fbpx

Leidykla kaip idėjų laboratorija

Ūlą Ambrasaitę kalbino Ieva Rekštytė-Matuliauskė

Iš susitikimo su leidėja, redaktore Ūla Ambrasaite išėjau galvoje skambant jos minčiai „Kultūroje nėra nieko profesionaliau už asmenišką ryšį“. Prieš dešimtmetį Ūlos įkurtos leidyklos „Lapas“ idėja užsimezgė nuo draugystės su rašytoja Gabija Grušaite, buvo apgaubta visokeriopo šeimos – architektų Audriaus Ambraso ir Rasos Ambrasienės – palaikymo, įkvėpta bendrystės su architektūros istorike dr. Marija Drėmaite. Tiesiai, nuoširdžiai bendrauti ir išsakyti kritiką, anot pašnekovės, yra viena kertinių sėkmingo bendradarbiavimo leidyboje sąlygų, dažniausiai atsirandančių būtent iš tarpusavio ryšio.

Buvo įdomu pasikalbėti apie motyvacijos bangavimą kuriant verslą kultūros srityje, kalbos kontrolę ir laisvę, ir kodėl laisvalaikiu Ūla vis dažniau skaito poeziją.

Kas Tau, kaip leidėjai, redaktorei, yra gera knyga? Tiek gera, jog norėtum ją suredaguoti ir išleisti.

Turiu jausti joje kažką daugiau, jos autentišką pasaulį, savitą ritmą. Labai svarbi knygos tema, perteikiamos vertybės, autoriaus talentas. Kaip redaktorė, visąlaik keliu klausimą, kiek galiu kištis į autentišką rašytojo sukurtą pasaulį, jei jis man atrodo vertybine prasme įdomus. Labiau noriu padėti autoriui pačiam išgryninti savo raišką per kalbą, keliu klausimus. Pavyzdžiui, aš, kaip skaitytoja, čia supratau taip, ar tu tai ir norėjai pasakyti? Dažnai redaktoriai jaučiasi saugūs tik tuomet, kai užsideda visažinio kaukę, ima braukyti, kas parašyta… Bet juk jie nė velnio nežino geriau. Tikrasis kūrinys – jo tobula idėja – glūdi tik autoriaus galvoje, o tekstas visada tėra materiali to kūrinio reprezentacija, nors skaitančiajam tai vienintelis būdas tą kūrinį pažinti. Todėl tvarkyti kalbą yra labai intymus ir subjektyvus darbas su autoriumi – redaktorius niekada nežino, kaip turi būti. Žino tik pats autorius.

Filosofas Arūnas Sverdiolas viename interviu yra sakęs, jog kalbos redaktoriai yra kaip sporto treneriai, mitybos specialistai, padedantys pasiekti išsikeltų tikslų. Kitaip sakant, autoriui redaktorius turi būti kaip koučeris ar mentorius.

Neseniai redagavau naują Kastyčio Sarnicko romaną, kurio pirmą rankraštį jis atsiuntė dar praeitą vasarą. Pamenu, net skaudėjo klausytis, jog kai kurie dalykai tekste jam neatrodė vertingi, pavyzdžiui, labai taiklus, netiesmukas, autentiškas depresiją išgyvenančio veikėjo aprašymas. Svarstė, o kam tai gali būti svarbu? Tokius momentus redaktorius gali pagauti ir išsaugoti.

Bandai nuspėti, kiek knyga bus skaitoma, perkama?

Šiuo metu knyga apskritai tampa vis stipresne komunikacijos, rinkodaros priemone. Arba atvirkščiai – jeigu autorius žinomas ir turi daug sekėjų, net ne visai svarbu, ką jis parašys, vis tiek bus bestseleris. Kartais toks ir būna pirminis leidybos tikslas. Jei autorius nori ir prašo redaktoriaus, jog padėtų knygai tapti kuo geriau ir greičiau parduodama, tai yra įmanoma, bet ne tokia mano pozicija. Aš to padaryti negaliu. Arba tiesiog nenoriu. Mane domina ilgalaikė knygos ar kūrinio vertė. Svarbu, kiek knyga praplečia lietuvišką intelektualinį lauką. Todėl ir „Lapo“ knygų lentyna pildoma pagal tokį kriterijų.

Paminėjai vieną stiprėjančių tendencijų – knygos kaip komunikacijos priemonės. Greta šios stebi ir kitas slinktis – populiarėja audioknygos, auga skaitytų knygų rinka. Kaip reaguoji į šiuos pokyčius?

Įdomu palyginti: leidybos rinka pasaulyje auga vos 1–2 proc. per metus, o skaitytų knygų – net 10–15 proc. Problema ne tai, jog žmonės nebeskaito – labiau keičiasi skaitymo įpročiai, formatai. Visuomenė yra pasigavusi tvarumo idėjas, ir aš joms pritariu, tačiau kaip jos veikia ekonomiškai? Kaip gyvuos leidybos verslas, jei skaitysime tik knygas iš antrų rankų? Galvojame apie tvarumą kaip leidykla: norisi leisti kokybiškesnės spaudos knygas, kad jos mažiau trintųsi, būtų galima jas skaityti ne kartą, o tai kainuoja daugiau, ir ta investicija turi grįžti. Tikiuosi, populiarėjančios skaitytų knygų mainų platformos įsidiegs funkciją, kad procentą nuo neseniai išleistų knygų perpardavimų galėtų gauti ir autoriai bei leidėjai. Tai būtų tiesiog sąžininga ir adekvatu.

Reaguojam ir į audioknygų populiarėjimą – šiuo metu įgarsiname naujausią G. Grušaitės romaną „Grybo sapnas“. Manau, audioknygos labai praplės rašomo-skaitomo-girdimo teksto supratimą. Pavyzdžiui, ar rašydamas knygą autorius galvos, kaip jos klausyti ar kaip skaityti? Tas pats tekstas įvairiais formatais labai skirtingai priimamas.

Esi nekart pasakojusi, kad nuo kūrybinės draugystės su G. Grušaite išsivystė ir leidyklos idėja: atostogaudamos Pietryčių Azijos saloje prieš daugiau nei dešimtmetį kalbėjote, jog reikėtų išleisti antrą Gabijos romaną, tad gal ir leidyklą tam tikslui vertėtų įkurti? Šiemet „Lapas“ mini savo pirmąją dekadą ir išleido jau trečią G. Grušaitės romaną. Asmeninis ryšys dirbant kartu jums visuomet buvo privalumas ar visgi kėlė ir iššūkių profesionalumo prasme?

Leidykla prasidėjo ne tik nuo kūrybinės draugystės su Gabija, bet ir nuo ryšio su tėčiu (architektas A. Ambrasas – red. past.) bei architektūros istorike dr. M. Drėmaite. Mano tėtis, šeima, ilgai buvo svarbiausi finansiniai ir moraliniai palaikytojai, labai tikintys tuo, ką darau. Be jų visokeriopos paramos „Lapas“ nebūtų tvėręs nė metų.

Su Marija daugiau bendrauti pradėjome dirbdamos prie architektūros gidų, vėliau prie daugybės kitų jos sudarytų ir parašytų knygų, jau net aštuonių! Per kiekvienus Naujuosius metus pasirašome bendrus planus – visada būna bent kelios knygos, kelionės, kartais ir parodų kuravimas… Pavyzdžiui, kartu rengėme parodą apie griaunamą postmodernistinį Kelių policijos pastatą Giraitėje, tikslas kilo iš abipusio jausmo, jog čia mes tikrai norime pasisakyti – Giraitė yra gražu.

Vienu metu buvau pavargusi nuo asmeninių kontaktų ir norėjau į leidybinius ryšius įvesti daugiau profesionalumo. Tačiau ilgainiui supratau, kad kultūroje nėra nieko profesionaliau už asmenišką ryšį. Iš mūsų draugystės su Gabija gimė noras ką nors bendro sukurti ir tai tęsiasi. Mes juk nedirbame vien dėl kažkokios pelno eilutės. Supratau, kad kūrybinėje veikloje turi turėti asmeninį santykį su žmonėmis, su kuriais dirbi, ir tiesiog nustojau to bijoti.

Neseniai skaičiau interviu su garsiu kinų rašytoju Yu Hua. Jis pastebėjo problemą: vos autoriui tapus garsiam, jų redaktoriai pradeda bijoti siūlyti teksto korekcijas ir galiausiai apsiriboja ištaisydami rašybos klaidas. Todėl dabar jo žmona ir sūnus yra tie neoficialūs redaktoriai, turintys pastabų jo kūriniams.

Grožiniame tekste man svarbu ir rašybos sprendimai, tačiau laikui bėgant supratau, jog matau vertę ir galiu dirbti su tuo autoriumi, kuriam drįstu tiesiai pasakyti, jei tekste kas nors man, kaip skaitytojai, atrodo negerai ir jis / ji gali laisvai atsakyti, ką apie tas pastabas galvoja. Tuomet komentarus priimu ir pagal juos toliau tvarkau pasakojimą. Jei santykis tampa nenuoširdus ar atsiranda noras įtikti, labai profesionalu yra jį nutraukti.

2024-06-25