fbpx

VERONIKA CHICHI: „NEMANIAU, KAD TAIP PAMILSIU DŽIAZĄ“

Alfredas Kukaitis

Veronika ChiChi (Čičinskaitė) – gerai žinoma Lietuvos džiazo vokalistė, kompozitorė, pedagogė. Pačios suburto kvinteto lyderė, unikalios grupės „The Ditties“ nuolatinė narė. Ji yra jaunųjų džiazo atlikėjų konkurso „Džiazo fontanas“ ir tarptautinio vokalistų konkurso „Jazz Voices“ laureatė. Atlikėja studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), stažavosi Franzo Liszto aukštojoje muzikos mokykloje Veimare (Vokietija). Aktyviai koncertuoja Lietuvoje ir svetur.

Palyginti neseniai išleistas jūsų naujausias autorinis albumas „Dramblio džiazas“ iškart tapo istorinis. Nes tai pirmas lietuviškas tokio pobūdžio leidinys, skirtas mažiausių klausytojų auditorijai. Jei neklystu, kūrybiniame procese svarbus vaidmuo teko jūsų sūneliams Dominykui ir Teodorui. Jie net vizualizavo albumą…

Taip, tiesa. Šis albumas – tai beveik ketverių metų darbas. Pradžia buvo per karantiną 2020 metais, kai dar neplanavau išleisti albumo, o tiesiog daug improvizavau su vaikais namuose. Norėjosi juos kažkaip užimti, tad pradėjau daugiau domėtis lietuviška muzika vaikams. Žinoma, yra nemažai nuostabių dainelių, bet visos jos labiau klasikinio prado ir skirtos atlikti scenoje. O man norėjosi žaidybinio formato, edukuojančių, skirtingų ritminių pulsacijų, įvairesnės stilistikos. Kadangi tokių neradau, sumaniau pati jas sukurti. Ir pamažu parašiau dešimtis vokalinių kūrinių, iš kurių trylika atrado savo vietą albume. Vertintojai buvo mano vaikai. Tik gavusi jų patvirtinimą, kad daina gera, ją užbaigdavau iki galo. Svarbiausias kriterijus – kad patiktų mano vaikams. Jeigu patinka jiems, patiks ir kitiems. Mano sūnūs tikrai nemažai prisidėjo prie visų albumo idėjų. Netgi nupiešė vizualizacijas. Vieną dieną paprašiau, kad popieriaus lape pavaizduotų kiekvieną kūrinį, ir jie mielai sutiko. Mačiau, kad juos pagavo tam tikras azartas: kurio gi piešinys bus priskirtas vienai ar kitai dainelei. Žinoma, nugalėjo draugystė, o rezultatu patenkinta visa šeima.

Albumui akivaizdžiai būdingas edukacinis pradas. Dauguma dainų žaismingai moko skaičiuoti, pažinti žemynus, kosmosą ir t. t. Kas lėmė būtent tokį pasirinkimą?

Kol vaikai buvo maži, teko perklausyti tikrai nemažai vaikiškos muzikos. Ir ne tik lietuvių kalba. Pastebėjau, kad užsienyje tai labai populiaru, yra nemažai edukuojančių įrašų vaikams. To įkvėpta, pradėjau kurti lietuviškai. Labai norėjosi kokybės ir suteikti stilistikos spalvų. Turiu omeny, džiazo spalvų. Tikiu, kad vaikai yra protingi bei talentingi, o mes, suaugusieji, kartais manome, kad jiems muzika turi būti paprastesnė. Tokiai pažiūrai nepritariu. Kartais vaikai gali suprasti net daugiau, nes jie vadovaujasi jausmais. O muzika ir yra jausmai. Tad esu už kokybę ir įvairumą. Bet drauge suprantu, kad geriausiai vaikus ko nors išmokyti įmanoma tik per žaidimą. Jie niūniuoja ir kartoja tas melodijas net nepastebėdami, kaip visko išmoksta, išgirsta, kokia įvairi muzika gali būti. Ir viskas įgrota gyvai vienų profesionaliausių džiazo muzikantų Lietuvoje. Tad kokybė garantuota!

Kodėl pagrindiniu herojumi pasirinktas dramblys? Esu tikras, kad realiai dauguma vaikų šio gyvūno niekada net nematė…

Dramblys – dažnas vaikų pasakų ar dainelių herojus. Juokauju, kad jis pasirinko mane. Vieną dieną (kai jau dainelių buvo nemažai prikaupta) pastebėjau, kad daugumoje jų figūruoja ne kas kitas, o šis gyvūnas. Labai apsidžiaugiau, kad taip netikėtai tekstai lyg ir tapo dar prasmingesni, įgavo objektą, kuris sujungia ir vienija. Ir tai buvo dar vienas rimtas postūmis įrašyti albumą.

„Dramblio džiazo“ pasiklausyti galima įvairiose muzikos platformose. Bet nepastebėjau, kad albumas būtų išleistas CD ar LP formatu. Ar manote, kad šios laikmenos jau beviltiškai nebeaktualios?

O ne, manau, kad CD ir LP tebėra svarbūs. Ypač LP įgavo naują kvėpavimą, ir daugelis muzikantų vis dažniau išleidžia savo muziką šiuo formatu. Tačiau neturėjau tikslo parduoti. Labai norėjau ką nors sukurti vaikams ir padovanoti. Todėl šie įrašai yra ir „YouTube“ platformoje, už kurios naudojimą nereikia susimokėti. Be to, kokybiškai parengti albumą kainuoja nemažai lėšų, o jį išleisti fiziniu formatu – dar daugiau. Šį kartą už albumo įrašymo finansavimą esu dėkinga LATGA asociacijai. Jeigu pastebėsiu poreikį išleisti albumą fiziniu formatu, manau, vėl kreipsiuosi dėl finansavimo ir bandysiu tai įgyvendinti.

Dainuojate nuo mažumės, bet link džiazo pasukote kiek vėlokai. Kodėl? Kaip tai įvyko?

Taip, tiesa, dainuoju nuo trejų metų. Už tai esu be galo dėkinga mylimai mamai, kuri buvo mano pirmoji mokytoja, supažindinusi su muzika ir vedusi šiuo keliu. Ji pati nekoncertavo, bet buvo ypatingai gražaus balso savininkė, mano dainavimo pedagogė ir chorvedė. Tad natūraliai pradžia buvo susijusi su klasikinės muzikos žanru. Dar mokiausi groti, baigiau fortepijono specialybę. Apie džiazą nieko nežinojau iki devintos klasės, kol įstojau į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Ten pamažėl mokytojų dėka susipažinau su šia muzika. Ypač esu dėkinga Vitai Sasnauskienei, nes ji manyje kažin ką įžvelgė ir dažnai parinkdavo džiazinį repertuarą. Bet tuomet mane tai ne itin žavėjo, vis norėjosi nuo jo pabėgti. Pradėjau domėtis gospelo muzika, bliuzu. Paskutiniaisiais mokslo metais mano mokytoja Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje buvo Giedrė Kilčiauskienė. Ji mane supažindino su dainininkės Rachelle Ferrell atliekama muzika, tiksliau, jos balsu, nes Rachelle savo balsą išnaudoja visapusiškai ir maksimaliai. Kai ją išgirdau, supratau, kad noriu dainuoti būtent taip. Giedrė daug laiko skyrė balso spalvų paieškoms, už tai esu labai jai dėkinga. Po konservatorijos sekė studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Niekada nemaniau, kad taip pamilsiu džiazą. Ten specialybės mokiausi pas Vaidą Urmilevičių, kuris parinkdavo spalvingą repertuarą. Bet didžiausią padėką reiškiu savo kursiokams, muzikantams, kurie buvo be galo talentingi ir įkvepiantys. Kartą išgirdusi Johną Coltrane’ą supratau, kad tokia improvizacija būtent man. Tuo metu nieko neišmaniau, nesuvokiau, ką ir kaip jis daro, bet mane tiesiog vežė jo stilius ir instrumento garsas, energija. Prisimenu, kad pirmame kurse keldavausi labai anksti rytais, nes norėdavau būti akademijoje 8 ryte ir jau praktikuotis. Iki akademijos nuvažiuoti trukdavo apie valandą su puse, nes gyvenau užmiestyje. Ir visą tą laiką, kiekvieną rytą (kartais prisiversdavau) klausydavausi Johno Coltrane’o „A Love Supreme“ arba „Blue Train“ albumų. Džiazo muzika mane labiausiai žavi improvizacija: spontaniškai parenkamos natos, iš kurių gali sudaryti nepaprasto grožio melodiją, įvairios dermės bei jų pritaikymas, ritmas ir ypatingas džiaugsmas, kai supranti, kaip tuo žongliruoti.

2024-06-23
Tags: