Pastarąjį dešimtmetį paveldo studijose vis daugiau dėmesio skiriama gatvės menui, tačiau jose nepakankamai nagrinėjami esminiai šio žanro ryšiai su kasdieniu gyvenimu ir kaita, taip pat lieka nepaliesti performatyvūs, jausminiai ir atmosferiniai komponentai.

Savo tyrime taikau afektyvios atmosferos sąvoką, kad atkreipčiau dėmesį į nematerialius gatvės meno aspektus, ir konceptualizuoju juos kaip juslinę, efemerišką, politinę ir kasdienybėje įkūnytą kultūros paveldo patirtį. Vokiečių filosofas, aplinkos tyrinėtojas Gernot Böhme teigia, kad į tai reikėtų žiūrėti kaip į socialinę kasdienio gyvenimo estetiką. Jis nurodo, kad urbanistinė atmosfera yra būtent tai, kaip gyvenimas klostosi mieste, t. y. pasireiškia įvairiomis formomis – poetinėmis, socialinėmis, politinėmis, kultūrinėmis, ekonominėmis. Pavyzdžiui: „miestas kaip gamta, garsų miestas, kaip kraštovaizdis, dienos šydai (rūkas, oras, lietus, sutemos), gatvė kaip gyva būtybė, žmonės kaip gamtos dalis“. Man šis procesas – paveldo prasmės kūrimas ir socialinis įsitraukimas į gatvės meną bei grafičius – prasidėjo beieškant santykio tarp meno kūrinių, savo kūno ir kasdienio Oslo gatvių gyvenimo.

PAVELDO KELIONĖ

2020 m. kovo pradžioje Norvegijoje, Oslo ligoninėje, gimė mano dukra. Tą rytą šviesa buvo be galo jauki. Nudažiusi geltonas industrinių ligoninės pastatų plytas, ji suteikė ramybės mūsų išsekusiems kūnams. Mums prasidėjo naujas gyvenimas, persmelktas vilties ir džiaugsmo, tačiau taip pat įžengėme į neaiškius kovido laikus. Iškart po gimdymo viskas užsidarė, šeimos kelionės buvo atšauktos. Tačiau mes trys turėjome vienas kitą, dar Oslo gatves, tapusias motinystės, rūpestingumo, poilsio ir atsipalaidavimo vieta bei gyvensenos, gatvės meno, materialios aplinkos ir paveikios atmosferos tyrinėjimo objektu. Daugiau nei dvejus metus stumdama kūdikio vežimėlį vaikščiojau palei Akerselvą (Akerio upę). Taip prasidėjo paveldo kelionė ritmingu chaoso ir harmonijos, žinojimo ir nežinomybės, susižavėjimo ir nusivylimo ratu. Įprotis vaikščioti, fotografuoti, stebėti, jausti, būti ir apskritai patirti orų pasaulius suteikė įrankių apmąstyti ir suprasti gatvės meno ir grafičių kultūrą, taip pat miesto atmosferą. Susidūrusi su teorija ir praktika, toliau vysčiau tyrimus, paliesdama spalvas, daugialypį jausmingumą, judėjimą, garsą, socialinį hibridiškumą ir politiką.

ATMOSFEROS SPALVA

Gatvės meną, kaip hibridinę meno formą, galima patirti ir galerijoje, ir gatvėje, fizinėje ar virtualioje erdvėje. Tačiau natūraliame kontekste jis labai skiriasi nuo rodomo ekspozicijų patalpose, nes yra nuolat veikiamas kintančios miesto aplinkos, atsižvelgiant į paros metą (diena ar naktis), garsus, metų laikus, spalvas, šviesas bei žmonių, ir ne tik jų, judėjimą. Grafitininkai ar gatvės menininkai negalvoja, kaip nupiešti proporcingą vaizdą ar sukurti nuotaiką tam tikra spalva. Jiems labiau rūpi, kaip jų kūrinių koloritas susilies su miesto medžiaga, architektūra, gamta ir kraštovaizdžiu. Tačiau gatvės meno darbų atmosferą bei jų materialią aplinką kuria ir perkuria ne tik dailininkas ar tagų rašytojas, bet ir visas urbanistinis peizažas: žemė, dangus, šviesa, šešėlis, garsas, judesys ir oras, kurie nuolat formuojasi ir kinta. Šie elementai prisideda prie kūrinio gimimo ir transformacijos, suteikia naujų išraiškų bei potyrių: naktis ir sniegas gali laikinai jį paslėpti, reljefo spalvos tapti fonu naujam darbui, o medžiagos paviršius įrėminti. Šviesai ir šešėliui sąveikaujant su architektūra, gamtovaizdžiu bei oro sfera, dažnai išnyksta materiali vaizdo ir jį supančios aplinkos išraiška. Šešėlis gali neutralizuoti šviesą ir suteikti ramybės, o šviesa – praturtinti šešėlį ir įkvėpti jam gyvybės, taip paryškindami kraštovaizdžio koloritą.

Atmosferinės gatvės meno ir grafičių spalvos atspindi aplinką ir susilieja su natūraliais – medžių, sniego, vandens, dangaus ir žemės – atspalviais. Grindinį išmargina šešėliai, o saulė jį nušviečia; medžiai dryžuoja regimus paviršius ir patys juose ištirpsta; debesys ir žydras dangus juos nuplauna, tapdami vaizdų dalimi; šie susilieja su vandeniu, nudažydami jį raudonai, žaliai ar rudai. Taigi spalvingas peizažas tampa savotišku objektu, turinčiu savo nuotaiką, veikiančią ir stebėtojus. Man vaizdų aplinka praturtina ir paryškina jų spalvas, užburia, sukelia prisiminimus, svajones bei asociacijas. Tai įprasmina santykius beprasmiais laikais (turiu galvoje kovidą).

Paveldo kelionėje įvaizdžiai, su kuriais susidūriau ir susidraugavau, tapo hobiu, eksperimentu, užsiėmimu. Pandemijos metu beveik kiekvieną dieną juos lankiau Hausmanijos, Brenneriveien ir Blå apylinkėse, kurdama paveldo prasmę nuolat kintančiam materialumui. Laikinos vaizdų transformacijos suteikė juslinės patirties ir žinių apie jų fizinę kaitą, atskleidė gatvės meno kūrinių vietos tapatybę bei priklausomybę. Šis jausminis paveldo įprasminimo procesas nebuvo statiškas, jis evoliucionavo.

KINETINĖS SKULPTŪROS ORE

2021 m. rudens pradžioje Blå kultūrinėje teritorijoje atsirado dvi kinetinės skulptūros. Blå yra Oslo miesto centro dalis prie Akerselvos, kur rytai susitinka su vakarais. Šiame rajone be išankstinio leidimo nuolat gimsta įvairių netradicinio meno objektų, įskaitant dvi paminėtas skulptūras. Kabantys kūriniai dėl savo išraiškingos formos ir intensyvaus judesio ypač patraukė dėmesį. Skulptūros kito pagal dienos ir sezoninius ritmus, todėl tas judėjimas iš dalies buvo meteorologinis. Tačiau jų – kaip vietos laikinojo estetinio paveldo – patyrimas man susijęs ne su racio­naliu laikrodžio laiku, bet atsirado besiskleidžiant (mano) gyvenimui: vaikščiojant, fotografuojant, stebint skulptūras ir jaučiant medžiagiškąją bei juslinę miesto atmosferą. Blå teritorijos objektai taip pat prisidėjo prie šio arealo kūrimo: prigijo gatvės meno nepaliestame kraštovaizdyje, susijungė su srūvančiu Akerselvos vandeniu ir pakrančių gluosniais. Skulptūros kėlė išskirtinį atmosferos pojūtį, nes Blå joms suteikė „natūralią aplinką“.

PATILTĖS GARSŲ PEIZAŽAS

Beveik trejus metus kasdien pravažiuodavau po tuo pačiu tiltu, ir kaskart vieta nustebindavo kontrastingais ir ryškiais elementais. Iš tolo patiltė priminė arką, dekoruotą elegantiškomis užapvalintomis linijomis ir spalvingais kaligrafiniais paveikslais – tarsi atmosferinį gaubtą.

Ši arka buvo dinamiška, nuolat besimainanti. Jos grafičių erdvė, kiekvieną kartą pro ją praeinant, atrodė vis kitaip. Kai kurie paveikslai išsilaikė ilgai, o kiti – vos kelias dienas. Vieni dingo užmaršty, kiti paliko neišdildomą įspūdį. Visų pirma, dėmesį patraukė prieigos detalės – VOES kūrinys ir abstraktus raudonos spalvos kaligrafinis piešinys ant elektros dėžutės. Negaliu paaiškinti, kodėl šie du darbai pasirodė tokie patrauklūs. Galbūt lėmė apšvietimas ir besikeičiančios natūralios medžiagos, kurios juos praturtino. Galbūt. Tačiau šių paveikslų neskirstyčiau pagal savo pojūčių receptorius. Juose buvo integruotas kvapas, garsas ir visa aplinka, apimanti jutimus.