fbpx

SKAITYMO SPEKTAKLIS IR TIKROJI SKAITYMO KULTŪROS PRASMĖ

Donata Bocullo

Mano pirmagimė Liana pradėjo lankyti mokyklą. Iš pradžių ji paniškai bijojo mažųjų raidžių, tarsi jos galėtų suvalgyti arba išsilakstyti po namus ir negrįžti į vientisą pasakojimą. Nors namų lentynos pilnos knygų, o už lango stiebiasi bibliotekos saugyklos bokštas, tačiau Liana vis vien nedrąsiai žengia į skaitančiųjų pasaulį. Pamilti knygas, kai tarp jų gyveni, viena, bet su jomis užmegzti tikrą draugystę – kas kita. Šiandien literatūros pasaulis visiškai pasikeitęs. Skaitymo įpročius labiau veikia socialiniai tinklai ir nuomonių formuotojai nei profesionalų recenzijos. Kai kurie knygų klubai ar skaitymo nuomonės formuotojai savo literatūrinę reputaciją kuria vedami kiekybės ir socialinio kapitalo, o ne kokybės. Šiame tekste aptarsiu ne tik, kas akivaizdu, kas baugina, bet ir teikia vilties, kad skaitymas išgyvena renesansą, o knygos, Lianos teigimu, nemiršta niekada.

KIEK ŠIANDIEN „SUVARTOJOTE“ TEKSTŲ?

Dar 2007 m. Leonidas Donskis Delfi.lt skelbtame straipsnyje „Alternatyva: lėtojo skaitymo atgimimas“ apie greitąjį skaitymą rašė: „Šiandien pasaulyje išsilavinusių ir skaitančių žmonių yra gerokai daugiau nei kada nors anksčiau. Pakanka apsilankyti didžiosiose knygų mugėse (Geteborgo, Jeruzalės ar Vilniaus), kad suprastum, jog gedulinga muzika knygos erai XX amžiuje nuskambėjo per anksti.“ Gausią asmeninę biblioteką sukaupęs profesorius buvo lėtojo skaitymo šalininkas, o „nuovargio ir pasiekimų visuomenėje“ tokio lėto, reflektyvaus santykio su knygomis labai trūksta. Kai mus kankina dėmesio deficito epidemija, literatūros kritikos laukas pasidarė fragmentuotas ir veikia įtakingų knygų mylėtojų neprofesionalų rinkodara, sunku suprasti, kas iš tiesų vertinga, o kas tik užkemša greitais žodžiais. Kadaise rašiau, kad žodžiuose galima sutikti tikrą žmogų, bet dabar atrodo taip netikra. Viskas matuojama KPI (angl. Key Performance Indicator) – t. y. kiekybiniais rodikliais, – sekėjais, bet išliekamosios vertės klausimas kybo ore…

Prancūzų filosofas, rašytojas, kino kūrėjas ir vienas iš situacionizmo judėjimo įkūrėjų Guy Debord’as 1967 m. knygoje „Spektaklio visuomenė“ („Kitos knygos“, 2006, vertė Dainius Gintalas) pristatė kritinę teoriją apie šiuolaikinę visuomenę, kurioje kasdienis gyvenimas vis labiau tampa medijų ir kapitalizmo kuriamu spektakliu. Jo požiūriu, spektaklis yra ne tik pramogų ar vaizdinių rinkinys, bet ir visa socialinių santykių struktūra, susiformavusi aplink dominuojančius vaizdus, prekes bei vartojimą. Panašu, vis giliau pasineriame į šį vartojimo spektaklį. Leidyklos konkuruoja dėl skaitytojų dėmesio, knygų mugėse lentynos lūžta nuo žodinės kultūros, mugės lankytojai medžioja rašytojų parašus. Visi masiškai buriasi knygų „graužimo“ vakarėliuose.

Šiandien vis labiau įsigali skaitymo spektakliai (kai demonstruojamos literatūrinės veiklos, siekiant socialinio pripažinimo, o ne autentiško ryšio su tekstu), bendruomeninis ir įtinklintas skaitymas. Socialinių tinklų paskatinti įsitraukiame į minėtus spektaklius, užpildome knygų lentynas išliekamosios vertės neturinčiais tekstais. O gal užtenka kritinės masės, elitinių knygų klubų, kad jie sukurtų tokią skaitymo kultūrą, kuria galėtų didžiuotis Nobelio literatūros premijos laureatai?

BENDRUOMENINIS SKAITYMAS, ARBA „SKAITUOMENĖ“

Skaituomenė – į gilų, prasmingą skaitymą orien­tuota bendruomenė. Ji remiasi ne trumpalaikiais skaitymo iššūkiais ar sekėjų skaičiumi, o autentišku, reflektyviu ryšiu su literatūra ir skaitymo malonumu.

Lietuvoje skaitymo rodiklius vis dar bandome kelti kiekybiškai. Gerinant juos, įtakos turi augantis susidomėjimas knygų klubais. Jie yra tikrieji knygų ambasadoriai, tiesiogiai prisidedantys prie skaitymo kultūros formavimosi. Bet vis dar kyla klausimas: ar socialinis arba bendruomeninis skaitymas virsta socialiniu skaitymo ekshibicionizmu? O gal taip yra dėl daugiau nei 20 metų besiplečiančios mediatizacijos, kai įvairios socialinės, politinės, kultūrinės ar ekonominės veiklos vis labiau priklauso nuo medijų, turinio bei komunikacijos kanalų? Tu neskaitai, jeigu nepasižymi knygos „Goodreads“, neįkeli istorijos į instagramą ir nenurodai leidyklos, bibliotekos, rašytojo, knygų klubo. Tarsi užburtas ratas, varomas rinkodaros, o ne moralinės ir socialinės atsakomybės dėsnių. Čia egocentriškai, bet nealtruistiškai klausiame: „Ką esame skolingi vieni kitiems?“ Ši filosofinė diskusija apie tai, kad mūsų atsakomybė vienas kitam gali kilti iš įvairių šaltinių – teisingumo, etikos, rūpesčio, tarpusavio priklausomybės ir bendruomeniškumo. Pareigos ir įsipareigojimai apima rūpinimąsi kitų gerove, socialinio teisingumo siekį bei pagarbą žmogaus orumui.

Deja, esu šio burbulo dalis. Malonu žiūrėti į skaitančius, malonu, kai mane stebi skaitančią. Aš ir pati skubu pasižymėti, kad šiuo metu skaitau, ką, kaip ir su kuo. Vaidiname šį spektaklį, tik realių plojimų nesulaukiame. Adaptuojame turinį savo galvose, dalyvaujame skaitymo maratonuose. O kas išlieka ir kas toliau, kai metų iššūkis įveiktas?

XXI a. skaitome daugiau nei bet kada anksčiau, tačiau literatūrologė Jūratė Čerškutė pabrėžia, kad „vis dažniau tekstų paviršiumi tik prabėgame, užkliūvame tik už to, kas akivaizdžiausia“, o giluminis skaitymas tampa retenybe, keliančia grėsmę kokybiškos literatūros suvokimui. Lėtasis skaitymas ir skaituomenė galėtų formuoti gerus skaitymo įpročius. Galbūt taip reikėtų kurti ne vartojimu grįstą santykį su tekstu? Ar šiandien tai įmanoma?

Ąžuolyno biblioteka, Kaunas. Norbert Tukaj nuotrauka

SKAITYMAS NEPRISIJUNGUS (NE)ĮMANOMAS IR KITI SKAITYMO RINKODAROS TRIUKAI

Įdomus šiuolaikinis fenomenas – skaitymo kartu maratonai – vyksta socialiniame tinkle „TikTok“. Primena postmodernų Andy Warholo „mėsainio valgymą“. Kas nors save įrašinėja skaitantį, o kiti prisijungia prie šios simuliacijos.

Šiandien stebima tendencija, kad žmonės bando atsijungti nuo socialinių tinklų bent tol, kol skaito. Tačiau išryškėja dviprasmybė: atsijungusių skaitytojų klubai (angl. offline book club), pvz., „Silent book club“ bendruomenė, turinti daugiau nei 1000 skyrių 50 pasaulio šalių, arba tylieji skaitymo vakarėliai (šią vasarą Vilniuje pradėta iniciatyva, kai žmonės susiburia skaityti knygas viešosiose erdvėse) viešina savo veiklą socialiniuose tinkluose. Vadinasi, ir vėl atsiduriame užburtame rate: norėdami atsijungti, turime mokėti duoklę metavisatai, nes tik taip kaupsime socialinio kapitalo taškus. O konkuruoti šioje rinkoje yra su kuo. Konkuruojame ir patys su savimi. Viena knygų klubo narė šiuolaikinį skaitymą apibūdino kaip „skaitymo bulimiją“, kai mes persisotiname knygomis ir vėliau kenčiame pasekmes. Todėl prieš pradedant skaityti rekomenduojame pasikonsultuoti su literatūrologu.

SKAITYMO TENDENCIJOS IR KNYGŲ REKOMENDACIJOS ALGORITMŲ VISUOMENĖJE

Tendencijos banguoja, jas, kaip ir apskritai šiuolaikinę kultūrą, stipriai veikia FOMO (angl. Fear of missing out – baimė pražiopsoti ką nors svarbaus), rinkos dėsniai. Sukuriame dūzgesį viešojoje erdvėje, o gal jį kuria komunikacijos specialistai? Vienu ir kitu atveju sunku suvokti, ar mums taikomas teisingas algoritmas.

Nerimą kelia, kiek realios literatūros dar liks ne tik dėl tokių rinkos dėsnių, bet ir dėl dirbtinio intelekto. Juk vis dažniau susimąstome, ar rašytojas nėra robotas, o gal robotas – irgi rašytojas? Iš naujo vertiname literatūrą, sukurtą iki dirbtinio intelekto. Kiek daug netikėtumo, autentiškumo, rašymo stiliaus ieškojimų buvo priešdirbtiniuose, humanistiniuose tekstuose. Juose tikrai atpažindavome žmogų, jo autentišką balsą. O dabar, posthumanizmo eroje, neramu, ar tai, ką skaitome, tik sklandžiai sudėlioti anksčiau sukurtų tekstų fragmentai. Žinoma, net ir be šiuolaikinių technologijų praėjusio amžiaus rašytojai vieni kitus citavo, plagijavo, kultūriškai apropriavo. Viskas jau, rodos, išrašyta, pasakojimuose gausu alternatyvių balsų, pvz., antikinė istorija perrašyta moterų balsais Pat Barker knygoje „Mergelių tyla“ („Baltos lankos“, 2022, vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė). Visuose tekstuose tos pačios struktūros, archetipai, net ir kontekstai. Kas šiandien formuoja literatūros lauką? Kas rekomenduoja knygas? Chatbotai, literatūros kritikai, mėgėjai skaitytojai? Ar dar pasitikime literatūros lauko autoritetais? Kas jie tokie, kur juos sutinkame?

O KOKIA YRA SKAITYMO PRASMĖ?

Ar tam, kad skaitymas būtų prasmingas, reikia kito? Su „Ąžuolyno skaitytojų klubo“ Kaune narėmis bandėme atsakyti į šį klausimą: kas jums yra skaitymas? Valerijai tai yra meditacija, Gied­rei – kalbos turtinimas ir žmonių pažinimas, Aistei – pomėgis, Evelinai – žinios, Akvilinai – vaizduotė ir galimybė gyventi tūkstančius gyvenimų, Jurgitai – augimas, Živilei – kelionė.

L. Donskis knygoje „Paralelinės tikrovės“ („Versus aureus“, 2013) rašo: „Kiekviena knyga yra tylaus dėkingumo forma – dėkingumo ją susiformavusioms idėjoms, žmonėms ir susitikimams“ (p. 71). Todėl nenuostabu, kad beveik kiekvienoje knygoje, ypač įžangoje, rasite kito autoriaus kūrinio citatą, taip ir yra išreiškiamas dėkingumas. L. Donskis pats daug rašė, todėl knyga jam buvo ne tik fizinis objektas, bet ir bendrystės, žinių, kurias įgijo per santykį su kitais, rezultatas. O ir skaitymo prasmė juk ne tik santykis su kitu, bet ir su pačia knyga. Ji tik įrankis, prisidedantis prie visuomenės augimo.

Atvėręs knygą, atveri ir save. Įkvepi žodžius, kuriais kas nors kitas alsavo diena po dienos, kol gimė istorija. Jauti, kaip augi pats, stiebiesi, sulapoji, keiti spalvas. O tada pradedi keisti ir kitus. Susipini su kitų šaknimis. Taip iš vieno daigo išauga visas miškas, iš vieno skaitytojo išauga bendruomenė.

Kai kurios vizijos ir strategijos gražiai atrodo ant popieriaus, o kas vyksta praktiškai? Nauja era knygų klubuose ir skatinant skaitymą turėtų būti (galbūt jau yra) orientuota į giluminį skaitymą, knygų bei temų kuratorystę. Profesionali knygų kuratorystė tampa vis svarbesnė formuojant skaitymo kultūrą, turinčią išliekamosios vertės.

Nassimo Nicholaso Talebo į lietuvių kalbą dar neišverstoje knygoje, „The Black Swan: The Impact of the Highly Improbable“ („Juodoji gulbė: labai neįtikėtinų įvykių poveikis“, 2007) pristatyta sąvoka „antibiblioteka“, kurią inspiravo Umberto Eco asmeninė biblioteka. Šios sąvokos gimimą knygos pirmoje dalyje autorius pristato taip: „Rašytojas Umberto Eco priklauso nedidelei enciklopediškų, įžvalgių, nenuobodžių mokslininkų grupei. Jis turi didelę asmeninę biblioteką (joje – 30 tūkst. knygų) ir lankytojus skirsto į dvi kategorijas. Į tuos, kurie reaguoja: „Oho! Signore, professore dottore Eco, kokią biblioteką turite! Kiek iš šių knygų perskaitėte?“, ir į kitus – labai maža dalį, – kurie supranta, kad asmeninė biblioteka yra ne ego didinantis aksesuaras, bet mokslinių tyrimų įrankis. Perskaitytos knygos yra daug mažiau vertingos nei neperskaitytos. <…> Su amžiumi sukaupsite daugiau žinių ir daugiau knygų, o didėjantis skaičius neperskaitytų knygų lentynose žvelgs į jus grėsmingai. Iš tiesų kuo daugiau žinote, tuo ilgesnės bus neperskaitytų knygų eilės. Šią neperskaitytų knygų kolekciją pavadinkime antibiblioteka“ (p. 1).

Ši U. Eco antibiblioteka įkvepia, nors primena miesto legendą, tačiau galimybė rinktis iš didelių duomenų bibliotekos mus ir išlaisvina, ir įkalina. Galime būti laimingi, kad knygos nebėra deginamos arba cenzūruojamos, o socialiniai tinklai arba realios bendruomenės tampa vieša dalyvavimo erdve, kurioje patys tampame gyvosiomis knygomis. Žinoma, viskas turi savo kainą, o ypač įsijungimas į skaitytojų tinklaveiką.

Ąžuolyno biblioteka, Kaunas. Norbert Tukaj nuotrauka

VIETOJ IŠVADŲ

Žmogiškasis faktorius, intuicija – vis dar svarbūs, net jeigu socialiniai burbulai, algoritmai mums diktuoja, ką ir kodėl skaityti. Dirbtinis intelektas mokosi iš mūsų sukurtų tekstų, bet mes į šį procesą taip pat galime įsiterpti, kurdami profesionalius rekomendacinius tekstus, kuriuose būtų ne tik pavieniai žodžiai, bet ir gyvybė.

Prozininkas Jeanas-Claude’as Carrière’as ir U. Eco knygoje „Nesitikėkite atsikratyti knygų“ („Žara“, 2013, vertė Elena Macevičiūtė, Adas Macevičius) rašo: „…internetas grąžino mus į raidyno erą. Jei kažkada patikėjome įžengę į vaizdo civilizaciją, kompiuteris mus sugrąžino į Gutenbergo galaktiką, ir visas pasaulis nuo šiol privalo skaityti“ (p. 14).

Esame priversti išmokti skaityti, tik klausimas, kas išmokys giluminio skaitymo šiuolaikinėje bėgančioje visuomenėje? Ar dėmesį fragmentuojantys socialiniai tinklai? Mes – tikri bėgūnai, atsitraukiame nuo gyvenimo ir į jį grįžtame per knygą ir santykį su kitu. Vis dėlto dienos pabaigoje vis vien rūpi, ar tavo dukra išmoko skaityti?

2024-12-18