Savo kūrybinį kelią XX a. 3-iojo deš. pabaigoje pradėjęs menininkas Jonas Prapuolenis aktyviai triūsė ir sovietmečiu, tad jo dizaino darbų palikimas aprėpia kelias dekadas su skirtingomis politinėmis santvarkomis. Šioje, antrojoje, straipsnio dalyje aptariama XX a. 5–7 deš. kūryba.

Antrasis pasaulinis karas, okupacijos, turto nacionalizavimas, tremtys, Holokaustas bei kiti tragiški šio laikotarpio įvykiai daugeliui baldų projektuotojų ir gamintojų buvo lemiami. Prapuolenis, nusprendęs nesitraukti į Vakarus, kurį laiką slapstėsi bijodamas tremties, tačiau ne nuolatinės slėpynės, o tai, jog visada akcentavo esantis menininkas ir turintis ne fabriką, bet tik studiją-dirbtuvę, galimai padėjo jam išvengti skaudaus likimo. Tarpukariu dauguma meistro klientų buvo šalies elitas ar valdžios įstaigos, todėl pasikeitus santvarkai užsakovus praradęs Prapuolenis pradėjo dėstyti savo buvusioje Alma mater – Meno mokykloje (tuomet pervardintoje į Valstybinį taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą).

Nepaisant to, kad dizaineris per intensyvaus darbo dešimtmetį nepriklausomoje Lietuvoje sukaupė platų specialybės žinių bagažą bei tobulinosi Paryžiaus akademijoje, jo išsilavinimas sovietinėje santvarkoje nebuvo oficialiai pripažintas, todėl, norėdamas toliau dėstyti, 1945 m. institute Prapuolenis oficialiai įgijo baldų bei interjero dailininko kvalifikaciją. Kiek vėliau, 1948-aisiais, mokyklą pervadinus į Stepo Žuko taikomosios dailės institutą, jis darbą tęsė toliau: dėstė kompoziciją, vadovavo dailiųjų medžio darbų skyriui. Svarbu paminėti, kad kaip pedagogas Prapuolenis išugdė didelį būrį kvalifikuotų jaunų specialistų, kurie tapo puikiais baldų ir taikomojo meno kūrėjais. Tarp jo mokinių – S. Rimantienė, A. Speičys, A. Veiverys, A. Gudzevičius, I. Pakutinskienė, R. Rinkevičienė, L. Virbickas ir kiti. 1956 m. dizaineris išėjo į pensiją, tačiau baldininkystės neatsisakė ir, kūrybos tyrinėtojo Klemenso Čerbulėno žodžiais tariant, „daug laiko skyrė eksperimentavimui stengdamasis suderinti funkcionalumą, baldų gamybos ekonomiškumą ir grožį“.

Šalia naujų ieškojimų Prapuolenis visada liko ištikimas savo principams kurti remiantis liaudies meno tradicija ir tik iš lietuviškos medienos. Baldų dizaine jis toliau siekė įprasminti stilizuotą tautodailės ornamentiką, perteikti sumodernintas liaudiškų baldų formas, konstrukcijas. Menininko tęsiama prieškario estetikos tradicija net ir pasikeitus santvarkai buvo galima dėl sovietinių ideologų oficialaus palankumo liaudies meno tradicijų propagavimui taikomojoje dailėje bei jo interpretacijų skatinimo kūryboje. Baldai, lyginant su kitais dizaino objektais, mažiausiai tiko ideologinių siužetų perteikimui, bet galėjo puikiai įprasminti tradicinio lietuvių liaudies meno ypatumus. Tai viena iš esminių priežasčių, kodėl Prapuolenio XX a. 5–6-ojo deš. darbuose dominavę tautodailės ornamentai bei liaudiškų baldų formų interpretacijos palankiai vertinti kritikų ir apžvalgininkų.

Pokario pirmųjų dešimtmečių nepritekliaus bei deficito laikais daugumą užsakymų dizaineris gaudavo iš valstybinių įstaigų. Pasak K. Čerbulėno, Prapuolenis baldus sukūrė buvusiai Meno mokyklai, tuomečiam Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutui (1941), Trakų pilies menei (1946), Lietuvos dailininkų sąjungos salei Vilniuje (1954), Kultūros ministerijai (1960), taip pat specialiai juos gamino tuo metu itin populiarioms taikomojo meno parodoms. Šio autoriaus dirbinių įsigijo net A. Puškino vaizduojamosios dailės muziejus Maskvoje bei M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Vienas įdomesnių to meto projektų – bendradarbiavimas kuriant filmo „Tiltas“ (rež. Borisas Šreiberis) rekvizitus. 1956-aisiais pasirodžiusiai kino juostai Prapuolenis pagamino stalą, 6 kėdes, 2 fotelius, suolą su atrama, vaiko lovelę ir rankšluostinę, kurių siluetai bei kiaurapjūvis dekoras atkartojo lietuvių liaudies baldų stilistiką. Įdomu tai, kad minėtųjų kėdžių dizainas – toks pat kaip 1946-aisiais sukurtų Trakų pilies menei. Kaip pastebėjo dizaino istorikė Rasa Janulevičiūtė, supaprastinti etnografiniai baldai sovietiniais laikais buvo populiarūs. Tokios raiškos produktais pasižymėjo Plungės liaudies kūrybos gaminių įmonė „Minija“, kur susibūrę tautodailininkai kūrė „liaudiškų“ formų ir pavadinimų baldų komplektus „Vaidilutė“, „Seklyčia“. Vis dėlto, tokie masiškai tiražuoti dirbiniai greičiau priminė kičą, o ne tautinio stiliaus pavyzdžius.

Prapuolenis, dar iš tarpukario atsinešęs tautinio identiteto sampratą, išsiskyrė kokybiško dizaino etninio paveldo interpretacijomis, niekada tiesmukai nekopijavo liaudies meistrų kūrybos, greičiau tik sėmėsi iš jos įkvėpimo. Vis dėlto, lyginant su ankstyvuoju laikotarpiu, pokario baldų dizaine nebeliko tarpukario darbams būdingų stambių, kone visą plokštumą dengiančių stilizuotų lelijų, tulpių dekoro intarsijų (medžio inkrustacijos medžiu). Sovietmečiu puošyba susmulkėjo, išpopuliarėjo ažūrinių ornamentų išpjaustymai, kurie modernizmo kontekste laikyti nehigienišku ir nepriimtinu baldų dekoravimo būdu. Tolstant art deco madoms, stambias geometrines formas keitė smulkios, lakoniškos, pamėgtos tekintos siaurėjančios kojelės.

XX a. 6 deš. daugelį Lietuvos kūrėjų žavėjo skandinavų dizaino minimalistiniai, funkcionalūs amžiaus vidurio modernizmo stiliaus baldai. Pasak Jono sūnaus Bangučio Prapuolenio, tėčiui skandinavų dizaineriai taip pat buvo pavyzdys. Taigi, sovietiniais metais menininkas savuosiuose balduose sugebėjo suderinti modernų skandinaviško dizaino formų grynumą su lietuvių liaudies meno citatomis. Šį talentą pastebėjo dar Čerbulėnas, 1970-aisiais Prapuolenio kūrybai skirtame apžvalginiame leidinyje teigęs, jog šis „visą laiką lieka ištikimas savo subrandintam darbo metodui ir meninei liaudiškumo krypčiai. Tačiau kurdamas vieną komplektą po kito, vis tvirčiau įsitikina, kad baldų ir interjero menas turi būti saikingas, paprastas, kad vien linijomis, darnia plokštumų architektonika balduose galima išgauti daug patrauklių grožio niuansų, pagaminti baldus, visapusiškai pritaikytus praktinėms ir estetinėms funkcijoms“.

Vis dėlto atsižvelgti į praktiškumą, saikingumą vertė ir sudėtingas to meto kontekstas. Po Stalino mirties pasipylusios pertvarkos neaplenkė ir interjero dizaino srities. Lietuvos TSR Vyriausybė, reaguodama į Maskvoje naujai paskelbtas buities modernizavimo gaires, 1956-aisiais paskelbė nutarimą „Dėl priemonių dekoratyvinei taikomajai dailei išvystyti Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje“. Dokumento tikslas –dailininkus bei tautodailininkus įtraukti į „vartojimo prekių“ pavyzdžių projektavimą ir masinę gamybą. Naujųjų daugiabučių, vadinamųjų „chruščiovkių“, įrengimui reikėjo visiems vienodų prieinamos kainos, paprastų medžiagų ir minimalistinio dizaino, kompaktiškų, kad tilptų į mažus butus, baldų.

Taigi, 1957 m. Vilniuje įsteigtas Eksperimentinio konstravimo (nuo 1959-ųjų – Liaudies ūkio tarybos eksperimentinis konstravimo) biuras, kuriame rengti tipiniai baldų projektai pramonei. Čia dirbo jauni, veržlūs architektai bei dizaineriai, nepaisant sovietinės realybės skurdumo ir kontrolės 7-ajame dešimtmetyje formavę šios srities dizaino tendencijas, siekdami neatsilikti nuo užsienio madų. Prapuolenis prie jų neprisijungė, pasirinko gyventi Kaune ir kurti išskirtinius, vienetinius produktus. Pasak R. Janulevičiūtės, „sovietinio laikotarpio baldų dizaino srityje sudėtingas buvęs santykis tarp meno ir unifikacijos, kūrybos ir standarto, unikalumo ir serijinės gamybos galbūt prisidėjo ir prie kritinio požiūrio į J. Prapuolenio kūrybą. Sovietmečiu jis buvo „greta“, o ne kartu su Lietuvos baldų dizaineriais“.