Jau bemaž dešimt metų kasdien elektroniniu paštu susirašinėju su artimu bičiuliu, žinomu kompozitoriumi Laimiu Vilkončiumi. Rytais skaitau gautus laiškus, kiekvieną vakarą rašau jam. Kalbamės ne vien muzikos temomis – dalinamės kasdieniais džiaugsmais ir rūpesčiais, aptariame politikos bei sporto aktualijas ir t. t.

Kartą Laimis be kita ko paklausė, ar žinau Raulį Midóną? Mat jį sudomino šis atsitiktinai išgirstas amerikietis, įtaigiai atlikęs populiariąją Stevie’o Wonderio dainą „Isn’t She Lovely“. Jei taip, tuomet kaip vertinu jo grojimą gitara? Dar bičiulis pastebėjo, kad nors interpretacija tolima parodijai, Raulis esą tobulai imituoja S. Wonderio judesius. Kodėl? R. Midóną ne tik žinau, bet ir juo žaviuosi. Kadaise daug metų įvairiose radijo stotyse rengiau ir vedžiau autorines laidas, tad tekdavo aktyviai dairytis muzikos naujienų. Taip jį ir atradau.

Svarbu pastebėti, kad S. Wonderio judesių jis nekopijuoja. Tiesiog scenoje aklųjų laikysena daugmaž vienoda. O Raulis, kaip ir jo brolis dvynys Marcas, gimė būdamas neregiu… Šio vokalisto meistrystė jokių abejonių nekelia. Beje, jis visais požiūriais artimas būtent S. Wonderiui, tik groja ne klavišiniais instrumentais, o akustine gitara, kurią traktuoja ne tik kaip styginę, bet (gal net akivaizdžiau?) ir kaip perkusinę muzikos priemonę. Tai savamokslis, gitaros virtuozu jo nepavadinsi, bet būtent čia slypi atlikėjo savitumo ir įtaigos ištakos. Yra laisvas, nevaržomas jokios dogmos. Šiam kūrėjui visi keliai atviri.

Rašydamas prisiminiau kažkada žiūrėtą britų TV šou, kuriame dalyvavo legendinis roko ir bliuzo gitaristas Keithas Richardsas (The Rolling Stones). Žinoma, grojo. Skambėjo populiaraus bliuzo rifai. Žvelgdamas į jo taupius, bet kiek „šleivokus“ pirštų judesius susivokiau, kad girdžiu daug daugiau nei matau. Tą pastebėjo ir laidos vedėjas, tad nustebęs paklausė: „Kaip jūs tai darote“? Po labai trumpos pauzės gitaristas atsakė lakoniškai, bet itin nuoširdžiai: „Aš… nežinau.“

Dėl to, kad tikrai nežino, abejonių nekilo. Taip atsakytų daugelis roko ar džiazo atlikėjų. O štai akademinės muzikos atstovai puikiai žino, kodėl, kaip ir ką daryti. Prisimenu savo pa­auglystę. Labai nemėgau privalomų fortepijono pamokų, tad skambinti šiuo instrumentu nesisekė. Tėvams teko dairytis korepetitorių. Iš dalies man pasisekė, nes patekau į Marijos Alšlebėnaitės valdas.

Tai buvo jau tarpukariu išgarsėjusi pianistė, koncertmeisterė, žymi pedagogė. Jos dar XIX a. pabaigoje Vokietijoje išleisti natų albumai, iš kurių tekdavo groti, buvo gausiai išmarginti spalvotais pieštukais. Tempo ir dinamikos ženklai, pastabos dėl interpretacijų subtilybių tikrąja prasme dengė spausdintą tekstą, natas įžvelgti būdavo nelengva. Tad polėkiui, emocijoms akademinėje muzikoje erdvės nėra daug. Viskas detaliai apgalvota, pasirengta. Gal dėl to daugelis atlikėjų (ypač pastaruoju metu gausiau pasirodantys muzikai iš Azijos šalių) gyvybei įkvėpti pasitelkia neretai komiškas veido grimasas, plačius rankų mostus ir t. t. Šiame kontekste iškyla legendinio pianisto Sviatoslavo Richterio stoiška laikysena – taupūs judesiai, tarsi marmure sustingęs veidas, idealiai ištiesinta nugara…

Muzika… Ji – turbūt kiekvieno žmogaus vienokia ar kitokia savastis. Vieni tenkinasi tuo, ką dūzgia radijas, kiti automobilio korpusą drebinančiais dūžiais. Bet yra ir melomanų, besidominčių konkretaus žanro, stiliaus ar skirtingų epochų kūriniais. Daugeliui svarbūs pamėgti autoriai ar instrumentai. Kad ir kaip būtų, muzikai būdinga neaprėpiama įvairovė, įpareigojanti ir lemianti skirtingus elgsenos modelius. Juk ir kasdieniame gyvenime vienaip elgiamės būdami maldos namuose, kitaip – naktiniame klube.

Kadaise turėjau galimybę nemokamai lankytis Kauno filharmonijoje rengiamuose koncertuose. Šia privilegija nepiktnaudžiavau, bet į koncertų salę užsukdavau palyginti dažnai. Per ilgesnį laiką jau pradėjau atpažinti prisiekusių melomanų veidus. Tarp jų būdavo ir praeinančių epochų gyvųjų liudytojų, į kiekvieną koncertą atsinešdavusių ne tik kūrinių klavyrus, bet ir partitūras. Besiklausydami jie atidžiai sekdavo natas.