Daina Kamarauskienė: „Kiekvienas savo galvoje turime po muziejų“
Kalbino Erika Drungytė
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaune išaugęs iš laikinosios to paties vardo dailės galerijos, 2021-aisiais mini šimto metų jubiliejų. Šiandieną jis – vienas didžiausių ir fondais turtingiausių Lietuvoje, turintis 8 padalinius Kaune ir 2 – memorialinį muziejų bei V. K. Jonyno galeriją – Druskininkuose. Oficialia M. K. Čiurlionio dailės muziejaus istorijos pradžia laikoma 1921 metų gruodžio 14 diena. Tada Respublikos Prezidento pareigas ėjęs Lietuvos Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis paskelbė M. K. Čiurlionies vardo galerijos įstatymą. Bet gerokai iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos mokslo ir lietuvių dailės draugijos ne tik kaupė šalies archeologijos, etnografijos artefaktus, meno kūrinius, bet ir kėlė Tautos muziejaus steigimo Vilniuje klausimą. Stipriausiu postūmiu jam rastis tapo M. K. Čiurlionio mirtis 1911 metais. Tada Lietuvos šviesuomenė rimtai susirūpino genijaus palikimu ir ėmė rinkti dailininko darbus, tepraėjus trims savaitėms po netekties. 1913-aisiais Vilniuje buvo įrengta nuolatinė paroda, įkurta „Čiurlionies kuopa“, siekusi nupirkti visus menininko kūrinius. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas sujaukė planus.
Brolio darbams išgelbėti daugiausia pastangų dėjo Valerija Čiurlionytė. Jos dėka visi paveikslai buvo sėkmingai evakuoti į Maskvą bei saugoti poeto ir diplomato Jurgio Baltrušaičio bute. 1920-aisiais Lietuvos Respublikai pasirašius taikos sutartį su Rusija, Valerija netgi ryžosi susitikti su V. I. Leninu, kad jis pagreitintų Čiurlionio kūrinių grąžinimą. Šie sėkmingai pasiekė Lietuvą. Tuomet vėl pradėta rūpintis jų apsauga ir perdavimu valstybei. 1922 m. vasario 27 d. Švietimo ministerija, vadovaudamasi M. K. Čiurlionies vardo galerijos įstatymu, iš Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės nupirko 183 dailininko kūrinius, sąlyginai įkainotus 65 000 vokiečių aukso markių ir tapusius Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus pagrindu.
Deja, gražūs žodžiai niekaip nevirto realybe – muziejus nebuvo statomas. Tik pagrasinus visuotinu streiku, kuris turėjo prasidėti 1923 m. vasario 21 d., pavyko išsireikalauti, kad galerijai skirtų bent kelis kambarėlius Švietimo ministerijos pastate. Rudeniop reikalai pajudėjo ir Ministrų kabinetas skyrė 190 000 litų laikiniems galerijos rūmams Ąžuolų kalne statyti. J. Vienožinskis džiugią žinią pranešė Pauliui Galaunei, tuo metu Luvro mokykloje Paryžiuje studijavusiam muziejininkystę. Taip kuriamos M. K. Čiurlionio galerijos vadovu 1924 m. tapo tuomet vienintelis Lietuvoje muziejininko išsilavinimą įgijęs dailininkas, šiai įstaigai vadovavęs 25-erius metus. Laikinosios galerijos projektą parengė architektas Vladimiras Dubeneckis. 1925 m. rugsėjo 24–29 d. dar nebaigtuose rūmuose eksponuota jubiliejinė M. K. Čiurlionio kūrinių paroda, skirta menininko 50-osioms gimimo metinėms. Per keturias dienas ją aplankė 1044 lankytojai. 1930-aisiais, paskelbtais Vytauto Didžiojo metais, daugelis inteligentų, tarp jų ir P. Galaunė bei V. Dubeneckis, iškėlė puikią idėją apie naują centrinį Lietuvos muziejų. 1936-aisiais iškilmingai atidarytas Vytauto Didžiojo karo ir kultūros muziejus, į kurį ir persikėlė Ąžuolų kalno įnamiai. Čia muziejus veikia iki šiol, o M. K. Čiurlionio kūriniai eksponuojami nuolatinėje galerijoje, įkurtoje 1969 m. prie centrinių rūmų prijungtame priestate. Šiam dailės muziejui nacionalinis statusas suteiktas 1997-aisiais. Per 100 metų jam vadovavo devyni direktoriai: I. Šlapelis (1921–1923), K. Sklėrius (1923–1924), P. Galaunė (1924–1949), B. Sirutis (1949–1951), P. Stauskas (1951–1988), M. Sakalauskas (1988–1992), O. Daugelis (1992–2019), I. Pukelytė (2019), D. Kamarauskienė (nuo 2020).
Miela Daina, esi išskirtinį statusą turinčios kultūros įstaigos vadovė, tačiau informacijos apie pačią nė su žiburiu nerasi. Galbūt „Nemunas“ galėtų tapti pirmuoju leidiniu, skelbiančiu Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorės biografiją?
Nors labai skeptiškai žiūriu į visuotinį norą kažką žinoti apie asmeninį gyvenimą ir nesu atsakiusi nė į vieną „Kas yra kas Lietuvoje“ leidinio laišką, bet suprantu, kad atviras dialogas suartina kalbantįjį bei skaitytoją. Tuomet jis mato žmogų, o ne specialistą, užimantį kokią nors poziciją ar pareigas. Taigi – taip, atsakysiu į visus klausimus.
Pradėkime nuo Kauno.
Esu tikra kaunietė: gimiau Gėlių rato gatvėje, mediniame name prie Ąžuolyno, bet augau Ąžuolų, kurį vadinome Pelėdų, kalne – šalia pirmosios, 1925 m. atidarytos, M. K. Čiurlionio galerijos, virtusios Stepo Žuko taikomosios dailės technikumu. Ten kooperatiniame pedagogams pastatytame name butą gavo mano tėtis, lituanistas, dramaturgas ir režisierius, išugdęs ne vieną aktorių, tarp jų – ir Eglę Gabrėnaitę, Violetą Podolskaitę. Tad visa aplinka buvo tikrai puiki, įskaitant malonius kaimynus, stepžukio sodelį bei mūsų namus, kuriuose nuolat vykdavo įvairios repeticijos, etiudų vaidinimai ar pasiruošimai skaitovų konkursams. Tačiau užaugau, galima sakyti, muziejuje po stalu, nes į M. K. Čiurlionio muziejų, kur direktoriaus Petro Stausko sekretore dirbo mano mama, patekau būdama trejų metų. Kai įeidavau pro tas duris, pro kurias dabar įžengei pas mane, pasitikdavo vaškuotų grindų ir aliejinių dažų kvapas (mat čia, kur mudvi sėdim, buvo tapybos fondai), kurį, prisiminusi vaikystę, jaučiu iki šiol. Tai nepaaiškinamas, stebuklingos mamos darbo vietos kvapas. Muziejuje tvyrojo labai liberali šeimyniška atmosfera, buvau tetučių numylėta, vedžiojama po įvairiausius užkaborius, su manimi visi maloniai bendravo, o mama leisdavo spausdinti mašinėle.
Ar kaip visos mergaitės ketinai tapti aktore? Juk „patirties“ jau turėjai.
Ne, tokios minties niekada nebuvo, nors mielai deklamuodavau eilėraščius ir domėjausi teatru. Vaikystėje norėjau dirbti spaudos kioske. Gal todėl, kad močiutė mane vesdavosi pas savo pažįstamą, kuri mus įsileisdavo vidun. Tas gatvės gyvenimo pamatymas pro kiosko langą man paliko didžiulį įspūdį. Dar patikdavo žaisti ekskursijų vadovę. Bet labiausiai traukė dailė, todėl, nesakiusi tėvams, kurie mane buvo įtaisę į J. Naujalio meno mokyklos muzikos skyrių, penktoje klasėje su močiutės žinia perėjau dailės skyriun. Piešti, tapyti, spalvinti, klijuoti buvo mėgstamiausi mano namų užsiėmimai, į kuriuos nerdavau kiekvieną dieną.
Tačiau įstojai į menotyrą.
Taip, tapau visiška reklamos auka. Galvodama apie pasirinkimus, niekaip negalėjau apsispręsti, ko labiau noriu – studijuoti tapybą, grafiką, o gal vitražą. Ir mano panikos bei pasimetimo akimirką į rankas pakliuvo tuomečio LTSR valstybinio dailės instituto informacinis bukletėlis, kuriame buvo parašyta: „Menotyroje jūs pažinsite visas meno sritis.“ Jis nemelavo, bet aš įsivaizdavau, kad tai bus tiesioginis pažinimas – ausiu gobelenus, išmoksiu grafikos technikas, o kur dar tapyba… Pamaniau – va, kur svajonių specialybė. Deja, „visko išmokome“ tik teoriškai, stebėdami, kaip tai daro dailininkai. Tad nenuostabu, kad pirmame kurse sugebėjau kaip reikiant išsišokti. Organizuotame šią specialybę baigusių menotyrininkų ir dėstytojų susitikime išdrįsau išdėstyti savo požiūrį, klausdama, kokią jie turi teisę kritikuoti meną, patys jo nekurdami. Garbūs profesoriai ir perspektyvūs srities specialistai žiūrėjo į mane pasibaisėję. Tik dailėtyrininkas Jonas Umbrasas atsakė gana diplomatiškai, tikindamas, jog vėliau viskas paaiškės. Iš tiesų, jau antrame kurse mano nuomonė pakito.
Mokeisi ir gyvenai Vilniuje.
Tai nuostabiausi mano jaunystės metai. Be galo įdomios studijos, kiekvienas dėstytojas – asmenybė, kasdienis bendravimas su menininkais, aktyvus kultūrinis gyvenimas, išvykos, aplankant didžiausius SSRS muziejus bei galerijas… Netrūko nei nuotykių, nei patirčių, įskaitant naktines diskusijas apie meną kieno nors studijoje, žaidimus, improvizacijas, spektaklius, džiazą studentų bendrabutyje. Atmintyje visada liks tos atmosferos pojūtis, studentavimo ir studijavimo balansas.
Galbūt minėtose diskusijose išryškėjo apsisprendimas, kuriai sričiai visgi labiausiai simpatizuoji?
Kaip bebūtų keista, pasirinkau tyrinėti konkretesnius ir žemiškesnius dalykus, nes analizuojančių aukštąjį meną tikrai netrūko. Man labai patiko grafinis dizainas, reklama. Esu pirmoji, parašiusi diplominį darbą „Lietuvos reklamos raida“. Tyrinėjau firminius ženklus, logotipus. Didžiąją dalį medžiagos teko rinkti Maskvoje, mat čia jokių archyvų iš viso nebuvo. O Lietuvoje eidavau į dailininkų dirbtuves, kuriose jie kurdavo reklamas parduotuvėms, gamykloms ir panašiai. Juk tais laikais reklama nebuvo laikoma rimta kūryba, greičiau amatu.
Žinau, kad, baigusi studijas, 1986 m. grįžai į Kauną. Ne tik į tėvų namus, bet ir M. K. Čiurlionio muziejų. Kaip Tau pavyko?
Tiesą sakant, tai buvo tėvų planas. Abu mano broliai tuo metu gyveno toli nuo Kauno, tad tėčiui ir mamai norėjosi, kad bent dukra būtų arčiau. Nors turėjau paskyrimą į Palangą, galėjau rinktis Klaipėdą ar savo numylėtą Vilnių, tačiau pasidaviau mamos įkalbinėjimams. Tada jau buvau ištekėjusi už skulptoriaus Gintaro Kamarausko, tėvų butas didelis, galėjome ten įsikurti, o ir stebuklingu būdu „atsirado“ vieta muziejuje. Taigi, esu čia nuo neatmenamų laikų. Ne, man negalioja darbo apibrėžimas „rutina“. Niekada į jį nėjau kaip į fabriką, atidirbti valandų. Tai mano gyvenimo būdas.
Negaliu atsistebėti tokia kantrybe, pastovumu. Juk ir namai liko tie patys, prižiūrimi garsiųjų pelėdų.
Net negalėčiau to paaiškinti. Niekada nemačiau prasmės bėgti dėl bėgimo. Neturiu nuo ko. Tėvų palikti namai man visada buvo labai mieli, juose nuolat svečiuodavosi daugybė žmonių, ir jie man asocijuojasi tik su pačiais geriausiais prisiminimais, šilčiausiais jausmais. Kodėl tai reikėtų versti aukštyn kojomis?
O karjera?
Deja, nesu karjeristė ir jokių su tuo susijusių siekių neturėjau. Nuo pirmos dienos muziejuje žinojau, kad labiau noriu dirbti su žmonėmis, o ne su eksponatais, tad įsidarbinau Masinio darbo skyriuje (šiais laikais atitikmuo būtų Edukacijos ir komunikacijos skyrius). Siaurų temų tyrinėtojų nestigo, o man visada rūpėjo aprėpti kuo plačiau. Jei Renesansas, tai ne tik dailėje, bet ir teatre, muzikoj, literatūroj. Taigi, supratusi, kad esu ne mokslininkės tipas, o komunikuojanti veikėja, ėmiausi širdžiai mielos veiklos – vedžiau ekskursijas, skaičiau paskaitas profesiniuose technikumuose, gamyklose, fabrikuose, kalėjimuose, milicijos mokykloje. Įdomiausia, kad žmonėms patikdavo… Iš mano paskaitų niekas nebėgdavo. Vėliau meno bei dailės istoriją dėsčiau ir S. Žuko technikume, ir Dailės instituto Kauno fakultete. Iki šių dienų sulaukiu gražiausių žodžių, prisiminimų, kuriuose liudijama, jog tuometis jaunimas net po iki paryčių trukdavusių pasisėdėjimų lėkdavo į auditoriją, nes būdavo Kamarauskienės paskaita. Tuo metu aš tikrai degiau dėl tų dalykų, kuriuos dėsčiau, atradinėjau dailės istoriją iš naujo, ieškojau įdomių faktų, vaizdinės medžiagos. Viską perteikdavau ne sausai, kartais darydavau performansus, teatralizuotus pasirodymus. Tačiau supratau, kad jei tai tęsis kokį dešimtmetį, tikrai nesugebėsiu kiekvienai paskaitai pasiruošti kaip spektakliui, o mano ugnis kartą išblės. Tad po kurio laiko ėmiau gilintis į edukaciją muziejuje, organizuoti specializuotus užsiėmimus moksleiviams, išnaudodama žaidimą, interakciją. Vėliau čia įkūriau dailės studiją, kurioje užsiimdavau su vaikais po darbo ir savaitgaliais. Iš to būrelio išaugo keli rimti dailininkai, ir man tikrai gera tai žinoti.
Ir visą tą laiką be pertraukų dirbai tame pačiame skyriuje?
Taip, tame pačiame, tik jau jo vadove. O pertrauka buvo. Kai vyras nusipirko apleistą vienišą sodybą, kurioje norėjo įsirengti dirbtuves, ten pabėgome gyventi ir auginti dukterį. Pradžia – įdomi ir sudėtinga: iš sulaukėjusios gamtos lyg iš džiunglių mačetėmis turėjome atsikovoti savo erdvę, kurį laiką namu teko dalintis su šeškais, kiemu – su fazanais. Nors labai stigo pinigų, tada supratau, kaip galima išgyventi ir be jų. Kaime daug ko nereikia. Jei vyras parveždavo sviesto, duoną supjaustydavom mažais gabaliukais, ant jos kokiais nors ornamentais užtepdavom tą brangenybę ir tai būdavo mūsų balius su pyragaičiais. Kieme augo du didžiuliai topoliai, kuriuose gyveno topolinė fėja, retkarčiais – na, labai retai – atnešdavusi kokių nors lauktuvių. Pavyzdžiui, vieną saldainį „Nomeda“, kurį pasidalindavom lyg komuniją. Dukra kasdien bėgdavo patikrinti, ar buvo atėjusi fėja. Mes gyvenome uždarą trijų žmonių gyvenimą, į kurį retkarčiais įsiverždavo draugai. Ir jokio kito gyvenimo tarpsnio nepavadinčiau tobulu – tik šį. Man asmeniškai tai buvo fantastiškas laikas – savęs atradimas, begalinis bendravimas su vaiku, pamokos ir patirtys. Nors pradžioje svogūnus sodindavau aukštyn kojom, o dėl pagraužtos pupelės apsiverkdavau, galiausiai tapau daržininke, audėja, vyro pagalbininke ruošiantis parodoms. Tiesa, niekada nemečiau kažką kūrusi. Rašiau vaikiškas istorijas, piešiau iliustracijas – tokį dienoraštį dukrai, rankų darbo knygas, kurios ir šiandieną man vis dar patinka. Žodžiu, tas laikotarpis – ištisa kūryba. Ir vienatvė buvo gerai.
Bet po trejų metų grįžai į muziejų?
Taip, apdairusis tuometis direktorius Osvaldas Daugelis paskaičiavo, kad mano vaikui vis tiek teks eiti mokyklon, tad laikas Kaunan. Ir pakvietė dirbti jo pavaduotoja. Reikalas tas, kad muziejuje pareigos ne taip svarbu, nes muziejininkystė aprėpia viską – gali būti vadybininkas, renginių organizatorius, rašytojas, mokslininkas, archyvų tyrinėtojas, dailininkas… Čia reikalingi įvairiausių gebėjimų žmonės.
Pavaduotojos pareigas pradėjai eiti 1997-aisiais. Ar tuo metu jau buvai išnaršiusi archyvus, žinojai viską, ką saugo ši įstaiga?
Turiu prisipažinti, kad tik dabar pradedu jausti viso muziejaus kolekcijas. Nors buvo metai, kai nėriau į knygų apie muziejų sudarinėjimą, nes artėjant 90-mečiui pamačiau, jog nėra absoliučiai jokių jo istoriją atspindinčių leidinių. Taip 2012 m. atsirado „Istorijos štrichai“, o 2013 m. – „Kolekcijų istorijos“. Bet ir tada dar nežinojau visko. Viską žinojo ir nieko nepamiršdavo Osvaldas. Net skyrių darbuotojams iš galvų išdulkėdavo, kas ir kur yra, o jam – niekada. Mūsų darbo laukai buvo visiškai skirtingi – jis užsiėmė moksliniais tyrimais, organizuodavo parodas. Man buvo labai įdomu ir rūpėjo sužinoti, kaip tai daroma, kaip viskas vyksta. Neprivalėjau, bet norėjau dalyvauti procesuose, o jis leido padėti, būti šalia ir mokytis. Svarbiausia pamoka man – Osvaldo gebėjimas išlaikyti P. Galaunės sukurtą, P. Stausko kiek kitaip, bet irgi puoselėtą muziejaus dvasią. Jos svariausias dėmuo – žmogiškumas. Žmogiškas santykis su viskuo – pirmiausia su kolegomis, darbuotojais. Ir nesvarbu, kas atvykdavo į muziejų – ar „kosminio“ lygio kuratorius iš Paryžiaus, ar muziejininkas iš regiono – kiekvienam tekdavo vienodai pagarbos, svetingumo, šilto priėmimo.
Regis, lygiai kaip buvusiam šviesios atminties direktoriui, taip ir pačiai šis muziejus tapo gyvenimo ašimi. O kuo jis svarbus Kaunui ir Lietuvai? Ar 1921 m. lietuviai jau suprato, kokio masto dailininko vardą tarsi karūną uždėjo šiai įstaigai?
Labai teisingai pastebėjai – akstinas rastis muziejui buvo būtent Čiurlionis. Du svarbiausi faktoriai – jo vardas ir Kauno paskelbimas laikinąja sostine – nulėmė muziejaus svarbą ir sėkmę. Būtent tada suvokta, kad jei Čiurlionio darbai išsibarstys, bus parduoti, išparceliuoti, mes prarasime nacionalinį paveldą. Taip, jis buvo vienas vienintelis toks – keistas, sunkiai suprantamas, stebinantis, absoliučiai iškrentantis iš konteksto. Bet pastebėta, vertinama asmenybė, dar jam gyvam esant jo nuomonė buvo svarbi, girdima. Kodėl neatsirado tiesioginių šio kūrėjo sekėjų? Tikriausiai, Čiurlionis jau buvo per toli, per aukštai nuėjęs, „iškritęs iš laiko“. O tai ir yra genijaus bruožas. Tad bravo lietuvių tautai už šio vardo pasirinkimą, 1921 m. įstatymą, kurio pagrindu buvo įkurtas muziejus, sugebėjimą surasti Čiurlionio darbus kitose šalyse, pargabenti, išpirkti, sutelkti vienoje vietoje. Nes praradimo mastai būtų tiesiog neįsivaizduojamo dydžio. Na, o sostinė, kaip ir visos valstybių sostinės, galvodama apie nacionalinio muziejaus svarbą, suteikė šiai įstaigai galių surinkti pačias svarbiausias, stipriausias dailės kolekcijas. Štai kuo mes skiriamės nuo bet kurio šalies muziejaus – gavome labai stiprų kolekcijos pagrindą: Ogińskių, Tyszkiewiczių, Roppų ir kitų dvarų Europos meno kolekcijas. Plius bažnytinis menas. Kolekciją pildė šiuolaikiniai darbai, tai yra tarpukario dailininkų kūriniai. Galaunė turėjo labai gerą uoslę – įvertindavo tokius, dėl kurių kitiems kildavo daugybė abejonių ir net pasipiktinimo. Pavyzdžiui, Samuolį. Muziejui buvo suteikta teisė pirkti paveikslus tik iš parodų. O kur tuomet vykdavo parodos? Žinoma, Kaune. Galaunė, numatęs, kokių darbų dar reikia muziejaus kolekcijai, sugebėdavo „surengti“ fiktyvias parodas ir įsigyti tai, ką dabar vadiname aukso fondu. Muziejus nuo pat įkūrimo labai aktyviai organizavo šiuolaikinio Europos meno parodas: rinkinius papildė nupirkti, dovanoti belgų, italų, prancūzų meno kūriniai.
Dabar mums pakanka suvokimo, kas yra nacionalinis paveldas?
Pamenu, buvo tokios diskusijos, kuriose abejota, ar tikrai verta išlaikyti keturis nacionalinius muziejus. Norėčiau pasakyti – jeigu tauta galvoja, kad ji turi per daug nacionalinių vertybių, tai – menka tauta. Toli nesidairau, žiūriu į mažas tautas, ir man geriausias pavyzdys – estai. Kaip jie sugeba vertinti ir didžiuotis savo nacionaliniu paveldu. Jiems nieko neatrodo per daug. Nors turi žymiai mažiau negu mes, bet kaip viską brangina, išaukština. O mes dažnai atsainiai numojam ranka. Kad ir Čiurlionio suvokimas. Ar jis mūsų žmonių galvose užima svarbią vietą? Ar tik tapo šablonu – kažkada surimuota Lietuvos vizitine „Sabonis ir Čiurlionis“? Ar mes didžiuojamės Čiurlioniu kaip olandai van Goghu ar norvegai Munchu? Kaip bebūtų keista, jis tikrai dar nėra pakankamai gerai žinomas.
Kaip ir pastatas, kuriame įsikūręs muziejus.
Apie tai, kad Kaunas – unikalus art deco miestas, kurį galima padaryti modernizmo sostine ir visa Europa suvažiuos jo žiūrėti, kalbėjau prieš kokius dvidešimt metų. Tai buvo mano svajonė. Tačiau tuomet ir miesto valdžiai, ir įvairioms institucijoms ji neatrodė verta dėmesio. Ir štai, dabar jau visiems aišku, netgi labai daug pasiekta, nueita iki UNESCO. Justi, kaip miestiečiai tuo džiaugiasi, matyti, kaip gražėja pastatai. Ir mudvi dabar sėdime viename iš to laikotarpio šedevrų – Vladimiro Dubeneckio, Karolio Reisono ir Kazimiero Kriščiukaičio sukurtame Vytauto Didžiojo muziejuje (toks buvo tuometis planas), į kurį persikėlė ir M. K. Čiurlionio galerija. Šis ankstyvojo funkcionalizmo statinys, – V. Putvinskio gatvės pastatų visumos dalis, – žinoma, pats svarbiausias. Taigi, norėdami kažką sužinoti apie muziejaus kolekcijas, Čiurlionio meną, pirmiausia turėtume pakalbėti apie šio rajono, gatvės, pastato kontekstą ir tik paskui lįsti į „vidurius“. Kad tai didžiulė vertybė, mes žinojome visada ir stengėmės viską išsaugoti. Čia stovi nuo muziejaus įkūrimo likę baldai, iš laikinosios galerijos atsikrausčiusios sofos. Apskritai, muziejininkai yra tokie žmonės, kurie nieko neskuba išmesti, pakeisti, visada buvo tvarios gyvensenos atstovai, nors pati sąvoka atsirado tik dabar.
Ir štai po metų andainykštė Lietuvos laikinoji sostinė bus tituluota Europos kultūros sostine (toliau – KEKS). Regis, būtent tarpukariu tam ir buvo sudėti pamatai.
Taip, būtent tada miestas užprogramuotas augimui, plėtrai, o praradęs sostinės statusą išsaugojo kitus dalykus. Čia vyravo ne tik mažesni masteliai, apsukos, konkurencija, bet ir ne tiek daug snobizmo, nepagrįstų ambicijų. Labai dažnai pasaulyje antrieji miestai tampa valstybių kultūros sostinėmis, nes pirmuosiuose apsigyvena valdžia, funkcijos, politika, pinigai… O štai antrieji neturi tiek daug pasipūtimo ir galimybių, bet juose viskas giliau, subtiliau, ramiau ir tikriau. Tad kalbėdama apie Kauną taip pat manau, kad jis turi didžiulę potenciją, vystosi tyliai, bet labai gražiai – čia net šiandieną daugybė nuostabios šiuolaikinės architektūros pavyzdžių, pradedant privačiais namais, baigiant įstaigų pastatais. Ir beveik visur užkoduota ta geroji modernizmo sėkla. Ačiū Dievui, kad kažkada ir mūsų miestą užkrėtęs tam tikro tipo verslininkų virusas nebedarko dabartinio kraštovaizdžio. Kauną matau kaip atgavusį savo dvasią ir atrandantį daug galimybių.
Ar džiaugiesi miestui suteiktu titulu?
Žinoma, man net nekilo abejonių, kad tapsime Europos kultūros sostine. Liūdna tik dėl vieno – kiti Europos miestai, gavę tokį šansą, sugeba iš pumpuro išsprogdinti žiedą, kitaip tariant, tai įamžinama dideliais darbais: naujomis galerijomis, muziejais ar kitos paskirties išliekamąją vertę turinčiais dalykais, kurių nepajėgta įgyvendinti anksčiau. Mūsų kultūros sostinė kuriama minimalistinėmis priemonėmis ir biudžetas neleidžia nieko panašaus. Nepaisant to, manau, kad KEKS’o komandos tikslas paskatinti bendruomenes kažką veikti, gebėjimas jas žadinti (apie Šančius nekalbu, ten bendruomenė veikia jau seniai) yra puikus sprendimas. Ir jeigu tokia dvasia išliks, tai bus didžiulis postūmis visam miestui. Lietuviai itin uždari, nelabai norintys išjudėti, kažką nuveikti savo iniciatyva, o paakinimas kažką daryti bendrai, keisti mąstymą yra svarbiausias veiksnys. Parodos, renginiai, koncertai praeis, prašurmuliuos, o miestas turės gyventi toliau. Tad – kaip?
2021-ieji – Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus šimtmečio metai. Ko galime tikėtis?
Dabar tokie laikai, kai atsirado labai daug „jeigu“. Tačiau, jei aplinkybės leis, noriu įgyvendinti savo svajonę ir žmonėms parodyti, kas iš tikrųjų yra muziejus. Jie čia ateina, bet nežino, kas tai. Juk neretai išgirsime tokių pasakymų – „Nesuprantu, ką jūs čia veikiate? Paveikslai pakabinti, budinčiosios pasodintos, o jūs kam?“ Tad ir noriu lankytojams parodyti mūsų užkulisius, muziejininko gyvenimą, ne tik darbą. Interaktyviai pademonstruoti, kas yra, pavyzdžiui, skaitmeninimas, inventorinimas, saugojimas. Atsakyti, kam plombuojamos durys, matuojama drėgmė. Kodėl eksponatus turime ne tik surašyti, bet dar juos aprašyti ir nupiešti ranka? Kaip į muziejų pateko mumija? Galiausiai – ką per dienas veikia muziejininkai ir visi čia dirbantys žmonės? Tad jubiliejui bus skirta didžiulė paroda, apimsianti visus tris Kauno paveikslų galerijos aukštus. Kai kurias veiklas galėsite stebėti gyvai. O kai ką teks apmąstyti. Pavyzdžiui, tai, kad kiekvienas savo galvoje turime po muziejų. Ir ką gi mes juose inventoriname, ką išmetame? Kodėl rašome dienoraščius? Kaupiame šeimos nuotraukas? Ar turime teisę sudeginti laiškus? O muziejus-institucija? Kokią dalį istorijos jis gali išmesti? Tad į šią parodą bei diskusijas kviesime visus žingeidžius žmones, nesvarbu, kiek jiems metų ir kokia jų specialybė.
Skaičiau jūsų strateginius planus. Net išsižiojau, kokios parodos numatytos Kultūros sostinės metams.
Taip, labai galingos. Atsirado galimybė atsivežti ne vieno grando darbus ir juos pristatyti miestiečiams bei svečiams. Tai personalinė Pietų Afrikos menininko Williamo Kentridge’o instaliacijų, retrospektyvinė Marinos Abromović, Yoko Ono ir „Fluxus“ sekėjų parodos. Taip pat bus organizuojamos parodos, skirtos 1972 metams atminti bei architektui Arnui Funkui. Na, ir visų laukiama Kauno meno bienalė. Tai bus didžiuliai iššūkiai. Bet tikrai verta juos priimti.
Asmeniškai mane labai džiugina, kad Čiurlionio muziejui vadovauja ne funkcionierė griežtu kostiumėliu, bet labai drąsi, kūrybinga, šiuolaikiška ir nebijanti eksperimentų menininkė.
Nė vienas ilgametis šio muziejaus vadovas nebuvo funkcionierius. Sakykim, Galaunei bei jo darbuotojams karo metais teko rizikuoti gyvybėmis, nes už bet kokius veiksmus, panašius į tuos, kurių jie ėmėsi, galėjai būti sušaudytas. Pavyzdžiui, jie sugebėjo apmulkinti vokiečius ir įtikinti, kad jų pasirinkti ir kažkokio vado kabinetui Rygoje papuošti skirti paveikslai yra prasto lygio, nors buvo atvirkščiai – taip pačius vertingiausius darbus pavyko išsaugoti. Arba kai vokiečiams traukiantis muziejininkams buvo įsakyta didelę dalį turtų supakuoti išvežimui į Vokietiją. Net Galaunė nežinojo, ką sumanė ir įgyvendino vienas muziejininkas. Pastate jis buvo paliktas vienas, visos dėžės paruoštos, vokiečiai beldžia į vartus, o jis neatidaro. Laimė, kad kitą dieną vokiečiai jau turėjo bėgti nuo rusų, nes tose dėžėse buvo plytos. Turbūt aišku, kuo šis pilietinės drąsos aktas būtų pasibaigęs. O štai Stauskas, kuris buvo Antrojo pasaulinio karo didvyris ir dėl to formaliai prie jo nelabai kas galėjo kabinėtis, į muziejų atėjus saugumiečiams, sugebėdavo apsimesti kvaileliu menininku, nesuprantančiu, ko šie nori, ar per langą staiga pamatydavusiu įdomų motyvą paveikslui. Tais laikais čia dirbo ne vienas disidentas, o Stauskas kaip galėdamas jiems padėjo. Tad ir parodoje, skirtoje šimtmečiui, daug kalbėsime apie muziejaus pilietinę pareigą, gausybę išsaugotų artefaktų, visą sovietmetį slėptų ar tyčia neinventorizuotų. Kad ir didžiulė tarpukario organizacijų bei bažnytinių vėliavų kolekcija, priglausta iš Karo muziejaus, kuriame jomis buvo plaunamos grindys. Net dabartinės rekonstrukcijos metu radome labai įdomių užmūrytų dokumentų, pavyzdžiui, skautės krepšį su šios organizacijos merginų korespondencija.
Tad ir man nebūtų priimtinos tik sausai biurokratinės pareigos. Nedirbčiau direktore, jei negalėčiau kurti, rengti ekspozicijų, rašyti, numatyti ateities planų, įgyvendinti idėjų… Galvoti ir pasistengti nuspėti tendencijas yra įdomu. Štai per šiuos karantinus supratome, kokia svarbi virtuali edukacija – į internetą sukėlėme įvairias paskaitas, pamokas, kurios be galo padeda mokytojams, vaikams su negalia. Tačiau jos turėtų būti kitokios kokybės – tokio lygio kaip „Discovery“ kanalas. Žodžiu, daugybė sumanymų, projektų ne tik sklando ore, bet viskas po truputį juda į priekį, vyksta.