Britų muziejaus ištakos. 2 dalis

Šią graviūrą, tiksliau, vieną pirmųjų jos spaudinių, galima apžiūrėti Britų muziejuje. Ten ji įrašyta inventoriniu numeriu 1868.0808.6150, dokumentuose nurodytas ir artefakto aukštis bei plotis – atitinkamai 255 ir 355 milimetrai. Jei pasikapstytume informacijos, aptiktume, kad darbas yra Didžiosios Britanijos XVIII amžiaus skyriuje Mounted Roy, už jį atsakingas muziejaus spaudinių ir piešinių skyrius. Artefaktas buvo įsigytas 1868 m. iš garsaus britų numizmato ir antikvaro Edwardo Hawkinso (1780–1867) – Description of Ancient Marbles in the British Museum, Description of the Anglo-Gallic Coins in the British Museum („Senovės marmuro Britų muziejuje aprašo“, „Anglo-galų monetų Britų muziejuje aprašo“) redaktoriaus, to meto specialistams plačiai žinomo veikalo The Silver Coins of England („Sidabrinės Anglijos monetos“,1841; antrasis, pomirtinis, leidimas – 1876, trečiasis – 1887) autoriaus – įpėdinių. Mus labiau domina kas kita: Hawkinsas rinko angliškas politines karikatūras, o jų kolekciją, praėjus metams po jo mirties, paveldėtojai pardavė muziejui. Taigi kūrinys („rankomis spalvinta graviūra“, taip pažymėta aprašyme) atsidūrė Britų muziejuje. Toje pačioje inventorinėje byloje sakoma, kad graviūros aprašymas paimtas iš „Britų muziejaus politinės ir personalinės satyros katalogo“ šeštojo tomo (1938 m., sudarė M. Dorothy George). Ir įvardyta vienintelė paroda, kurioje minima graviūra buvo eksponuojama: „Meilė ir santuoka“, Britų muziejus, 2009 m. sausio – kovo mėn., 90 kab. Deja, praleidau šią pamokančią parodą. Norėdamas pasiteisinti, žinoma, galiu pasakyti, kad tuo metu gyvenau Prahoje, o ne Londone, tačiau rausdamasis užrašinėse randu įrašytus du vizitus Didžiosios Britanijos sostinėje – būtent sausio ir kovo mėnesiais. Mea culpa.

Graviūra, Jameso Gillray’aus darbas (dabar jau galima atidengti kortas ir įvardyti autorių!), saugoma dar keliose vietose: juk tai ankstyvojo techninio reprodukavimo amžiaus meno kūrinys. Be Britų muziejaus ir Oksfordo universiteto, spaudinį dar galima rasti Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone. Su juo susijusi įdomi Viktorijos laikų cenzūros uždraustų karikatūrų albumo, aptikto 2009 m. gruodį Didžiosios Britanijos teisingumo ministerijos pastate, istorija. Vyresnysis šios ministerijos patarėjas politikos klausimais Davidas Piersonas pastebėjo kažką kruopščiai suvyniotą į šiukšlių maišą. Paketas gulėjo tarp rašomojo stalo ir spintelių, grūste užgrūstų britų nėrinių šedevrų. Jį išskleidęs M. Piersonas pamatė XIX a. penktajame dešimtmetyje išleistą albumą su įvairaus nepadorumo graviūromis. Tarp jų vyresnysis politinis patarėjas atpažino garsųjį Gillray’aus darbą „Fashion­able contrasts; -or- the duchess’s little shoe yielding to the magnitude of the duke’s foot“ („Mados kontrastai; arba – hercogienės batelis nusileidžia hercogo pėdos dydžiui“). 2009 m. buvo nuspręsta radinį atiduoti Viktorijos ir Alberto muziejui: mat Gillray’us labai mėgo piešti artimiausius karalienės močiutės giminaičius, pavyzdžiui, jos senelį Jurgį III. Taigi muziejų puošia puikūs šeimos portretų pavyzdžiai, nors ir atlikti be deramos pagarbos. Laikas viską gydo. Prieš perduodant albumą buvo paprašyta jį įvertinti aukciono namuose „Bonhams“: smulkmena, tik pusantro tūkstančio svarų sterlingų. Bet kalba ne apie pinigus.

Apie pinigus kalbėta 1792 m., kai Jamesas Gillray’us nupiešė šią graviūrą ir ji buvo nedelsiant (jei norime būti tikslūs – sausio 24 d.) atspausdinta panelės Hannah’os Humphrey užsakymu, o po to pasiūlyta parduoti jos parduotuvėje, esančioje Bondo Senojoje gatvėje 16. Juokingiausia, kad Gillray’us gyveno tame pačiame name, o Hannah Humphrey buvo ne tik jo meno užsakovė ir pardavėja, bet ir meilužė. Tiksliau, kaip šiandien pasakytų, „partnerė“. Keista karikatūristo ir karikatūrų pardavėjos sąjunga truko kelis dešimtmečius iki pat menininko mirties. Kartu su Humphrey ir jos parduotuve Gillray’us pirmiausia persikėlė iš Strando į Bondo Naująją gatvę, tada iš Bondo Naujosios į Bondo Senąją ir galiausiai iš Bondo Senosios į Sent Džeimso gatvę. Ten jis ir mirė, jau visiškai išprotėjęs, o tai buvo siejama su besaikiu stipriųjų vartojimu. Menininkas palaidotas Pikadilyje (Londone, Vestminsterio rajone esanti gatvė – vert. past.), Šv. Jokūbo bažnyčios kapinėse. Praėjo daugiau nei du šimtai metų, kai Jameso Gillray’o nėra su mumis. Na, jis, aišku, neišnyko, liko karikatūros, nors kai kurios iš jų buvo uždraustos praėjus 25 metams po dailininko mirties. Kad ir tas Teisingumo ministerijoje rastas albumas – jį išspausdino, tituliniame puslapyje nenurodydami leidėjo. Bet policija vis dėlto leidinį konfiskavo ir perdavė pagal paskirtį departamentui, kuriame dirbo vyresnysis patarėjas Davidas Pearsonas. Tačiau daug senesniais laikais, 1792 m., „Mados kontrastų“ niekas nedraudė; dar daugiau, graviūra – kaip ir kiti paveikslai, kuriais prekiavo ponia Humphrey – buvo eksponuojama jos parduotuvės vitrinoje, kad žiūrovai galėtų spoksoti į gana skandalingą vaizdelį.

O spoksoti buvo į ką. „Mados kontrastai“ – vienas nepadoriausių ir kartu elegantiškiausių šio žanro pavyzdžių. Gillray’aus darbas toks subtilus, kad net sunku atpažinti pajuokos objektą. Ne ne, tai ne politika, nors čia vaizduojami tuometinės Didžiosios Britanijos aukštesniosios valdančiosios klasės atstovai, tiksliau, jų apatinių galūnių dalys. Regis, tai – socialinė karikatūra, turinti konkretų adresatą – visuomenės sąmonę. Bet net jei ir nežinotume, apie ką kalbama, Gillray’aus graviūra daro įspūdį būtent dėl savo subtilaus nešvankumo, nepadorumo, poveikio žiūrovui – tai beveik pornografija, tačiau šiuose 255 × 355 milimetruose nerasite nė vieno kvadratinio milimetro nuogo kūno. Efektas grynai meninis, estetinis, aukštos klasės užuomina, tokia šiurkšti ir tiesioginė, kad grubume matai didingą, o paprastume – sudėtingą, labai sudėtingą. Tam tikra prasme taip sukurtos kai kurios Joyce’o „Uliso“ ir Becketto prozos dalys. Bet mes atsispirsime pagundai daryti skubotas estetines išvadas ir pabandysime išsiaiškinti, kas gi tiksliai pavaizduota Jameso Gillray’aus graviūroje.