Šiemet Jūratei Rekevičiūtei būtų sukakę 55-eri. Pirmą kartą jos kūrybą pamačiau 1999 m. Kauno paveikslų galerijoje. Vienoje erdvėje bandė susidraugauti menininkės kūriniai ir Evaldo Butkevičiaus fotografuoti jos aktai. Derinys atrodė keistai. Ekstravagantiški, spalviškai atviri paveikslai ir bandymas nusimesti rūbus tarsi gyvenimo svorį – priekaištus pačiais sau, lengvą pavydą ir paranoją. Kas fotografui veikiausia tebuvo tik dar vienas kadras, Jūratei aktas – tai bandymas įrodyti savo drąsą ir nepriklausomybę. Šių nuotraukų reikėjo tarsi nuogos, t. y. tikros raiškos, grožio ir gėrio paieškų pristatymo. Siekis padaryti geriau, tobuliau, skvarbiau lėmė skausmingas dailininkės patirtis, lydėjusias kūrybinį procesą ir santykius su žmonėmis. Labai imli detalėms, Jūratė sugebėjo jungti tokias sritis kaip scenografija (dirbo televizijos laidų „Benski šou“, „Europos šou“, „Bobų vasara“ dailininke), grafika, taikomasis menas, keramika, juvelyrika, aprangos bei interjero dizainas. Kita, ne mažiau svarbi J. Rekevičiūtės „vizitinė kortelė“ – originalūs ekstravagantiški porcelianiniai papuošalai ir itin spalvingai dekoruoti porcelianiniai indai su asmeniniais palinkėjimais. Viename interviu J. Rekevičiūtė ne juokais juokavo, jog jos darbai – tiek papuošalai, tiek paveikslai, tiek indai – turi magiškų savybių: gerbėjai, įsigiję autorės darbų, tampa kūrybingi, linksmi, imasi netikėčiausių sumanymų. Jūratė gebėjo atspėti būsimas tendencijas, sekti mada, skolintis nesiskolindama ir sintetinti naujos kokybės meną, meistriškai jungdama tradiciją su naujadarais.

Papasakosiu apie Jūratę bei jos kūrybą tokią, kokią mačiau, ir ką ji man reiškia šiandien. Prisipažinsiu, sunku, nes tai, apie ką noriu pakalbėti, nėra smagių, skaitytojams linksminti skirtų istorijų rinkinys. Veikiau psichologinio menininko portreto ir jo kuriamo meno tapatinimas, ieškant priežasčių, kodėl buvo, įvyko, atsitiko taip, o ne kitaip. Bandysiu vėl prakalbinti Jūratę. Jeigu tai būtų gyvas interviu, žinau, ką ji atsakytų gergždžiančiu žuvėdros balsu.

SUSITIKIMAI MENE

Dar neidama į mokyklą Jūratė labai rimtai tėvams sakydavo būsianti menininkė. Šeima į tai reagavo kaip į sapaliones, tad ji kapstėsi pati. Baigusi vidurinę kelis kartus nesėkmingai stojo į Dailės akademiją, grafiką, o kai nusišypsojo sėkmė – 1996 m. studijas baigė. Vėliau trejus metus dirbo vidurinėje mokykloje dailės mokytoja, bet netrukus suprato, kad pedagogika – ne jos pašaukimas. Čia susipažino su Nida Ambrase, tuometine matematikos mokytoja, kuri nuo to laiko tapo nuolatine Jūratės projektų pagalbininke ir po 30 metų atliko svarbų vaidmenį išgelbstint menininkės kūrybinį paveldą, kurį šiandien matome parodose.

1997 m. tapusi Lietuvos dailininkų sąjungos nare, J. Rekevičiūtė tais pačiais metais gauna Valstybinę jaunojo menininko stipendiją. Startas neblogas. Menininkė lygiagrečiai dirba Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje dizainere. Tai pirmoji jos studija-laboratorija, kur galima kurti ir žaisti, improvizuoti, ir kas dar svarbiau – į jos nuomonę, erdvių ir renginių apipavidalinimo pasiūlymus įsiklausoma. Čia ji susipažįsta su porcelianu – tapymo plunksna bei glazūrų degimo paslaptimis. Ranka rašyti užrašai ant kartotekos lentelių ir vaistų kolbelių iki šiol pasitinka muziejaus lankytojus.

TAURAS MEKAS, LSMU Lietuvos Farmacijos istorijos muziejaus direktorius, prisimena:

„1989 m. Farmacijos muziejus liko be dizainerio. Ir ateina Jūratė, toks pasišiaušęs pūgžliukas su trumpu sijonuku… Ji buvo drąsi, imli, aktyvi, tad greitai įvertino situaciją ir darbų apimtį, bemat pasiūlė porcelianinių eksponatų dekorui įsigyti specialią degimo krosnį. Ji taip susidomėjo keramika, kad tai išsivystė į dabar mums gerai pažįstamas papuošalų, servizų ir koliažų serijas. Būtent pas mus prasiveržė Jūratės fantazijų srautas. Tam turėjo įtakos ir Alfonsas Kaikaris, Lietuvos farmacijos muziejaus įkūrėjas, labai palaikęs ir globojęs J. Rekevičiūtę jos kūrybinio kelio pradžioje. Niekuo nepasitikėdavusi Jūratė su docentu nuoširdžiai bendraudavo ir dažnai kalbėdavosi net po kelias valandas. Nepaisant amžiaus ir profesinio išsilavinimo skirtumo, juos siejo išskirtinis dvasinis ryšys. Bemaž tuo pačiu metu muziejuje įsidarbino fotografas Robertas Rudys. Jis nufotografavo pirmuosius Jūratės aktus, kurie pateko į spaudą. Dėl šios priežasties mane iškvietė Medicinos akademijos personalo skyriaus atstovai ir pasakė: „Ar žinote, pas jus kurva dirba?!“ Atsakiau, kad be asmeninės saviraiškos nieko ypatingo čia nematau. Tuo šis skandalas ir baigėsi. Tada buvo neramu, dabar juokinga.

Kartą, grįžęs iš JAV ir pamatęs ten dekoruotus baldus, pagalvojau, kad jie turėtų patikti Jūratei. Parodžiau jai nuotraukas, o jos atsakymas buvo: „Tu ką, manai, aš neturiu savo idėjų?“ Nuo tada į „jos menus“ daugiau nesikišau, juolab pas Jūratę pradėjo lankytis labai įdomūs žmonės: Saulius Pilinkus, Vytautas Balsys, Rolandas Maskoliūnas ir kiti. Ratas plėtėsi. Ji turėjo galią pritraukti nestandartinius žmones, o šie kūrė ypatingą renginių ir susitikimų atmosferą. J. Rekevičiūtė pati dalyvaudavo visur, jos buvo neįmanoma nepastebėti. Mūsų dailininkė tapo savo laikmečio kultūros nešėja, imdavosi to, apie ką niekas net nebūtų pagalvojęs. Kai ji eidavo gatve – visa spalvota, susitaršiusia raudona šukuosena, auksu nupurkštais batais, pasidabinusi aksesuarų „medaliais“ – atsisukdavo visi.“

ŽYDRĖ IR EDMUNDAS KADUŠEVIČIAI, meno mecenatai, pasakoja:

„Mūsų šeimoje pirmasis kūrinys atsirado Žydrės dėka. Už odontologines paslaugas ji gavo paveikslą tiesiai iš Jūratės rankų. Paskui nuėjome į menininkės parodą, vėliau apsilankėme legenda tapusiose dirbtuvėse.

Aš, farmacininkas, – tęsia Edmundas, – pamatau kolegos A. Kaikario nuotrauką, kabančią pas Jūratę ant sienos. Užsimezga dialogas: kas, kada, iš kur… Taip įsigijome pirmuosius darbus. Vėliau man šovė į galvą mintis atsidėkoti vaistinių darbuotojų bendruomenei, dovanojant specialiai sukurtus meno kūrinius. Tokiu būdu 1999–2000 metais gimė J. Rekevičiūtės improvizacijos farmacijos tema. Dailininkei buvo suteikta visiška laisvė. Ji gilinosi į farmacijos simboliką, pradedant viduramžiais, ir per 5 mėnesius sukūrė 45 spalvingus darbus šiems ciklams: „Farmacininko sapnas“, „Grūstuvėlė“, „Svarstyklės“, „Pasiruošę padėti“, „Šventosios retortos“, „Viltis“ ir „Meilės eliksyras“.

Edmundui paveikslai padarė įspūdį, todėl dalį jų pasiliko. Taip prasidėjo nuolatinis bendravimas, nes prireikdavo dovanų draugams, asmeninėms šventėms ir progoms, verslo partneriams. „Pamenu, – sako pašnekovas, – nuvežėme jos servizą į Indoneziją, ir ką jūs manote, šios ryškios visomis prasmėmis šalies atstovai buvo priblokšti jos kūrinių spalvingumo.“

Jūratė nepamiršdavo savo parodų rėmėjų ir jiems atsidėkodavo meno dovanomis. Žydrė ir Edmundas Kaduševičiai yra vieni iš menininkės gerbėjų, sukaupusių gana daug jos kūrinių, kad galėtų surengti parodą.

ĮSPAUDAI KŪNE IR ŠIRDYJE

Didesni užsakymai padėjo autorei vystyti savo techniką, eksperimentuoti, ilgainiui grafikos lakštų darbų versijose ji pradėjo naudoti kelių klišių derinius, įvairias dekoravimo technikas. Paminklu jos pirmo etapo kūrybai tapo ypač didelis per 50 paveikslų užsakymas tuometiniam viešbučiui „Daniela“ (dabar „Best Baltic Kaunas“). Menininkė gavo neblogą honorarą, kurį skyrė mylimai raudonai sportinei mazdutei su atsimerkiančomis lempomis. Nedidelė miela mašinytė idealiai papildė Jūratės kūrinijos stilistiką. Buvusioje „Danieloje“ pasijunti tarsi muziejuje: jei paklaidžiotumėte po kambarius ir visus viešbučio užkaborius, atsektumėte stilistinius pokyčius – pastebėtumėte, kaip, palyginti su praėjusio amžiaus pabaigos grafika, dailininkė sąmoningai mažina iš dalies austrų menininko Friedensreicho Hundertwasserio įkvėptą neo-pop-secesinį stilių, daugiau dėmesio skiria nebe piešiniui ir ornamentams, bet spalvinėms plokštumoms ir pagrindiniam paveikslo simboliui. Pagal tai galime atsekti, su kuo autorė save identifikavo, kaip jautėsi, koks tai buvo kūrybos etapas – lėta eiga ir inercija ar staigus šuolis, o gal naujų atradimų detalus iščiupinėjimas. Spalvotas linoraižinys išlieka, kaip ir staigiai nukirstos plokštumos, ryški atvira spalva, stilizuotos piktogramos, erotiški, gyvenimo džiaugsmo prisodrinti siužetai. Jūratės paveikslai, sakytum, stebi mūsų emocijas, reakcijas į autorės perdėtą jausmingumą ir emocionalumą.

Pirmą kartą susitikęs su ja Farmacijos muziejuje ėmiau interviu. Buvo sudėtinga rašyti apie tai, ką matau, tad stengiausi intuityviai pajausti jos meną ir autorės vaidmenį jame. Kilo klausimų: čia menas, sceninis įvaizdis ar tik emocingas paveikslų dekoras? Jūratė visgi įtikino savo užsidegimu, tad pradėjau dažniau apie ją rašyti, kviesti į meno projektus ir laukti jos kūrybinio proveržio.

Jūratė – įvairiapusė menininkė. Išsilavinimas – grafikė, tačiau tradicinės nespalvotos grafikos formos jai svetimos. Autorę galima vadinti atspaudo meistre, nes jai pačiai buvo labai svarbus spausdinimo procesas, spaudo kartojimas-pasikartojimas – atsikartojimas. Tai generuodavo atsitiktinumą. Menininkė išbandė viską: scenografiją, taikomąjį meną, baldus ir bižuteriją, naudojo auksą ir perlamutrą, kūrė iki šiol nesenstančius mados aksesuarus – rankines, krepšius, drabužius, sages, apyrankes. Turėjau galimybę stebėti šį procesą iš arti – kaip menininkė vienu metu dega dekoruotą keramiką (mažiausiai trys degimai), pertraukose spaudžia grafiką (ofsetiniai dažai turi pradžiūti!), paskui vėl bėga piešti porceliano. Jūratės pertraukos trumpos: naktį – raudonasis vynas ir cigaretės, dieną – susitikimai su klientais bei manufaktūriniai vizitai (reikia nuvežti kailius ir odas į siuvyklą, kitoje vietoje sukalti kniedes į apyrankes, dar kitoje vietoje įsiūti užtrauktukus, dar nusipirkti naujų detalių, užsakyti dažų ir glazūrų). Nors esu anarchistinio būdo, toks ritmas gąsdino mane kaip menotyrininką, tuo metu susikoncentravusį į rašomą pokalbio su publika konceptą (kas mus ir vienijo su Jūrate – ji bendravo menu, aš tekstu) – regis, neįmanoma suspėti. Keraminis degimas – apie 45 minutės. Faktas, teko padėti. Kadangi buvau įprašęs ją dalyvauti keliuose projektuose, tai pačiam teko ir krosnį reguliuoti (automatinės krosnys XXI a. pr. buvo retenybė Lietuvoje, tad nesu tikras, ar kuris nors menininkas keramikas jas turėjo), atspausti nesudėtingus ornamentus tekstilėje ir susipažinti su linoraižinio spaudos subtilybėmis. Dar pridėkime, kad viskas vyko stalininiame 3 nedidelių kambarių bute. Pet­rašiūnų dirbtuvėse tvyrojo svylančių glazūrų, chemikalų, skiediklių kvapas – nelyg narkomano landynėje, palubėje kabėjo cigarečių dūmų debesis.

Ji spėdavo visur. Net mirtinai pavargusi išlikdavo elegantiška dama. Susitikimų su jos kūrybos gerbėjais akimirkomis Jūratė kalbėdavo ne tik apie savo meną, niekada nepamiršdavo pagirti ir pristatyti kitų menininkų, tačiau žmones intrigavo, kas gi slypi po tuo keistu karnavalinių rūbų luobu. Įsidėmėkite – slypėjo maža mergaitė raudonais plaukais, kuriai nereikėjo nei erdvės, nei laiko. Ji vis veržėsi ir bėgo vienu metu į visur, tikėjosi apglėbti visą pasaulį ir surasti save. O man buvo smalsu stebėti autorės savęs atradimo procesą, kuriame – kaip dabar suprantu – po 20 metų pamačiau dalelę savęs.

Kūryboje ir gyvenime Jūratė – labai imli, atsakinga, idealiai tvarkinga. O pažvelgus į paveikslus, gali įsivaizduoti jos buitį nusiaubtą žemės drebėjimo, branduolinio sprogimo ir desertui – tornado (juk menininkų dirbtuvės ne visada yra išlaižyti loftai, būna gi metų metais neplautos, be vandens, o tualetas paverstas sandėliuku). Jos dirbtuvėse viskas tarnavo kūrybiniam ritualui. Netgi automobilyje, kurį juokaudama vadindavo savo rankinuku, taip pat viskas būdavo idealiai surikiuota. Kas kur kaip, kurią dieną kur kada nuvežti, pasiimti siuntinį. Išties, kalbu apie gerus laikus, kai būti sraute reiškė plaukti prieš srovę kartu su kitais meno argonautais, o aukso vilnos prizas tebuvo pavykęs meno projektas, įdomi paroda, ko naujo atradimas ar tiesiog šaunus pasisėdėjimas.

Jūratė mokėjo dalintis ir mokė kitus. Šalia jos nevalingai tapdavai altruistu, ji sugebėdavo įtikinti padėti, pastebėti ieškantį, prikelti esantį neviltyje, įkalbėti abejojantį žengti jam svarbų žingsnį. Visą menininkės kūrybą ir gyvenimo poziciją galima pavadinti eksperimentu su visuomene, kūrinius – lakmuso lakštais, o grafiką, perfrazuojant autorę – kitų žmonių ir jų pasaulių įspaudais jos kūne ir širdyje.

PASAKĖLĖ APIE JŪRATĖLĘ

Priklausomai nuo paros laiko, Jūratei reikėdavo pasėdėti su vynu ar kava, būtinai surūkyti dvi cigaretes iš eilės. Tai buvo ritualas, padėdavęs pasiryžti ir priimti nebūtinai su šia diena susijusį, gal ekstremalų ar strateginį sprendimą. Tokių monopasisėdėjimų metu jos galvoje rasdavosi įvairių projektų bei grafikos ciklų užuomazgos.

Jūratės mąstymo būdas priminė pasakas arba magiškąjį realizmą, kur yra vietos čia ir dabar tikrovei, o staiga, žiūrėk, siužete laimi fantazija ir viskas pakrypsta nenuspėjamai. Įsiminė vienas tikrai išsiskiriantis iš kitų paveikslas – jos praėjusio amžiaus kūrinys „Undinėlė“. Jį suvokiu kaip psichologinį Jūratės autoportretą. Pikasiškai laužytų formų, keliaplanis žmogaus ir dar iš kažin kieno sulipdytas padaras – tai mozaikinė autorės savęs identifikacija, asocijavimasis su istorinėmis asmenybėmis, meno pasaulio žmonėmis (Žana D`ark, Frida Kahlo, Vivienne Westwood, Marina Abramovič, Jurga Ivanauskaite; sąrašą galima tęsti). Panašu, ją domino ribinės asmenybės ir šių kūrybinės kančios apoteozės formos. Galbūt dabar aiškiau, kodėl Jūratė visada svyravo tarp puikiai įvaldytos tradicinės grafikos ir beprotiško noro eksperimentuoti. Jai sekėsi meistriškai jungti tradiciją ir naujadarus pradiniuose grafikos serijų estampuose, kol neužsižaisdavo, norėdama patobulinti paveikslą, ir neretai perspausdavo tiesiogine prasme, dekoruodama pradinį sumanymą, uždėdama papildomus sluoksnius bereikalingo dažo. Esu jai sakęs: tavo galia – miniatiūroje, didelis formatas reikalauja arba gerai apgalvotos koncepcijos, arba gero dekoro, plastiškumo, kitos srities elementų – tarkime, grafičių (esu Jūratei gavęs grafitininkų trafaretų, kuriuos ji mikliai panaudojo keliuose kūriniuose) įvedimo.

Ne veltui paminėjau miniatiūras kaip konceptualią išraiškos formą. Taip, Jūratės papuošalai buvo nepakartojami. Gal veikiau neatkartojami, nes vienetiniai, tokių pačių puošybos variantų niekada nebuvo. Daug kas bandė kopijuoti Jūratės stilių, pavyzdžiui, gamindami ne odines, bet tekstilines karoliukais siuvinėtas apyrankes – naivūs pradinukų bandymai. Nes nuolat kintančių porceliano aksesuarų formų ir spindinčių glazūrų, auksavimo, ranka rašyto teksto, tikros, minkštos, patogios nešioti odos, nėriniuotų iškarpymų, gero apyrankės ar rankinuko užsegimo, antikvarinių sagčių nenukopijuosi – pernelyg daug vargo ir brangu. Jūratės daiktų kūrimo meniu buvo taip gerai subalansuotas, kad papuošalas tapdavo meno kūriniu. Jos aksesuarai, net praėjus dešimčiai ir daugiau metų, iki šiol skleidžia pašėlusią energetiką, puikiai dera prie bet kokio kalibro aprangos, tačiau skirti tik tiems, kas nori praplėšti įprasto standarto, vidutinybės ir net klasikinio respektabilumo kokoną. Tai veža!

Tą pat galima pasakyti ir apie jos grafiką. Pradėjusi nuo monochrominių mažo formato darbų, ji nėrė į spalvinį chaosą, kuris tiko jos pasirinktai sudėtingai atlikimo technikai – daugiasluoksniam linoraižiniui daugybės klišių atspaudams derinti, jam nuraižyti po kiekvieno spaudos seanso, kuris ir suteikia tą netikslumą, netikėtumą, tik jai būdingą secesinį efektą.

Kas gi ta Jūratės grafika? Berods 2004 m. sveikindamas su itin stipriu kūrybinių proveržiu, imituodamas jos gyvenimo būdą ir grafikos stilių, o gal semdamasis įkvėpimo, padovanojau jai savotišką SWOT analizės, poparto ir kalendoriaus miksą. Pavadinau menininkės stilių JUR­ARTU, kuris vėliau tapo jos tinklalapio www.jurart.com pavadinimu.

• Jurartas nediskutuoja su istorija. Nežaidžia potekstėmis ir kontekstais. Jis tik interpretuoja kai kurias stilistines grafikos meno išraiškos priemones.
• Jurartas yra improvizacija.
• Jurarto gelmė – emocinė. Emocija pati savaime nėra gili. Tačiau gali nuvesti gylio link.
• Jurarto kūrinio paviršius yra labai svarbus. Jame susitinka „plokščia“ spalva ir forma. Papildomas dirgiklis – grubi linoraižinio faktūra ir asimetriškas komponavimas.
• Jurartas – ekspresyvus menas. Ekspresionizmas vaizdine gelme nepasižymi, tačiau jis nukreipia mus link kažkur giliai užspaustų patirčių ir potyrių pandoros skrynios.
• Jurarto dekoratyvumas kyla iš pagrindinių formų susmulkėjimo, jų persisluoksniavimo, spalvinių kontrastų, aukso naudojimo, purkštų ažūrinių ornamentų ritmikos. Jurarto dekoratyvumo ištakos – secesijos ornamentikoje ir stereotipiniuose kičo elementuose (daiktai, jų spalvos, simbolika). Taip Jurartas tampa Jurartdeco!
• Jurarto spalvos – sodrios, ryškios, švarios. Raudona, mėlyna, balta, taip vadinama ružava, aukso ir juodos prieskoniai – štai ir visa paletė, kurios tikroji galia išryškėja spaudžiant vieną kiaurasluoksnį atspaudą kitame. Emocija. Grynas, švarus jausmas ties kūrybinio veiksmo sakralumo ir egzistencialumo riba. O, kaip dažnai tuodu susiję!
• Jurarto simboliai: žuvis, žvaigždė, spiralė, bučinys, akys, trikampis, augalo ar vaisiaus išklotinė.
• Jurarto sluoksniai. Trys turinio sluoksniai: forma, spalva, simbolika. Trys kompoziciniai sluoksniai: fonas (viena ar dvi spalvos), keli spalvinai plotai su formų persisluoksniavimais ir galiausiai paviršiun iškylantys keli akcentai (tigro galva, rožė, kt.).
• Jurarto įvaizdis. Kūriniai – erotikos ir fatališkumo kaukės. Rafinuota, meistriška, įnoringa, provokatyvu. Charizmatiška.
• Jurartas būtent toks. Emocionalus. Atviras. Atspaudas – vienetinis ir ne(pa)kartojamas.

PAJUST, PALIEST IR IŠPROTĖT

„Toks galėtų būti naujausios Jūratės Rekevičiūtės parodos moto. Pajust, paliest ir išprotėt. Tik tiek. Juk lietuviškos grafikos archyve nėra stalčiuko, kuriame būtų galima patalpinti jos kūrybą“, – rašiau prieš du dešimtmečius. 2003–2005 m. Jūratės kūryboje įvyko antrasis kokybinis lūžis – grafikos paroda „Ženklas. Moteris“, įvykusi „Stiklo karoliukų“ meno ir kultūros centre Vilniuje.

Naujieji darbai tapo monumentalesni, tapybiški, išryškėjo pagrindinio motyvo ženkliškumas. Jie neprarado dailininkės kūrybai būdingo spalvingumo, pozityvumo ir išorinio dekoratyvumo, po juo galėjai justi dar kelis, kartais net tragiškų emocijų sluoksnius.

Tuo metu rašydavau jos parodoms po dvi anotacijas: vieną – rimtą apžvalginę, analitinę, o kitą – atpalaiduotais varžtais ir nubarstytą pasąmonės pudra. Iš pastarųjų „Ženklą – moterį“ lydėjo toks fragmentas: „Gerbiamas žiūrove! Naujausi Jūratės kūriniai – nelyg sirenos staugsmas, nuo kurio tūlam odisėjui ausyse vaškas lydosi. Todėl pirma išprotėk, tada pajusk, bet neprisiliesk. Kad neatsibustum. Nes kas gi būtų, pakirdus iš gelmės vėl išvysti sapną. Sapną, kurį nuvyt gali tik palietęs. Palietęs ženklą – moterį. Nepataisomą. Klajojančią. Geidžiamą. Dekadentinę mūzą, mirtį mainančią į širdį iš raudonojo cukraus. Purpuro ir aukso sirupas teka jos gyslomis. Iš tiesų, sakau jums – rimta ši liga. Diagnozė – meilė.“

Jūratė tiesiog norėjo mylėti ir būti mylima, kurti, džiaugtis pati ir džiuginti kitus. Atrodytų, paprasta – šypsokis ir žaisk.

„Visada prisiminkite, jog būtent jūs pradėjote šį žaidimą – neleiskite niekam perrašyti jo taisyk­lių“, – akcentavau 2010 m. parodos „Lėlė viena namuose“ anotacijoje, nes veikiausiai tik tada galutinai suvokiau, kas ji tokia – toji pagrindinė veikėja. Parodos leitmotyvas – palikta lėlė. „Kūryba – tai žaidimas iš gyvenimo, kurį žaidžia pamiršti žaislai, vaikai ir suaugusieji… Prisiminkite, kada jūs paskutinį kartą žaidėte? O kada paskutinį kartą buvote paliktas vienas, visų užmirštas paslapčia stebėjote, kaip žaidžia kiti? Koks tas žaidimas? Toks, kad galėtum suspausti savo brangų žmogų menamam glėby, kalbėtis su juo apie artimus ir paprastus dalykus. Apie angelus ir kakavą. Apie naujas mados tendencijas ir asmeninį kredo. Apie tai, kas įkvepia ir stimuliuoja. Verčia kurti ir gyventi“, – taip pristačiau J. Rekevičiūtės kūrybą.

Tikroji parodos inspiracija mane sukrėtė: vaikystėje Jūratei per gimtadienį padovanojo puošnią lėlę, bet po gimtadienio ji buvo užrakinta spintoje, ir mergaitei buvo leidžiama džiaugtis šia dovana tik sulaukus kito gimtadienio. Stuktelėjus aštuoniolikai mama džiugiai pranešė: „Štai tavo vaikystės lėlė! Tokia pat graži – aš ją tau išsaugojau.“ Jūratei jos nebereikėjo…

TIKROS GRAFIKOS PAIEŠKOS

Pati sau esu meno kūrinys.
/Jūratė Rekevičiūtė/

Jūratė hiperbolizavo savo emocijas, visada užaštrindavo spalvos ir formos santykį tiek papuošaluose, tiek miniatiūrose, tiek ir didelio formato kūriniuose. Jos menui nereikėjo koncepcijos, taktikos ar strategijos. Ji paprasčiausiai kūrė gerą popartą, papildydama kūrinį savo atvaizdu. Skirtingai nei dauguma Lietuvos menininkų, manifestavo ir nebijojo reklamos, pompastikos ir perdėto dėmesio nukeipimo į save. 1990–2010 metai. Beveik dviejų dešimtmečių epocha buvo iš esmės bespalvė: pilka tapyba, monochrominė grafika, tokia pati fotografija. Tūkstantmečio pabaigoje akivaizdžiai dominavo „menas – menui“ tendencija, visa Kauno tapyba buvo „už kampo“ tiesiogine ir perkeltine prasme (turiu galvoje A. Jankausko-Kampo kūrybą). Grafika nelyg tapybos podukra – ramesnė, nuosaikesnė, schematiškesnė, siužetiškesnė, mažiau ekspresyvi ir spalvinga nei vyresnioji sesė. Grafikos sektoriui tradiciškai priklausė romios mergaitės, kurios adoravo neįmantrų simbolinį siužetą, o tradicinės technikos joms regėjosi tarsi kasdienė malda. Žinoma, būta ir išimčių. Iš platesnio profilio, originalesnių spalvotų grafikų verta paminėti tuomet pankavusį Kęstutį Grigaliūną, ekspresyviai linoraižinio technika dirbusią Laisvydę Šalčiūtę, šilkografijos meistrą Mikalojų Povilą Vilutį ir vienintelę kaunietę Aistę Ramūnaitę, kuri pačioje J. Rekevičiūtės karjeros pradžioje buvo tapusi jos įkvėpimo šaltiniu.

Nuo 2004 m. aktyvėja „menas – projektui“ tendencija. Pradeda skverbtis mistinio, bendro visiems euroidentiteto socialiniai, lyčių lygybės projektai. Menininkas atranda naują egzistavimo būdą – maltis po rezidencijas, dalyvauti stažuotėse ir bandyti pataikyti į vyraujančią srovę, garantuojančią finansavimą.

Jūratė buvo ne to laiko kūdikis – ne čia ir ne dabar gimusi, bet labai reikalinga kultūros lauko šamanė, sugebėjusi iš tokios suskaldytos kūrėjų bendruomenės, stilistiškai ir išsilavinimo prasme margos menininkų ir meno gerbėjų masės sulipdyti tinklą, kuris būrė labai skirtingų pažiūrų žmones bendram tikslui – kurti gražesnį ir geresnį pasaulį. Ji elgėsi ir atrodė kaip tikra glam roko karalienė ir poparto princesė. Sakydavau: „Atsiradai tiesiog ne ten. Tau reikėjo augti metropolijoj – Londone, Niujorke ar Berlyne. Būtum apsupta menininkų, su kuriais galėtum diskutuoti, ginčytis ir kartu kurti. O mūsų liūdname socialiniame peizaže belieka mėgautis pilkapelės standartu arba nepripažinimu.“ Kita vertus, tuomet Lietuvoje dar buvo galima elgtis, mąstyti, kalbėti ir daryti menus laisvai, XX a. paskutinis ir XXI a. pirmas dešimtmečiai buvo afigienai tobulas laikas.

Dabar nieko nestebina menininko portretas ant žurnalo, jo viršelio gliancas, atidarymų šou, VIP vakarėliai, fotosesijos, tai daryti anuomet ir veik prieš 20 metų turėti videoklipą komercinėje televizijoje pagrindiniu laiku buvo iššūkis. Deja, meno pasaulis, kuriam tai buvo skirta, to nesuprato, išskyrus rinktinį Jūratės gerbėjų ratą – šis dar iki feisbukinės eros jau šierinosi ir laikinosi dailininkės kūriniais. Tad nenuostabu, kad Jūratė kūrė visų pirma sau ir tų pačių savo aistruolių networkui, nes atstumas tarp menininko ir fanų buvo nedidelis. Dailininkė sąmoningai jį mažino aukodama save tiesiogiai – gyviems ir valandiniams telefoniniams pokalbiams, šou vakarėliams, stiliaus patarimams. Tai buvo energiniai mainai tarp meno pasaulio, kuris paprastam mirtingajam regėjosi nepažinus, ir kasdienybės, iš kur ateidavo meno ištroškusios sielos.

Faktiškai, dailininkų per se, tikrų kūrėjų, iš savęs išspaudžiančių 100 ir daugiau procentų kokybės, gebančių aukoti kažką asmeniško vardan meno, era baigiasi maždaug 2010 metais, kai rinkoje ima dominuoti naujosios tapybos ir tarpdisciplininių menų atstovai, o madingu burtažodžiu tampa meno tyrimas. Pastebėjau, kad mene (kaip ir sporte) geriausias asmeninis laikas, karjeros pikas trunka maždaug 5–7 metus. Jūratė juo mėgavosi 2003–2010 m. Per tą laiką ir mes kartu, ir ji asmeniškai inicijavo bei įgyvendino ne vieną projektą, suteikusį postūmį Lietuvos grafikos menui. Svarbiausi jų buvo išskirtinis mūsų kūrybinės grupės darbas – grafikos bienalė „Now Art Now Future“ ir Jūratės solo paroda „Paruošta istorijai“.

ATSPAUDAI IR ĮSPAUDAI

Ne, aš negaliu būti nematoma. Mane tai slegia.
/J. Rekevičiūtė/

2007 m. Jūratė Rekevičiūtė meistriškai sujungė grafiką ir popkultūros klišes projekte „Paruošta istorijai“. Tai jos kūrybos viršūnė, geriausio rezultato pasiekimas minimaliausiomis priemonėmis. Dailininkė sukuria autorinę techniką – ant 1 cm storio kapos plokštės pradeda kurti reljefinius įspaudus nuo rūbo, paversto kliše. Vienas dažų sluoksnis, vienas įspaudas. Pavyko arba ne. Be pagražinimų ir kompiliacijų. Baltame fone – juodai raudonas objektas. Koncentruota kieno nors išnara, atributas, aksesuaras. Eksponuojamus šviesdėžėse juos lydi daikto ir jo savininko istorija.

Menininkė paruošė šešiolika atspaudų. Autorės tikslas buvo parodyti ne rūbą, o jį nešiojusiojo dvasią, charizmą. Drabužis pasirinktas kaip konkretaus žmogus atitikmuo, jo asmenybę dengiantis sluoksnis, kurį pirmą skenuojame bendraudami. Ji spausdino ne tų žymiųjų, pozuojančių žurnalų viršeliams, apdarus, o sau brangių personų, kurios darė įtaką jos – asmenybės ir menininkės –formavimuisi, į kuriuos jį žiūrėjo būdama maža, su kuriais augo, kurie darė įtaką Lietuvos, pasaulio kultūrai. Kolekcijoje yra Jurgos Ivanauskaitės, Jūratės geriausios draugės Daivos Urbonavičiūtės, tėvo Stanislovo, žurnalistės Laimos Lavastės, fotografo Romualdo Rakausko, Arvydo Sabonio, Julio Cortazaro ir kitų žmonių aprangos atspaudai. „Manau, po 50 metų žiūrovai žiūrės į šį ciklą kitokiu žvilgsniu“, – sakė Jūratė.

Pagaliau Jūratė sugalvojo gerą socpopartą, – tariau sau. Tokį, kurį galima įvairiai pateikti – kaip plakatą ar spausdinti didelio formato tente, perkurti kaip grafičius. Kuriant įprastą socialinį projektą, personažais paprastai pasirenkami rizikos grupių individai – prostitutės, kaliniai ar kiti, nepritapusieji normalioje visuomenėje. Žinoma, nepamirškite kultinės frazės: „Ne drabužis padaro žmogumi, o žmogus drabužį padaro vertingą!“ Beje, ta proga apie estetiką: turbūt daug maloniau atspausti kvepiantį Grigaičio kaklaraištį nei valkatos trusikus. Šalin juokus – ši aprangos detalė buvo atspausta! Tai žymaus britų kuratoriaus ir meno kritiko Edwardo Lucie-Smitho apatiniai. „Kas vyrui svarbiausia? Tai, kas arčiausiai kūno“, – šmaikštavo Edwardas, istorijai patikėjęs įamžinti būtent juos. Šį trofėjų iš Londono teko atvežti man. Kiek vėliau, 2011 m., su meno projektu į Lietuvą atvykti prikalbinau ir patį objekto savininką.

GRAFIKA KYLA Į DANGŲ

Rašant pasiveja „Now Art Now Future“ (NANF) flešbekai:

2004-ųjų grafikos trienalė Estijos sostinėje. Pirmą kartą aiškiai matoma bienalizacijos įtaka. Pasaulinis kontekstas keičia Baltijos šalių dailės raidą. Vėsi Talino naktis, žmonių minia spraudžiasi į galeriją, kurioje, kaip vėliau paaiškėjo, paskutinį kartą eksponuojama klasikinėmis technikomis atlikta grafika. Kiti kalbasi, kad grafikos per se nebeužtenka, pasaulis pasikeitė, reikia kažko naujo. Senieji menininkai kalasi ir diskutuoja. Priminsiu: kontekstas – amžiaus pradžia. Ryga nuo tarybinių laikų žinoma dėl Skulptūros kvadrienalės, Vilnius didžiuojasi Tapybos trienale. Kaune tekstilės menas žengia koja kojon su naujovėmis ir 2015 m. tampa šiuolaikinio meno bienale. Breinstormas ekspromtu Taline. Reikia keisti formatą, galvoti apie grafikos meno pateikimą. Vidurnakčio klausimas rūkant ant palangės kažkur meno dirbtuvėse: kepta višta ar McDonald’s? Ambasadorius Vinkus; kelionė per 3 valandas; Ryga–Talinas; vidurkis 160 km / val., lenkiant furas apledėjusia Via Baltica; susitikimas laiku; erdvės bus; Kaunas; traukinys-galerija; Socialinės apsaugos ministrė Vilija Blinkevičiūtė; megafonas; prakalba perone; pagrindinė problema: ar menas nekels grėsmės lankytojams? Traukinys kursuoja po atokesnes Lietuvos vietas; Galiausiai dauguma kūrinių buvo sulaužyti ir pavogti. 500 balionų su NANF logotipu kyla į dangų; pirmoji „Now Art Now Future“ bienalė. Pernu miestelio biblioteka; susitikimas su E. Lucie-Smithu; „Now Art“ ištakos – projektas www.madona.st; Jūratės savęs projekcija į Madonos gimdą; surengta per naktį. Pirmą kartą prasukome provokacinį triuką didžiausioje Lietuvos galerijoje, eksponavomės Vilniaus savivaldybėje; aparatūra iš visos šalies; pirmas Lietuvoje Madonos pjaustinys; visi galėjo tapatintis su šv. Mergele Marija įkišę galvą į Dievo Motinos veido išpjovą. Šventvagiška, – taip sakė menininkai, – kolegos, tai yra pyzdiec. Užmigau pakeliui namo, asfaltas stojo piestu, ties Kaišiadorimis kažkur degalinėje nusnūdau automobilyje. Po valandos vėl skriejau, suprasdamas, jog mes pradedame kilti, mes pradedame judėti. Aukštyn, į priekį, tolyn.

Jūratės mintys sukosi apie didesnį grafikos renginį, kuris pristatytų eksperimentus: miksuotų žanrus bei menus – skaitmeninę grafiką, skulptūrą, instaliacijas, meno akcijas; atsisakytų „menininkas – menininkui“ parodos sampratos; daugiau dėmesio publikai – įtrauktų ją į meno projektą tiesiogiai.

„Now Art Now Future“ sugalvojome pakeitę populiaraus pankiško devizo neiginį „no“ teigiamu „now“, t. y. „dabar“. Pesimistinį niurzgėjimą, protestą prieš abstraktų „kažką“ konvertavome į principinį darymą – „now“. Devizą-pavadinimą pasiūlė tuometinis Jūratės vyras Ričardas Rickevičius. Jis buvo nepakeičiamas, bet užknisdavo emociniu teroru, perfekcionizmu, nuotaikos gadinimu ir energiniu vampyrizmu. Tačiau dviese su Jūrate kažkaip tą spaudimą atlaikydavome. Juk visus geriausius dalykus padarėme trise: Jūratė motyvavo, aš ieškojau lėšų, rašiau paraiškas, su Jūrate kurstėme menininkus, o Ričardas, piktasis genijus, kūrė marketingą ir reklamą. Kažkuo jis man priminė tą nelemtą Anderseno pasakos velniūkštį, kuris pastūmėjo baleriną į liepsną (potekstes, konotacijas, asociacijas palieku jums). Anuomet būta daug džiugesio, klegesio, keiksmų ir nesumeluotų ašarų. Įsiminė Ričardo filmo „Print“ premjera. Jis sumontuotas kaip improvizuota Lietuvoje įvykusio projekto motyvų, filmuotų vaizdų ir garsų seka: galima išvysti ekspoziciją, žiūrovų reakciją į neįprastas meno formas, ryškiausių meno akcijų fragmentus. R. Rickevičiaus šiam projektui parašytus koncepcinius tekstus įskaitė Vilniaus stoties rajono gyventojai. Šis prodiuseris provokavo.

NANF. Mes nusprendėme: jei dabartinis menas seka gyvenimo aktualijas, jis turėtų skatinti mąstyti. Esamasis laikas – tavo gyvenimo būdas. Grafikos bienalės NANF pagrindinė žinia: laikas suvokti, kad šiandien dėl šiuolaikinių technologijų gyvename, kuriame, jaučiame, vartojame glaustesnėje erdvėje ir didesniu tempu nei vakar. Vienodų požymių gausoj svarbiausia vertybė – individualumas.

Trumpai tariant, priėjome išvados, jog grafika turi kalbėti šiandienio meno kalba, atspaudas turi tapti šiuolaikišku. Savo teoriją nusprendėme paremti praktika – sukurti projektą, kurio pobūdis, stilius, veiksmų seka leistų įgyvendinti pasirinktą meno pristatymo visuomenei modelį.

Kodėl NANF tapo grafikos bienale? Mums patiko grafika. Ji yra visur. Iš pažiūros populiariausia, labiausiai paplitusi – nuo gatvės meno iki dizaino ir reklamos – sritis. Grafika apima viską: nuo dėmės ant marškinių, užrašo ant puodelio iki dizainerio etiketės, kaligrafijos ir nežinomo menininko grafičio. Grafikos elementus naudoja tapytojai, skulptoriai, tekstilininkai, fotografai. Tai vienintelis menas, kuriame ypač svarbus atsitiktinumas. Kiekvienas atspaudas yra šiek tiek skirtingas, t. y. unikalus. Tai mus ir vežė.

2005 m. gegužės 3 d., 16 val. Vilniuje prasidėjo Lietuvos, Latvijos ir Estijos grafikos meno projektas „Now Art Now Future. Print“ („Rytoj yra dabar. Grafika“). Pirmą kartą Lietuvoje projektas pateiktas kaip meno turas per tris didžiuosius miestus, parodos pristatytos penkiose galerijose. Pirmoji Lietuvoje meno ekspozicija ant ratų tris savaites kursavo geležinkelio maršrutais po visą šalį. Vagone buvo įrengta konceptuali ir žaisminga erdvė, kur retai meno galerijose besilankantis pilietis galėjo susipažinti su grafikos kūriniais ir idėjų pasauliu.

Klaipėdoje žiūrovų kojomis buvo atspaustas 18 kvadratinių metrų linoraižinys (aut. J. Rekevičiūtė, L. Dubauskienė, E. Vertelkaitė) – užregistruotas didžiausias grafikos atspaudo rekordas.

Kauno miesto Rotušės aikštėje grafiką išleidome iš rėmų tiesiogine prasme: Jūratė atspaudė per 50 paveikslų; į orą pakilo iš estampų suklijuotas didelis oro balionas.

Menininkams, dalyvaujantiems projekte, buvo pasiūlyta suskaičiuoti savo kūrinio bei kūrybos sąnaudas elementariais buitiniais ir kitais kultūros ekvivalentais statistiniam vartotojui suprantama kalba (meno akcija „Art for free“ „Meno parko“ galerijoje Kaune).

Keliaujanti bienalė pristatyta Rygoje, Taline, Sankt-Peterburge, Stokholme. Vėliau buvo dar daugiau… Labai daug visko. Renginių, nuotykių, atradimų ir nusivylimų, juodo darbo ir euforijos fejerverkų. 2005–2008 m. NANF renginiuose dalyvavo 129 menininkai iš 14 šalių.

Šis renginys atspindėjo konceptualų požiūrį į grafikos atspaudą, laiko sampratą, menininko vietą bei kūrinio vertę visuomenėje, ką įrodytų NANF ideologijos tęsinys dabartinėje Kauno tarptautinėje grafikos bienalėje. Tačiau nieko panašaus į NANF mastelį, ekscentriškumą ir jos lyderių fanatišką atsidavimą idėjai nebebus, nebevyks ir nepasikartos.

RĖK, JŪRATE, RĖK!

Ignas:

Jūrate, ar sunku būti menininke? Ir dar ekspresyviai įdomiai gražia? Patraukiančia ne vien savo kūryba, bet ir ekstravagantiška išvaizda? Ar sunku būti menininke, kuomet daugelis galvoja: gerai atrodai, vadinasi, gerai gyveni, tai ir kurti bepigu. Ar sunku būti menininke, kai kas antras tave nori išdulkinti? Moteryje menininkėje gali sugyventi daugybė veidų, pavidalų, chimerų. Formų, abrakadabrų, fantomų, intuicijų, isterijų. Sugyvena noras kautis ir noras būti išklausytai, pripažintai, atjaustai…

Jūratė: Nesu įsitikinusi, ar kūrėja iš tikrųjų yra moteris. Dažnai mano alter ego kūrinyje turi labai nemoteriškų bruožų. Esu priversta ginti savo kūrybą, ir tada tas moteriškumas lieka antrame plane.

Jūratė tapo asmenybe per meną ir mene. Kartais atrodė graži. Kartais bjauri. Aikštinga, gležna, pasiutusi, nuodėminga, laiminga. Tarsi tą suprasdama Jūratė įsikūnijo savo darbuose ir sykiu suvokė save kaip meno kūrinį – kiekvienas gestas, kiekviena akimirka buvo kruopščiai parinkta šou dalis, skatinusi nuolat ieškoti grožio. Tai buvo kvietimas visiems ją pažinojusiems nepamiršti stebėtis pasauliu ir nebijoti gyventi taip, kaip mus niukina rutinoje užmarinuoti sielos virpesiai ir pasąmonėje užkištos patirtys. Tarsi kiekviena diena būtų nauja kino filmo scena. Siūlymas gyventi be repeticijų ir dublių.

Jūratės menas buvo projektas apie savimi patikrintos realybės padauginimą žiniasklaidoje, kai jau nebeaišku, kas tikra, o kas išgalvota, interpretuota, hiperbolizuota. Tai būvis su doze ironijos ir porcija poparto.

Jūrate, na ir kas, kad tiramisinis dangus ir neoninės žuvytės, juodažvaigždis arkliukas ir tigras oranžiniais antakiais yra išgalvoti. Pasek man pasaką, mieloji, prabilk žurnalais, archyvo dėžėse užantspauduotais.