizaineris Vytautas Kaušinis (1930–2009), tikrai nusipelnęs klasiko epiteto: daugelis jo plakatų iki šių dienų atrodo šiuolaikiški, nepaisant nei pasikeitusių santvarkų, nei prabėgusių 50-ies metų, morališkai nepasenę. Laiką nugalėti kūrėjui leido lakoniškas ir konceptualus minimalistinis braižas, saikingai naudojamos ryškios, grynos spalvos.

Kaušinis gimė 1930-aisiais Molėtų rajone. Į grafikos studijas LSSR valstybiniame dailės institute įstojo 1950 m., kai Lietuvoje vyravo griežtos socialistinio realizmo normos. Galbūt dėl to Grafikos katedroje naujai atsiradusi plakato specializacija patraukė jaunuolio dėmesį – ši sritis apėmė ne tik politinių lozungų, bet ir patrauklesnių kultūrinių ar aplinkosauginių temų apipavidalinimą, masino galimybe imtis dekoratyvesnių vizualinių sprendimų. Vytautas studijas baigė 1956-aisiais, kaip tik prasidėjus chruščioviniam atšilimui, į dailę atnešusiam sąlyginės laisvės, įteisinusiam modernią raišką. Išsyk po to kūrėjas įsijungė į aktyvią meninę veiklą – tais pačiais metais jo plakatai eksponuoti ne tik „Pabaltijo tarybinių respublikų grafikos parodoje“ Vilniuje, bet ir lietuvių grafikos parodoje Varšuvoje – šviežiam absolventui įtraukimas į tokį reprezentatyvų renginį reiškė išskirtinio talento pastebėjimą bei kolegų įvertinimą. Per ilgą karjerą Kaušinis surengė 12 asmeninių ir sudalyvavo net 192 grupinėse parodose – šie skaičiai rodo dizainerio nusiteikimą savo plakatus prilyginti meno kūriniams, o ne, kaip, tarkime, šiandien, trumpalaikėms reklamoms. Be to, jis vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė signuoti (pasirašyti) savo plakatus, taip pabrėždamas autorystę ir kurdamas aukštos kokybės asmeninį „prekių ženklą“. Greta aktyvaus parodinio gyvenimo dailininkas dalyvavo įvairių organizacijų meno tarybose, kurį laiką vadovavo LSSR dailininkų sąjungos Grafikos sekcijai, taip pat buvo meniniu redaktoriumi žurnaluose „Tarybinė moteris“ ir „Šluota“, kūrė knygų viršelius, bukletų, vokų dizainą.

1961-aisiais būsimasis plakato meistras įsidarbino savo alma mater, kur liko iki pat 2000 metų. Dailės institute (vėliau – Vilniaus dailės akademijoje, VDA) dėstė kompoziciją, šriftą, plakatą, fotografijos pagrindus. VDA muziejuje šiandien saugomi Kaušinio vadovauti diplominiai darbai, stebinantys aukšta kokybe. Grafikių Miroslavos Mačan-Boguš, Ramutės Kalniūnaitės, Virginijos Martinkėnaitės-Stankevičienės studijų laikų plakatuose ryškiai matyti dėstytojo įtaka: jie konstruktyvūs, paremti motyvuotais spalviniais sprendimais, kompozicijos monumentalios, piešinys – išradingas, dažnai pasitelkiami optinio meno efektai.

Daugelis pažinojusių Kaušinį jį prisimena kaip itin precizišką žmogų, net „pedantiškai racionalų ir metodišką perfekcionistą“. Grafikas savo kūrinius vertino itin reikliai – plakatus buvo suklasifikavęs į žemesnio, vidutinio ir aukštesnio meninio lygio. Jo preciziškumą taip pat liudija archyviniai radiniai: štai Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomi afišų originalai, kurių antrojoje pusėje surašytos pastabos, kaip spaustuvės darbuotojams kuo geriau įgyvendinti dizainerio sumanymą. Tačiau, žinoma, nepaisant pastangų maksimaliai kontroliuoti spaudos procesą, rezultatai dailininkui atnešdavo didesnį ar mažesnį nusivylimą. Štai „Respublikinės gyvulininkystės parodos“ (1974) antrojoje pusėje Kaušinis guašu nutapė ryškiai oranžinės spalvos apskritimą, kurio atspalvį meistrai turėjo atkurti – deja, masiškai platinamas plakatas išėjo… šviesiai rudas.

Tiesa, iki brandžiojo 8-ajame deš. išplėtoto lakoniško stiliaus grafikui teko nueiti ilgą kelią. Nors jaunas, ką tik studijas baigęs dailininkas rinkosi apibendrintus, neperkrautus vaizdus, labiau pasikliovė figūratyviniais motyvais, naudojo daugiau detalių. Kokybės atžvilgiu įsimintinas studijų baigimo metais Vytauto sukurtas plakatas „Lietuvių kultūros dekada“ (1956), pasižymintis dinamiška kompozicija, efektingu teksto komponavimu. Pirmosios 7-ojo deš. pusės darbuose menininkas išmėgino koliažo galimybes, šiek tiek flirtavo su poparto formomis. „Ar užsiprenumeravote plakatus?“ (1963) jis bene pirmasis Lietuvoje pacitavo šios srities kolegų kūrinius – ant apvalaus skelbimų stulpo pavaizdavo Juozo Galkaus ir Dalios Karaškaitės darbus, juos papildydamas spalvingais stačiakampiais. „Ar žinai, kur tavo vaikas žaidžia?“ (1964) menininkas sukūrė fotografinį automobilio ir senamiesčio grindinio koliažą, o „Laimėjau įsigijęs loterijos bilietą“ (1965) pieštą laimingo vyriškio atvaizdą komiška maniera suderino su automobilio ir loterijos bilieto intarpais. 7-ojo deš. pradžios elegancija išsiskyrė plakatas saugaus eismo tema „Pereik – saugu!“ (1964), kuriame Kaušinis tarsi žalio šviesoforo apskritimo fone įkomponavo iš viršaus nufotografuotus šventiškai pasipuošusius praeivius. Laisvas piešinio ir fotografinių elementų jungimas tuo laiku buvo labai novatoriškas, kitų dailininkų dar tik pradedamas įsisąmoninti reiškinys.

2023-06-21
Tags: