fbpx

ŠIUOLAIKINIO MENO BERSERKAI

Svajonę ir Paulių Stanikus kalbino Ignas Kazakevičius

Mussieja ir skiria Atlantas, jų studija ir mano kambarys. Žiūriu į gracingai rūkančius Svajonę ir Paulių. Užuodžiu tikros kūrybos kvapą… Esame pažįstami jau 15 metų. Lygiai tiek pat neberūkau, tad konstatuoju: taip skaniai pešti dūmą gali tik žinantis tikslą. Kalbamės, ir mūsų gestai fokusuoja erdvę, lipdo pokalbio turinį, už kadro lieka argentinietiškas karštis ir krenta tabako pelenai. Sutikus giminingą sielą, norisi sudalyvauti rituale. Ypatingose apeigose, kur viskas tikra – cigaretės ir šypsenos, rankų mostai ir 58 minučių pokalbis. Žinodamas, jog jiedu parodoms temų nerenka, o pasitiki intuicija ir ekspromtu, specialiai nesiruošiau šiam interviu, tekstas turėtų sukristi į eilutes online režimu. Jūsų dėmesiui – „S et P Stanikas“. Amžinai jauna, aktuali kūryba. Nesenstantys žmonės, kalbantys apie gyvenimo etaloną.

Svajonė ir Paulius – vieni charizmatiškiausių Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų. Jų instaliacijose visuomet smagu pajusti lyg atsitiktinai, tačiau tikslingai sumodeliuotų garso takelių vibraciją, prietemoje ant fotografijų virpčiojančius apšvietimo blikus, žingsnius gretimose salėse, praslenkančių žiūrovų šešėlius, kūrinių kvapą. Mėgautis tokiu pojūčių koliažu leidžia ir tai, kad jų ekspozicijose nevargina tekstai, ir mes regime rafinuotai, pošiurpiai „išsivyniojančius“ tapybos, piešinių, vaizdo filmų ritinius.

Jūsų kūryba man visada rodėsi pradžiagamtiška, chtoniška, labirintinė, kur už kiekvieno kampo matai lyg ir tą patį, bet iš tiesų pamatinė idėja atsiveria vis kitu vizualiniu ar prasminiu rakursu. Gaivališkas, emociškai destabilizuojantis, persekiojantis, erzinantis ir, žinoma, provokuojantis menas. Ar kas nors esmingai pasikeitė jūsų nuostatose – gal pradėjote rašyti koncepcijas savo darbams?

Šiais laikais visi norėtų, kad rašytume, tačiau mes kaip tik to užsispyrusiai nedarom. Kuriam, nes kitaip negalime, todėl paroda kaip šio proceso reprezentacija laba svarbi. Koncepciją traktuojame tik kaip tezes, dėl ko daromas menas. Mums nereikia eskizų. Siužetas atsiranda tarsi savaime. Pasakojame ne apie tas tezes, bet apie gyvenimą. Domina jo tikrasis pavidalas – viskas, su kuo susiduriame šiandieną, ką įdomaus atrandame, supratimas, kas ir kaip mus veikia. Tai ir yra mūsų koncepcija. Net norėdami negalėtume kalbėti apie save pačius, tad pasakojame apie būtį, ir tiek.

Kas padarė ryškesnę įtaką per pastaruosius kelerius metus? Kaip jus veikia pasaulio perdalijimas? Vieni menininkai įsitraukia tiesiogiai, protestuoja, manifestuoja, tampa socialiniais aktyvistais, o kiti išvažiuoja į atokias vietas ir tęsia įprastą veiklą be streso. Kokią renkatės poziciją? Ar manote, jog prasminga tiek gilintis į aplinką, kad susiformuotų tvirtas „už“ arba ryžtingas „ne“?

Tiek daug visko vyksta, tačiau svarbiausi dalykai yra gimimas ir mirtis, o tarp jųdviejų yra karas, badas ir maras. Tad veikia ne žinios, o žinojimas, kad bus taip ir ne kitaip, patirtis, perlipti barjerai. Dar – tikėjimas, jog mums aktualios mintys taip pat yra svarbios didelei žmonijos daliai. Išorės informacija daro nemažą įtaką, nes esame aktyvūs. Savaime suprantama, skaitome antraštes, sekame įvykius, tačiau labai išsamiai jų neanalizuojame. Mes – ne iš tų, kurie išvažiuoja ir viską pamiršta. Šiuo metu esame Argentinoje, bet tik todėl, kad, dievaži, norisi atsitraukti nuo savo studijos ir įprastos bei perprastos aplinkos. Bėgame ne nuo pasaulio, o nuo buities. Namai neretai įtraukia, pririša labiau nei norėtume. Nesame nomadai, tačiau kurdami svetur ieškome būdų išsilaisvinti ir persikrauti.

BAŽNYČIA SARGASO BULJONE

Dueto kūryba – viso gyvenimo patirčių filmo „stop kadrai“, perteikti vis kita medija (skulptūra, keramika, tapyba, fotografija, piešiniu) ir skirtinga jos traktuote. Menininkai išraiškos priemones renkasi dėl jų konkrečių išskirtinių savybių, tačiau nefetišizuoja. Jomis perkošia galios ir lyties klausimus, popkultūrą ir mitologinius pasakojimus. Kiekviena jų paroda konstruojama kaip kūrybinių etapų apmąstymų koliažas. Todėl neieškokite darbuose estetinio tobulumo ar nuoseklaus pasakojimo. Minėto koliažo negalima paaiškinti racionaliai – forma, koloritu ar kompozicija. S. ir P. Stanikų meninė raiška reikalauja pasąmoninio suvokimo. Daug dėmesio skirdami fiziologiniams motyvams ir medžiagiškumui, atskleidžia estetikos ir informatyvumo santykį. Svajonės ir Pauliaus menas neturi aiškių lokalių bei stilistinių apibrėžimų – kaip ir Sargaso jūra, skiriama srovių ir nesiribojanti su žemynais ar valstybių sienomis. Jis galėtų būti sietinas su globaliais informacijos srautais, takiu eteriu, ekspozicinėse erdvėse sargasiškai tyvuliuojančias artefaktais. Man tai primena visokiomis DNR atliekomis užterštą buljoną, archajinius ką tik gimusios planetos vandenis.

Turbūt sutiksite, kad geriausias „S et P“ kūrinys ir jo medžiaga esate patys, nes vienas kitą tobulinate ir formuojate. Tai lemia begalines jūsų darbų interpretacijas, vertinimo variantus, skirtingus, net radikalius požiūrio kampus ir yra užkoduota instaliacijose. Niekada iki galo neaišku, ar darbas jau baigtas, ar išeksponavus vis dar vyksta jo kismas. Panašu, jog nuolatos eksperimentuojate, siekiate prisišaukti visas emocijų stichijas, permąstyti ir sulaikyti akimirkos „kvėpavimą“, kad šie impulsai įgautų šokio, video- ar fotokoliažo formą. Parodose atliekate grožio aukojimo ritualą: kviečiate visus pasigrožėti įkapėmis, sunkiais auksiniais kandeliabrais, išdaužytais vitražais, vaiskių brangakmenių spindesiu šventųjų meno kankinių karūnose ir kriptos klaustrofobiškumu. Šis menas – tai laidotuvių ceremonija, procesija su muzika ir keistomis iš tarpuvarčių išlindusių gnomų išdaigomis. Kolumbariumo interjere – nuodėmingų sielų votai, įmantrūs lyg Budos ausys. Jūsų kūrybą – grožio apraudojimo misteriją šiuolaikinio meno bažnyčioje – rekomenduočiau „vartoti“ su prierašu: „Skirta užstrigusiems tarp troškimo pažinti ir noro suprasti.“

Mes atskilę nuo bandos, todėl visada pasišiaušę ir pasiruošę šuoliui. Kita vertus, nesame revoliucionieriai. Ką kuriame, nėra revoliucija, veikiau būtis. Pats turbūt pastebi, kad mūsų darbuose tave veikia prasmės, kurių neįdėjome, apie jas negalvojome. Pats galbūt labiau akcentuoji būtent tau svarbią instaliacijos dalį, o mes ją traktuotumėm visai kitaip. Iš savo asmeninių prasmių susikuriame tai, ko nėra, iš kelių segmentų atsiranda nauja kūrinio plėtros atšaka. Ir vėl tampa įdomu.

O juk galėtume imtis mielų ir patrauklių dalykų! Laisvalaikiu padarome ir pastatų, interjero ar portretinių nuotraukų, statistinio vertintojo vadinamų gražiomis. Taip yra todėl, jog žiūrovas identifikuoja jam atpažįstamus daiktus – tose fotografijose jis randa sau aktualių arba istoriškai, kultūriškai priimtinų, virtusių stereotipais, o dėl jų nediskutuojama. Grožis įprastai nusakomas standartiniu žodžių rinkiniu, epitetais, būdvardžiais ir pan. Vertindami kūrinius žmonės ieško ryšio su jau „patikrintomis vertybėmis“, t. y. panašumo į tai, ką jų draugai, pažįstami ar susižavėjimo verti asmenys laiko etalonu. Paveikslai apibūdinami standartiniais komplimentais: „Oi, kaip gerai senoviškai rotušė nupiešta“, „Foto kaip pas Bulhaką.“ Pavadinkime tai ne gražiais, o teisingais darbais. Ir mes taip galėtume, tačiau koks tikslas? Jeigu mūsų tokie „trafaretai“ neveža, neveš ir kitų, kuriuos turėtų.

2024-02-23