Niujorkas, 2024 m. balandžio 22 d.

Esate Žydų muziejaus Niujorke vyriausiasis kuratorius. Čia saugomos vertybės, ekspozicijos, rengiamos parodos leidžia susipažinti viso pasaulio judėjų, gyvenusių ir tebegyvenančių įvairiose šalyse, istorija, kultūra, menu. Žydai, kildinami iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinės erdvės, vadinami litvakais. Galbūt galėtumėte pakomentuoti šios tautinės grupės ypatumus? Kaip manote, kokios istorinės, politinės ar etninės sąlygos suformavo ir nulėmė litvako, kaip išskirtinio žydo, charakterį ir tapatybę?

Niujorko žydų muziejus, kurio pagrindą sudaro saugomos kolekcijos, parodų ir renginių programos, nuo 1947 m. įsikūręs buvusiuose Warburgų šeimos namuose Penktojoje aveniu, šiuo metu skaičiuoja 120-uosius veiklos metus. Pirmaisiais eksponatais tapo Amerikos žydų teologinei seminarijai apie 1904 m. padovanoti tūkstančiai heb­rajų ir žydų knygų bei rankraščių. Vėliau gauta ir kitų pasaulinę žydų kultūrą reprezentuojančių dovanų, atspindinčių aškenazių, mizrachių ir sefardų tradicijas. Per Antrąjį pasaulinį karą įvykęs lūžis ir Holokausto tragedija privertė rimtai pasirūpinti judaikos išsaugojimu. Po karo perkėlus kolekcijas į Warburgų namus, daugiausia dėmesio skirta judaikai bei šiuolaikiniam menui, kuriuo siekta sudominti Amerikos visuomenę. Muziejus, kaip atminties išsaugojimo vieta, puoselėjo praeities, dabarties ir ateities tęstinumo jausmą ir jo reikšmę žydų kultūros patyrimui.

Ši diada – archyvavimas / išsaugojimas – sklaida / šiuolaikiškumas – yra svarbus Žydų muziejaus istorijos leitmotyvas. XX a. devintajame dešimtmetyje muziejus, bandydamas susieti svarbius meno istorijos fragmentus su žydų kultūros kontekstu, pamažu ėmė rengti programą. Tokių parodų sėkmę iš dalies lėmė iki tol neįprastas požiūrio kampas. Akivaizdu, šiose parodose svarbų vaidmenį atliko didieji Paryžiaus mokyklos (1905–1945) dailininkai. Litvakai menininkai siekė išreikšti save kalbomis ir akcentais, reikšmingai prisidėjusiais prie praėjusio amžiaus, kuriame susipynė ekspresionizmas, formalizmas ir modernizmas, meno pasiekimų. Šių kūrėjų istorinis pėdsakas Paryžiaus meno pasaulyje yra neišdildomas: Žydų muziejuje ryškiausi minėtos mokyklos litvakų dailininkai – Marcas Chagallas ir Chaimas Soutine’as, jų kūrybai pristatyti surengta po keletą parodų. Minėtų meistrų nuopelnai nepaprastai svarbūs įvairioms pasaulio auditorijoms. Jų darbai, entuziastingai vertinami kaip reprezentuojantys pasaulinio meno raidą, neabejotinai yra vieni džiaugsmingiausių ir tragiškiausių iš visų praėjusio šimtmečio tapytojų kūrinių.

Dauguma iš Rytų ir Centrinės Europos emigravusių žydų, laikinai prisiglaudusių ar apsigyvenusių La Ruche, save kaip menininkus atrado būtent Paryžiuje. Kas tai? Atsitiktinumas, mistinė vieta ar tiesiog – galimybė?

Be abejo, Paryžius buvo XIX a. meno ir kultūros centras – sostinė, jeigu pasitelktume garsiąją Walterio Benjamino metaforą. Šio miesto pranašumas grindžiamas XVIII amžiuje tvirtai paklotais meno tradicijų pagrindais. Monparnaso ir La Ruche meno bendruomenės traukai neabejotinai įtakos darė emigrantų tinklas, susiformavęs stiprėjant kultūriniams saitams, platesniems, atviresniems, netgi modernesniems nei impresionistų ir postimpresionistų pamėgti kabaretai ar siauras Monmartro priemiestis fin de siècle epochoje. Monparnaso bulvarai rodėsi atviri ateičiai. Kad ir kaip būtų, neįprastas pastatas, įsikūręs Dancigo pasaže, mitinė rotonda, vadinama Aviliu, daugeliui Rytų Europos menininkų tapo žiburiu Šviesos mieste.