Publikuojame ištrauką iš rašomo romano „Rahabas“. Tai pasakojimas apie istorinių kataklizmų paliestos šeimos susiskaldymą, prarastos tapatybės, tiesos ir dvasinės ramybės paieškas bei istorinę atmintį, kuri iš Niujorko į Lietuvą atveda savo kilmės klausimus narpliojantį žydą.

Ar tai padeda nusiraminti?

Paklausė Ana telefonu, sėdėdama viename tų gigantiškų, kičinių, daugiaaukščių stiklainių. Ana nenutuokė, kokie glitūs tiesos vijokliai šįkart mane apraizgė. Aš sėdėjau viešbučio kambaryje, provincijoje, apsuptas antikvarinių sendaikčių, gobelenų ir toršerų, bet žvelgiau ne pro langą ar į žymių paveikslų reprodukcijas, ryškiomis spalvomis pražydusias ant sienų. Prieš akis, stačiakampiame kompiuterio ekrane, švietė garsioji Richardo Drew fotografija Falling Man. Kaip ir vyras fotografijoje – aš troškau išsilaisvinti. Tik ne iš degančio dangoraižio ar dūžtančios griuvėsių bangos, kuri putodama apgaubs gatves. Paskutinio kryčio šokis ir manifestas prieš šiuolaikinės civilizacijos terorą įsirėžė į vaizduotę taip giliai ir kartu nepastebimai, kad net nepajusdavau, kaip vėl žvelgiu į fotografiją, tiesiog pavydėdamas laisvės nuspręsti. Kasdien kovojau su savimi dėl įvairių priežasčių, o kartais net pasirodydavo, kad esu apsėstas velnio, kaip ir tie į juodus pingvinų kostiumus save įspraudę filisteriai, biurokratiniai funkcionieriai, akyse matantys tik statistines lenteles, strategijas, skaičiukus. Bet Dievas vis iš naujo man paspirdavo kėdę prisėsti ir pamąstyti. Jis kantriai laukdavo, kol kiekviena kūno molekule vėl pajusiu aistringo gyvenimo pulsą, švelnų būties delną, oro gurkšnių kaitą pavargusiuose plaučiuose ir tą sūrų prakaitą, nelyg vinguriuojanti upė nuplaunantį išsivadėjusių dienų lūkesčius. Taip, tai padeda nusiraminti, įsmeigęs akis į fotografiją atsakiau Anai ir padėjau ragelį. Ji per toli, kad suprastų, o aš per daug pavargęs, kad paaiškinčiau. Aš ir Ana kadaise buvome artimi lyg Pangėja, o dabar esame taip ir nesusiekiantys, atsiskyrę žemynai. Viskas buvo baigta jau prieš dvejus metus, tačiau vis dar bandėme apgauti save, imituodami „laimingos“ santuokos teatrą.

Tokia karti ir nuvilianti kasdienybės metafizika privertė mane svajoti. Dažniausiai svajodavau eidamas į darbą ar keliaudamas traukiniais. Nepamenu, kada tiksliai tai pradėjau daryti, bet tos akimirkos būdavo trumpas proto ir širdies šokis, pasmerkiantis nuobodulį ir monotoniją. Svajodavau valandų valandas. Šiame hobyje jau buvau patyręs. Galėjau gyventi „kitur“ ir kartu daryti tai, ką privalau daryti, pavyzdžiui, dirbti. Savo išorines jusles sugebėjau kontroliuoti taip, kad nebegirdėdavau vos už metro besišnekučiuojančių kolegų. Regis, mano kūnas būtent taip saugojo save nuo išorinio pasaulio absurdo ir smulkmeniškų temų. Vieną akimirką aš buvau genijus, išrandantis vaistus nuo mirtinų ligų, kitą – roko žvaigždė, besitaškanti ant scenos politinėmis prakalbomis, jaudinanti minią, sukelianti revoliuciją, o dar kitą – pietaudavau su Camus ir Nietzsche, kurie, man godžiai ryjant atsainiai suteptą sumuštinį, vartydavo šių dienų laikraščius, ir jų antakiai kildavo vis aukščiau ir aukščiau, kol išvis išnykdavo. Svajonių džiaugsmas buvo mano slaptas apsėdimas. Sakau, buvo, nes dabar man uždrausta svajoti (taip, sistema ir čia sugeba įsikišti). Pamažu savyje sukūriau bekūnį, bebalsį, beveidį padarą, kuris nuolat reikalavo naujų iliuzijų, miražų, vizijų.

Psichoterapeuto komentaras griežtas: jei ir toliau maitinsiu save realybės neatitinkančiomis situacijomis, laukia pražūtis. Ir tai buvo dar viena priežastis, dėl ko kelionė į Lietuvą nebuvo maloni. Lietuvoje, kaip jokioje kitoje šalyje, viskas stimuliavo jusles. Čia sužinojau, kas yra vyšnių sakai ir koks stiprus gali būti akmens kvapas. Salsvi, lipnūs liepžiedžiai užliejo sielą ir begėdiškai apsvaigintą, sustingusį paliko stoviniuoti parke prie ežero. Aš negalėjau pajudėti. Miestelio Meras, mano nuolatinis palydovas, kiek nustebo ir paklausė, nejau Amerikoje nėra liepų?