Dizainerės Marijos Puipaitės darbuose nagrinėjamos temos, išlaikančios jos dėmesį jau daugiau nei dešimtmetį, – kūniškumas, kūrėjo santykis su daiktu, amatininkystė, istorija ir paveldas. Jas ji įvelka į įvairiausias formas ir medžiagas, kuria juvelyriką, baldus, odos gaminius, meno objektus. „Tokią kūrėją sunku ir apibrėžti“, – svarstau eidama susitikti. Pokalbyje tokį įspūdį ji tik sustiprina: „Gal apskritai geriau kai kurių dalykų neįvardinti, neklijuoti etikečių? Svarbiau siekti išsilaisvinimo, pozityvumo vienas kito atžvilgiu, o ne statyti sienas.“

Marija, kaip Tavo kūryboje, kurios sritys iš esmės labai skirtingos, svarbi tapo kūno tema?

Man atrodo, tai susiję su tikrumo paieškomis, kai visa esybe jauti ryšį su daiktu, kad ir koks jis būtų. Gali net pasiekti transą. Per magistro studijas Eindhovene, Nyderlanduose, turėjau užduotį „Autoportretas kėdėje“. Skamba banaliai, bet sukūrėme labai įdomių dalykų. Svarsčiau, kaip save palikti kėdėje. Būtent palikti, o ne atvaizduoti. Prisiminiau Patricko Süskindo knygą „Kvepalai“: žudikas bando užčiuopti aukų esmę, o tai jam yra jų kvapas. Padariau tarsi performansą, ritualą: išsitepiau aliejumi, jį nusivaliau servetėle ir tada su ja alyvavau, impregnavau nušveistą kėdę. Procesą nufilmavau, o vaizdo įrašą eksponavau šalia kėdės.

Šią temą plėtojau ir toliau. Man labai įdomu, kaip amatininkai tampa savo darbo dalimi – įvaldo tam tikrus gestus, judesius, kaupia vadinamąsias tyliąsias arba gyvąsias žinias (angl. tacit knowledge). Jei meistro kūrinį turėsiantis ir naudosiantis žmogus jautresnis fizinei aplinkai, tuos subtilius dalykus pajaus.

Vis galvodavau, kaip rasti pagrindimą kokiai nors daikto formai, pavidalui. Ar pakanka, kad jis gražus? Man to negana. Vieni dizaineriai tenkinančią formą išmąsto racionaliai, o aš – šiek tiek šamaniškai, laukdama ženklų, pasitikėdama natūralia proceso tėkme, galvodama, kad viskas vyksta taip, kaip turi būti, ir net klaida yra sprendimas. Buvo įdomu pasvarstyti santykį su daikto kūrėju – jei žinai, jog turi rankų darbo kūrinį, ar nori jausti ryšį su jį pagaminusiu žmogumi? Ar tai intriguoja ar truputį atstumia? Aiškiausiai kūno tema išsigrynino, kai sukūriau juvelyrikos seriją.

Neabejoju, pastebėjai, kad kūno tema dabar vis aktualėja, pasiekia vis platesnes auditorijas. Ar tai motyvuoja Tave ją nagrinėti toliau?

Daugiau azarto dėl to nejaučiu. (Šypsosi.) Kita vertus, įdomu stebėti, kaip priėjome prie šios temos, pajutome organiškų daiktų formų poreikį. Į šiuolaikines aktualijas apskritai reaguoju gana konservatyviai ir atsargiai, stengiuosi galvoti iš laiko perspektyvos, kiek ilgai jos išliks ir bus svarbios. Nemanau, kad menininkui reikia imtis kokių nors temų vien todėl, kad būtų aktualus ir kviečiamas į parodas. Tai, kas populiaru, netrukus gali tapti šabloniška.

Baigi rašyti disertaciją „Daikto paviršius ir viduriai: jusliško dizaino link“. Pavadinime vartojamas žodis „viduriai“ tarytum sufleruoja, jog tekstas nebus sausas ar akademiškas.

Disertacijoje kai kur reflektuoju labai romantiškai, sentimentaliai, tad labai gerai, kai įsiterpia keistų žodžių. Svarstėme, ar nereikėtų šio išskirti kabutėmis.

Ką atradai per šį procesą? Koks jis Tau buvo?

Iš pat pradžių domėjausi istorinėmis kūno sampratomis, pradėjau nuo anatomijos. Norėjau suprasti, iš kur kyla vakarietiškas santykis su kūnu, jį dekonstruoti. Įklimpau į XVI a., kai įvyko anatomijos lūžis, pradėta daryti skrodimus. Iki tol viskas rėmėsi tikėjimu, kas yra žmogaus viduje. Vis dėlto, atsiradus daugiau mokslinio tikslumo, vyravo religinis įsitikinimas, kad moteris yra „sukurta iš vyro šonkaulio“…

Magistro darbas buvo labai praktiškas – kiekvienas rašėme esė. Akademinis pasaulis buvo visiškai nauja patirtis, turėjau peršokti save. Disertacijos vadovė, istorikė, mokslų daktarė Giedrė Mickūnaitė – itin rimta mokslininkė, man išties labai pasisekė. Studijavusiems menotyrą (ir ne tik) ji yra autoritetų autoritetas.

Rašydama intuityviai grįžau prie kūrybos, padariau objektą parodai, tada pradėjau svarstyti, kaip jis atliepia perskaitytą teoriją. Štai tada viskas ėmė rištis tarpusavy, per kūrybinį procesą išryškėjo jungtys, metaforos. Panaši patirtis ir dirbant su studentais. Kolegos dėstytojai kai kada susiima už galvų nesuprasdami, ką čia tie studentai daro. O aš galvoju: tegul eksperimentuoja, vis tiek, perėję bandymų etapą, jie suvoks, ras atsakymus. Kartais atsakymai ateina vėliau.

Vis dėlto rašant disertaciją patyriau daug streso ir dabar jau norisi kito etapo. Šiuo metu ruošiuosi parodai, kuri reprezentuos tuos ketverius disertacijos rašymo metus.

Kaip apsisprendei siekti daktaro laipsnio?

Kurį laiką pernelyg įsitraukiau į užsakymus, ėmiau pastebėti, jog ne visus norisi įtraukti į kūrybos rinkinį, ne visi prasmingi, o reikalingi labiau dėl pragyvenimo. Regis, tapau priklausoma nuo tų užsakymų. Daktaro laipsnio siekis buvo puikus pretekstas ištarti: „Viskas, atsiprašau, negaliu imtis – rašau disertaciją.“ Kartu – būdas paaugti. Bakalauro ir magistro baigiamieji darbai buvo labai praktiniai. Buvome lūžio karta – bakalauro studijų laikotarpiu Vilniaus dailės akademijoje naikino Filosofijos katedrą, tik apgraibomis jaučiausi gavusi teorijos. Turėjau savotišką kompleksą, kad nesu pakankamai perskaičiusi, kad reikėtų paaugti intelektualiai, išplėsti kompetencijas, geriau apibrėžti, pagrįsti kūrybinius sprendimus. Todėl išties labai patraukliai atrodė perspektyva tik skaityti, rašyti ir užsiimti kūryba.

Man iš šalies visąlaik atrodė, jog dizaineriai tam turi laiko dėl ilgo, kompleksiško, gana lėto kūrybinio proceso. Dažnas žmogus gyvena trumpalaikiais kasdienybės fragmentais, o dizaineris, kuriantis objektus, neria giliai, skaito, domisi, tyrinėja visuomenės poreikį ir išneria su nauju kūriniu.

Taip, šitai yra prabanga. Mano atveju reikia daugiau balansuoti, nes esu įsitraukusi į akademinį gyvenimą, dėstau. Su kolega Arnu Anskaičiu svarstėme: nors ir dirbdami su studentais išsisunkiame, bet ir realizuojame save. Mane studentai mėgsta, tai tikrai malonu. Visgi pastebiu, kad lieka mažai erdvės apmąstymams. Laiko tarsi yra, bet kūrybiškai jaučiuosi išsekusi, nebeturiu energijos net knygos atsiversti. Kai kada reikia pasilikti erdvės pauzėms. Nežinau, ar galėsiu kada nors apsieiti be jokių įsipareigojimų ir atsidėti vien kūrybai.

Kaip tik su artimu draugu Arvydu Umbrasu diskutavome, kur man reikėtų judėti toliau, kai disertacija bus baigta. Praėjusį rudenį kartu su šiuolaikinio meno, performanso kūrėja Goda Palekaite galerijoje „Vartai“ surengta paroda buvo kaip atspirties taškas, nuo pasirengimo jai jaučiau, kad istorinės temos mane tiesiog pasiėmė. Norėčiau grįžti prie dizaino panaudodama, ką atradau rašydama disertaciją. Juokavau, kad iki tol dariau tiesiog gražius, o dabar kuriu konceptualesnius, bet ne tokius gražius daiktus. Man atrodo labai svarbu, kad daiktai nebūtų iškankinti tobulumo siekio, kad juose būtų oro.

Daiktų paveldo, istorijos, empatijos jiems temą lukštenai ir Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus parodoje „Nematomi. Istoriniai baldai iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos“. Prieš pokalbį sakei, jog Tau „labai nemadingai rūpi“ Europos kultūros paveldas, santykis su istorija ir jos patyrimas, muziejų kontekstas. Kas čia įdomiausia?

Stebėdama kur nors Paryžiaus dekoratyviųjų menų muziejuje eksponuojamus baldus, dekorus, tarsi užsiliūliuoju, žvilgsnis jų nebefiksuoja. O šioje parodoje rodėme nerestauruotus daiktus. Matai juos išsiskėtusius, pastebi, kad jie pagaminti iš metalo skardos, vėžlio kiauto, medžio, spalvoto popieriaus… Susidėvėjimas kuria aurą, žavesį, kurio naujas daiktas niekaip neimituotų. Tai sudomina, intriguoja, sukelia empatiją. Daiktai atrodo tarsi personažai, ieškantys dialogo su tavimi. Jie atskleidžia savo vidurius, anatomiją, kurių įprastai negali matyti.

Daikto viduriai atskleidžia jo istoriją bei pagaminusio žmogaus meistrystę.

Man ypač įdomu, kiek meistras savęs palieka kiekviename drožinyje ar kitaip pagamintame daikte. Patinka apie tai galvoti, gilintis, tačiau nežiūriu pernelyg dogmatiškai – juk nerealu tapti visų sričių žinove. Būna, žmogus visą gyvenimą skiria, pavyzdžiui, vien apmušalams. Vis dėlto, siekdamas originalių sprendimų, jis turi turėti bent jau bazinį suvokimą.

Toks domėjimasis padeda išsaugoti tiek amato žinias, tiek patį daiktą. Savo darbais siekiu pasakoti praeities istorijas ir parodyti, jog tiek šimtmečių tobulinti meistrų sprendimai dažniausiai yra labai tvarūs. Pavyzdžiui, senomis technologijomis kuriamus baldus su spyruoklėmis galima atnaujinti – išimti užpildus, perrišti, išplauti ir išdžiovinti jūržoles. Kokybiškai pagaminta medinė kėdė gali atlaikyti kelis šimtmečius; sintetinių medžiagų baldas tiek netvers.

Esu vykusi į Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetą pasižiūrėti, kaip studentai mokosi restauracijos. Jų dirbtuvėse pamačiau tiesiog fetišistinį grožį: japoniški plaktukai, lino siūlai, kanapių virvės, tarsi rankomis padarytos vinutės… Kas gali būti įspūdingiau man, kaip dizainerei? Ir estetiška, ir nekenksminga, ir ilgai gyvuoja.

Kaip vertini masinei produkcijai skirtą dizainą?

Patinka visoks dizainas, įdomu ne tik autorinė kūryba. Nuostabu sukurti gerą, masiškai gaminamą daiktą, kurio žmonės geidžia. Kai pamatau moterį, nešiojančią „House of Naive“ sukurtą rankinę „Pod“, įkvėptą kakavos ankšties, iškart šypsausi. Tikrai labai geras daiktas, kurį ir pati mielai nešioju. Man svarbu, kad kūriniai nebūtų vienadieniai. Taip sakydama neturiu omeny, kad viskas turi būti iš bronzos išlieta: koks nors ąsotėlis gali būti ir plastmasinis, jei tai jam labiausiai tiks, atlieps jo funkciją ir tarnaus daug metų. Nepatinka butaforiniai daiktai, imituojantys tai, ko nėra. Kiek teko kurti vitrinų dizaino… Atrodo, net nekyla sumanymų, negaliu perlipti per save suprasdama, kad tai tik dekoracija.

Lankydamasi atkurtuose tarpukario Kauno interjeruose, klausydamasi jų istorijų, pagalvojau, kokia nuskurdusi dabartinė mūsų buitis. Džiugina, jog žmonės vis mieliau renkasi sendaikčius, vintažą suprasdami, jog tikroji prabanga – unikalumas. Toks pasirinkimas byloja, kad esi ne vartotojas, o labiau ieškotojas, kolekcininkas, laukęs sau skirto daikto. Visai kitoks santykis su materija.

Kai dirbome kartu su dizaineriu Vytautu Geču, daug idėjų pasiūlydavo mus siejanti alergija skandinaviškam dizainui, minimalizmui, norui viską išlyginti, suvienodinti, suderinti. Džiaugiuosi, kad ši banga atslūgsta, pamažu grįžta kitokią formą ir prasmę turintis dekoras.

Nors Tavo kūrybinis diapazonas itin platus, gal yra viena ar kelios medžiagos, kurios labiausiai intriguoja?

Jaučiu silpnybę tekstilei. Nuo pat mažumės man vis reikia ką nors siūti. Neįgyvendintas potencialas. Galiausiai tekstilė atliepia ir man svarbų jusliškumą, intymumą, apsupa kūną, baldą. Norėčiau šį ryšį išlaikyti. Beje, meno, interjero dizaino pasaulyje dabar labai daug kur naudojama tekstilė. Lietuviškame interjere ši tendencija dar nėra stipriai įsitvirtinusi.

Labai patinka dirbti su medžiu. Darbas itin meditatyvus (jei nereikia išdrožti penkių vienodų objektų, kai jau nebejauti rankų). Pabaigusi bakalauro studijas, pusiau rimtai svarsčiau eiti mokytis staliaus amato į profesinę mokyklą. Dabar mokytis amatų tikrai labai populiaru. Mane sustabdė medžio staklių baimė. Bijau jų garso, nesaugumo, vis atrodo, kad pirštus nupjaus… O drožinėti man labai patiko. VDA Dizaino laboratorijos edukatorius ir restauratorius Donatas Stasiulis pagyrė, sakė, kad visai gerai sekasi. Manau, geresnio įvertinimo negalėjau sulaukti. Beje, jis labai įdomiai perteikė žinias, kaip reikia drožinėti: aiškino pasitelkdamas garsą – koks jis turi būti, kai dirbi.

Ar jauti kūrybines įtakas iš savo tėvų – šviesaus atminimo grafiko Audriaus Puipos ir tapytojos Lilijos Puipienės?

Esu priekaištavusi tėvams, kodėl manęs neleido į Čiurlionkę, o baigiau Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą. Tokiu mokyklos pasirinkimu jie nenorėjo uždaryti durų į tiksliuosius mokslus, tiesiog norėjo leisti į gerą gimnaziją. Juokais sakė, kad bent vienas šeimoje būtų normalus. O aš nuo mažų dienų buvau tikra daiktistė: kurdavau savo barbėms visokius daikčiukus, lipdžiau karolius ir kitokius trimačius objektus. Neturėjau noro, pavyzdžiui, piešti. Man patiko tapyba ar scenografija. Mama siūlė architektūrą. Nepasidaviau, ir dizainas tapo tarsi kompromisu. (Šypsosi.)

Žvelgiant retrospektyviai – kūryba, meno praktika niekada nebuvo kažkas ypatingo, sakralaus. Tai mano aplinkos duotybė, neatsiejama dalis. Todėl ir menininko kelias neatrodo mitologinis, aukštesnis už kitus, o tiesiog profesinis pasirinkimas, su savo privalumais ir trūkumais.

Pati sau nekeliu įtampų, ar kuriu tėvų lygiu. Visgi veikiu kitoje, nors ir giminingoje srityje. Visada iš šeimos jaučiau palaikymą, kad tik galėčiau įgyvendinti savo darbą, studijuoti, lavintis užsienyje. Galimybių nebuvo daug, bet jų visuomet ieškota. Sunku suvokti, kaip mama iš savo, dėstytojos, atlyginimo sugebėdavo atsiųsti man, studijuojančiai užsienyje, pinigų. Šis palaikymas būdingas visai giminei – nuo senelių visi mobilizuodavosi, kad tik galėtų kas nors šeimoje mokytis, lavintis, įstoti, siekti svajonių.

Gal todėl, kad esu iš menininkų šeimos ir menas man yra kasdienybė, jis retai užburia. Visai norėčiau, kad dažniau darytų įspūdį. Žinoma, kartais pamatau kūrinį, apie kurį paskui galvoju kelerius metus. Rečiau toks darbas pasitaiko iš vizualiųjų menų srities, dažniau – iš performatyvių pasirodymų, kino, fotografijos. Pavyzdžiui, tik pernai pamačiau operą „Saulė ir jūra“ ir likau giliai sujaudinta. Nesitikėjau tokios reakcijos. Nuėjau pasižiūrėti su kolegomis iš Nyderlandų ir visi kartu gerai paverkėm. Turbūt labiausiai paveikė balsai, šviesa, pajūrio, kaip socialinės erdvės, kurioje esame vieni prieš kitus apsinuoginę, pasitelkimas.

Koks Tavo santykis su šeimos kūryba, tėvo palikimu?

Esu didelė kritikė. (Šypsosi.) Mama tariasi ir išklauso mano pastebėjimus. Pavyzdžiui, kad per daug baltos spalvos darbuose, kur dingo tirštos jos spalvos?! Labai viliuosi, kad ji greitai vėl atsidės tapybai, kai pabaigs dėstytojos karjerą. Pasikalbame, pasitariame. Mama išmokė siūti, nors pati šios veiklos nekentė. Ryškiai atsimenu pamoką apie mašininę siūlę. Gal todėl taip ir likau susižavėjusi, susidomėjusi tekstile?..

Laukia tėčio ir jo brolio, režisieriaus Algimanto Puipos darbų paroda Joniškio sinagogoje. Dėdė šalia režisūros laisvalaikiu užsiima tapyba, tad bus įdomu pamatyti jų darbus drauge.

Kadangi šiek tiek susipažinau su kuratoryste, norėčiau surengti tėčio darbų parodą, bet kitokią, nei paprastai pateikiamas Puipa. Mano požiūriu, po jo mirties surengtos ekspozicijos buvo labai menotyrinės, jose visko per daug. Man norėtųsi selektyviau ir subjektyviau. Eksponuoti paveikiai, nebūtinai rodant viską. Galbūt joje būtų ne klasikinės jo litografijos, o eksperimentai, nebaigti darbai, spalvų bandymai, likę su pirštų atspaudais, objektai (daug piešė ir tapė, tačiau mėgo ir meistrauti), artefaktai, kuriuos vis dar turime. Norisi atskleisti, koks jis šmaikštus. Kadangi tapė kaimo žmones, gali susidaryti įspūdis, kad buvo garbaus amžiaus žmogus. Visgi išėjo dar labai jaunas, o darbuose – daug polėkio, ironijos, pokštų, labai noriu tai perteikti. Tad baigiu doktorantūrą ir metu tinklus.