„Negresco“ viešbutis, įsikūręs istorinėje Anglų promenadoje (Promenade des Anglais) Nicoje, spindi prabanga, rafinuotumu ir byloja turtingą istoriją, trunkančią jau daugiau nei šimtmetį. Neretai rūmais vadinamo pastato interjere jaučiama baroko, art déco ir Napoleono epochų įtaka. Jis Prancūzijos ir užsienio žiniasklaidoje tituluojamas Žydrosios pakrantės Versaliu. Tai monumentalus, įmantriais ornamentais išpuoštas architektūros paveldo objektas; per daugelį metų jame lankėsi daugybė įžymybių, politikos veikėjų ir karališkosios šeimos atstovų. Turbūt taip norėčiau pradėti pasakojimą apie vieną puošniausių hôtellerie de luxe erdvių, kuri, pasak jau mirusios „Negresco“ savininkės Jeanne’os Augier, buvo per brangi įsigyti Billui Gatesui ir Brunėjaus sultonui. „Atminties nenusipirksi, ji neįkainojama“, – sakė jiems Jeanne’a. Tačiau pradėsiu nuo savo pirmojo apsilankymo Nicoje, nes mano pažintis su legendiniu viešbučiu įvyko šiek tiek anksčiau – prieš keletą metų.

Rytas išaušo Vilniuje, o vakare pulsuojanti liepos saulė jau leidosi tarp degančių dėl sausros Vokliūzo sostinės kalvų. Pirmą kartą važiavau rengti reportažų iš Avinjono teatro festivalio. Tai buvo tuomet, kai Ukrainoje prasidėjo karas. Stojo karščio metas, o aš, varvantis prakaitu, su kariška kuprine ant pečių, slinkau Nicos pajūrio promenada centrinės traukinių stoties link. Žygis truko beveik valandą, oro temperatūra siekė 37 ar 40 laipsnių, kai priešais išvydau didžiulį baltą viešbutį su karališka terasa, grakščiai švelniame marmuriniame delne laikančia Niki de Saint Phalle skulptūras. Toks buvo susitikimas su Žydrosios pakrantės Versaliu – per meną, tikriausiai kaip ir būtų norėjusi madame Augier. Laimei, jis nebuvo paskutinis, mūsų keliai susikirto kiek vėliau. Todėl jei kas šiandien manęs paklaustų, kas yra „Negresco“, atsakyčiau: „Įsivaizduokite Liudviką XIV, grojantį džiazą Versalio rūmuose, kurių dizainą sukūrė Joanas Miro ir Iris Apfel“.

Kaip viskas prasidėjo?

„Negresco“ istorija užgimė XX a. pradžioje su jo statytoju ir įkūrėju Henri Negrescu – rumunų kilmės aistringu gastronomijos mylėtoju ir virtuvės specialistu. Taigi įvairialypis šio viešbučio „sielos“ gyvavimas prasidėjo gerokai anksčiau, nei buvo atverti jo kambariai, ir Dalí, įžengęs į vestibiulį, griausmingai registratūroje pareiškė: C’est Dalí! (liet. tai Dalí!). Henri gimė 1870 m. Bukarešte, o būdamas 13 metų paliko tėvynę ir išvyko studijuoti į Paryžių. Kelionė nuvedė į Monte Karlą ir Žydrąją pakrantę, kur jis įsidarbino prestižiniame Monako restorane–viešbutyje „Londres“ ir restorane „Helder“. Negrescas netruko pelnyti puikią reputaciją, aptarnaudamas elitinius klientus, tarp kurių buvo Vanderbiltų bei Rockfellerių šeimos, ir tapo šios įstaigos direktoriumi.

Galiausiai po ilgo darbo kitiems Henri svajonė išsipildė ir 1913 m. sausio 8 d. jis iškilmingai atidarė „Negresco“. Viešbutis sugrąžino svečius į la belle-époque (liet. gražiosios epochos) laikus, kvietė užsukti į Liudviko XVI stiliaus elipsės formos salę, besipuikuojančią Gustave’o Eiffelio sukurtu stikliniu kupolu, švytinčia rotonda bei ekstravagantiškais baldais. Ir tai tik nedaugelis detalių, iš karto pritraukusių tarptautinę crème de la crème publiką. Tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui „Negresco“ virto karo ligonine, kurią finansiškai išlaikė pats Henri. Visgi ir pasibaigus karui sunkumų nesumažėjo, nes atvykdavo vis mažiau klientų. Peršasi išvada, kad netgi grožis gali paskęsti kraujyje. Ironiška, bet šiandienos Prancūzija istoriją pamiršta… Tačiau nesileiskime į politiką. Galiausiai 1920 m. pastatą nusipirko Belgijos kompanija, ir taip pasibaigė Negresco era bei gyvenimas – Henri mirė iškart po jo pardavimo. Pokario metų tyla tęsėsi iki 1957 m. – viešbutis veikė, bet vangūs „belgiški“ dešimtmečiai neprilygo praeičiai, ir jų istorija liko neužrašyta.