fbpx

Kanų kino festivalis: apolitiškai politiški prancūzų reikalai

Ignas Zalieckas

Pilkas aksominis švarkas, vakar pirkti sportiniai „Nike“ bateliai, nugara tekantis prakaito lašas, milžiniškas lagaminas ir sunki kuprinė. Atvykstu į Liono stotį Paryžiuje ir sėdu į greitąjį traukinį. Oras tvankus, dangus lyg sena paklode aptrauktas, bet nuotaika puiki – juk pirmas kartas Kanų kino festivalyje! Tai įvyko praėjusiais metais, šiemet traukiant Pietų Prancūzijos link jaudulio kiek mažiau, nes pernai viską pakeitė Johnny Deppas… Juokingai skambės, bet Deppo spaudos konferencija tartum švitrinis popierius nudyrė mitinę deimantinę žvaigždžių odą. Aktorius tepasakė: „Manau, dabar – labai keistas, juokingas laikas. Visi norėtų būti savimi, bet negali, nes turi paklusti primestai sistemai ir tam, kuris eilėje pirmesnis. Norite taip gyventi? Linkiu jums geriausio. Aš būsiu kur nors kitur.“ Tiek glamūriško gyvenimo ir teliko, arba, kaip sakė Johnny: „Atrodo, gyvenimas Holivude – tai tik kažkoks keistas pokštas, trukęs 35 metus.“ Būtent laikas Kanuose toks ir yra – nė nepajunti, kaip ateina ir praeina, telieka viešbučio „Majestic“ spindesys, Östlundo balso aidas ir ta keista Deppo šypsena vaidinant Prancūzijos karalių. Bet jau nubėgau labai toli, galbūt skaitytojas dar artimiau nesusipažinęs su festivaliu ar tematęs Tomo Cruise‘o nuotraukas ant raudonojo kilimo, todėl apie viską nuo pradžių.

PRADĖKIME NUO ISTORIJOS

Kanų kino festivalis – bene prestižiškiausias renginys, kuriame privalo apsilankyti kiekvienas kinomanas ir sinefilas. Daugelis lankytojų yra girdėję, kad festivalis buvo atidarytas 1946 m., visgi jo ištakos – 1938-ieji, kai buvo siekiama politiškai neutralios kino išraiškos platformos. Būtent laisvės ir nepriklausomybės troškimas ne tik atnešė puikių apdovanojimų, bet ir sukėlė nemažai politinių nesusipratimų ir net konfliktų.

Kodėl 1938 m. tokie svarbūs? Tų metų liepos mėnesį šeštojoje Venecijos mostroje, pirmajame tarptautiniame filmų konkurse, kilo diplomatinis ginčas. Nepaisant žiuri susižavėjimo amerikiečių kūriniu, nacistinė Vokietija ir fašistinė Italija paveikė taip, kad „Musolinio taurę“ pelnė nacių propagandinis Leni Riefenstahl filmas „Olimpija“ ir italo Goffredo Alessandrini „Luciano Serra, pilota“. Pasipiktinusios Prancūzija, Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija pasitraukė iš „Mostros“. Prancūzijai atstovavęs diplomatas Philippas Erlangeris, traukiniu grįždamas į gimtinę, sugalvojo surengti festivalį, kuriame politinių jėgų įtaka nebūtų galima. Švietimo ministrui Jeanui Zay ir vidaus reikalų ministrui Albertui Sarraut pritarus, o užsienio reikalų ministrui Georgesui Bonnet nuogąstaujant dėl Prancūzijos ir Italijos santykių, kilusios idėjos planai įgavo pagreitį ir vos per metus buvo suręstas naujojo festivalio, vėliau virtusio legenda, karkasas.

1939 m. birželį Prancūzija paskelbė „Tarptautinio kino festivalio“ atidarymą, kuris turėjo prasidėti rugsėjo 1 d. ir tiesiogiai konkuruoti su Venecijos „Mostra“. Iš pradžių renginio šeimininku buvo pasirinktas Biaricas, tačiau Paryžiaus savivaldybės tarybos narys Georgesas Prade’as ir Kanų viešbučių direktoriai, po aktyvios lobizmo kampanijos, veiksmą iš sostinės perkėlė į Kanus. Festivalis, kuriam garbingai turėjo pirmininkauti kino pradininkas Louisas Lumière’as, pabrėžė ilgaamžę universalumo dvasią. Deja, sumanymo įgyvendinimą nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, debiutą teko nukelti iki 1946 m. Po karo prasidėjęs naujasis pasaulinės kino istorijos etapas žymėjo laisvą išraišką, pritraukdamas kūrėjus, garsenybes ir kinomanus iš viso pasaulio.

2024-06-23
Tags: