stoviu prie liuteronų bažnyčios Juodkrantėje

nebėra kapinių Kuršių marių pakrantėse,
medinių kryžių dvišlaičiais stogeliais,
aiman, Viešpatie

nebėra medinės atviros varpinės,
senos bažnytėlės, kopų prižiūrėtojo namo,
aiman, Viešpatie

nebėra nendrinių stogų, mergų kamarų,
atsikėlėlių, kalbančių vokiškai,
aiman, Viešpatie

nebėra tinklų, džiūstančių kiemuose,
Gintaro uosto, parapijos namų,
aiman, Viešpatie

nebėra krikštų, rupūžių siluetų, paukščių,
gėlių, žirgelių galvų,
aiman, Viešpatie

nebėra drožinėtų altorių, nebėra pastatų,
kur anuomet gyveno Dievas,
aiman, Viešpatie

senosiose Nidos kapinėse

I

Asz esmi Prisikelimas ir Gywastis
Ich bin die Nuferstehung und das Leben

paukštis pasiblaško virš medžių
ir prapuola rūke

kapinių vartai užsiveria
negirgždėdami

II

moterų krikštai – iš liepos,
vyrų krikštai – iš ąžuolo

miegantis šuo prie lakalinės

visai nieko neprisimenu –

vienkiemio, visų ankstyvų rytų,
kai langai dar nežiūrimi –
chaosas, palaimingas, lėtas,
nealsuojantis karštis,
seniai atvėsusios krosnies kvapas

visai nieko neprisimenu –

nulūžusių šakų su mėlynom
perskeltom slyvom, kurmių bokštų,
kiemo, pilno nukritusių lapų –
nušluoti juos reiks, bet tik,
kai visi namuose užmigs

tik tada ir šuo prabus, tik tada,
bet šito neprisiminsiu

po apsilankymo pas Donelaitį 2018 m.

per Solus Christus, mūsų Viešpatį,
tąkart tikrai patekėjo aušra –
išgirdau, kad kažkas sukuždėjo
į ausį, kad pamilsiu taip, nelyginant
varlę, kurkiančią kūdroj, tarp kapinių
ir Našlių namų, Tolminkiemy anąsyk
varliagyvis

vėtrungė

plūduriuojantis laivo stiebas laukia mėnulio,
laukia jūroje to, kas amžinesnis už mus,
kas kops aukščiau, negu mes
sugebėjom ar sugebėsim

šalti, beveik mirę paplūdimiai,
geidžiantys vasaros gniaužtų,
žuvys, panirusios giliau nei įmanoma,
tinklų gabalai, plūdės ir virvės

pakrančių paukščiai, sąnašose
ieškantys smulkių, negyvų žuvyčių,
švyturio spindulys, nakčiai beveik
priartėjus, ir žvejo veidas, išnyrantis iš tamsos

vėtrungė, nepamirškim ir vėtrungės,
kartais ji sukas išnirdama netgi tuomet,
kai vėjas ūmai nieko niekam nepasakęs
išnyksta

ne jūra

išsklaidantis rūkas
išplauna daiktus,
apnuogina, atidengia,
iš lėto padaro matomus

vaikų žaislus, pirštines,
sportbačius, medgalius,
šukas

ne jūra, ne ji

* * *

prieplauka čia… bet kur plaukti neturinčiam valties,
neturinčiam tavo delnų po galva, neturinčiam
gatvių, kur tavo kojos vis vaikščiotų temstant
ir justų – palijo, o nieks iš tiesų nesušlapo, netgi
perdrėkstos nendrės

pirštinės

kūnas boluoja pro marškinius –
megztinis aiškiai per trumpas

sniegas ant akmenų ir temstančio
smėlio dar šviečia

eisim stebėti bangų,
jei užsidėsi pirštines,

jei graibštais gaudantys gintarą
iš linguojančių valčių nepastebės mūsų

tie,
prieš kelis šimtus metų

lėlė

verktų siuvėja –

paskutinioji tu,
kurią ji siuvo prieblandoj,
susikuprojus, siūlų kamuoliui
besibaigiant

perplaukei jūrą –
netekai rankų ir kojų,
kažkas tave išmetė
kaip nebenaudingą daiktą

gerai, kad mokėjai plaukti,
gerai, kad prisimeni
tą smulkutę mergytę,
kuriai dovanojo tave
jos dešimtajam gimtadieniui,
degant torto žvakutėms

neryškumo zona

perbėgti pirštais per tavo sapnuojančią kaktą,
perbėgti visas tavo neviltis ar sekmadieniais
pievas sapnuojančias,
perbėgti tam, kad laiminga miegotum, mieloji –
kad laimingai miegotum kaip vaikas po nokstančia
vasaros kriauše

užduotis

patikrinti gylį, kur
įneria žuvys – ir grįžta
kažkas nepažintas
iš tavo vaikystės

gal net su kabliuku
gerklėje

šepetėlis

vartaliojas žvejo tinkluos –
šeriai užstrigę, dar blyksteli,
jeigu saulė kaip mažos
besiginančios ietys Atėnuos –
ten, kur Sokratas dar tik laukė
savo cikutos

snygis, Pervalka

sniegas paima pakrantę
ramiai kaip Dzeusas kadaise
aukso lietumi Danają

mudu bundam iš sapno,
kurį kartu ir sukūrėm –

bundam ir sukuriam vėl,
kad tik būtų

tą patį ir kitą

kur aš
esu Dzeusas, o tu –
snieguota pakrantė

kriauklelė

štai kriauklelė pakrantėje –

indas lietaus lašams
skruzdei, boružei, žiogui,
svirpliui, voriukui, muselei –
jie smulkūs kaip druskos kristalai –
sunkiai beįžiūrėčiau

vėjas sūpuoja juos: tamsūs sparneliai
mirguliuoja virš smėlio gyslų –
mėnulis ar saulė, diena ar naktis
peršviečia kūnus jų
kaip tobuliausias rentgenas

mažieji kartografai
braižo kojomis veik nematomus
savo žemėlapius,
sekioja bangų kraštus
nugarom atspindėdami šviesą

na ir kas, kad jų beveik neįžiūriu,
na ir kas

kiniška rožė

kaip žemčiūgai tarp putų pasklidę,
žiedlapiai tavo, kiniška rože

saulė ties horizontu, kovas,
miega žuvėdai, sukaustyti kapinių gruodo

žiedlapių tavo neatpažįstu, žinau tik,
kad buvo jie, turėjo būti

balkšvos žuvėdros jas šaukia
migloj, kol jie išsisklaidę, laukia

kol šerkšno ūmai pagauti
susilies vėl į rožę, į kinišką rožę

Balandžio pradžia. Šiaurinis

Beržų viršūnės ant kalvelės
dar nemato pavasario.
Ten paukščio liekanos.
Plunksnos ir kaulai. Einu.
Niekuo negaliu padėti.
Vėjas taršo juos. Taršys ilgai dar.
Dumbliai. Pakrantė. Tyla.

gerokai po Kūčių

sūpuoklės, vis sningant ir sningant,
žinau, tebelaukia vasaros, tik be žiemos
ritualų, negyvų, suverstų eglučių,
iškėlusių kojas į dangų, be smegenų
neturinčių senių nebintuotom galvom,
nesulaužytom kojom, niekada nešarvotų,
ištirpusių,
be batų stuksenimo, trepsėjimo
prie durų, ant kilimėlio, prieš paspaudžiant
durų skambutį, baltą durų spenelį,
žadantį erdvę, užtvindytą šilumos,
palaipsniui virstančią laikinom nesibaigiančios
vasaros sūpuoklėm

autobusų stoty

tie Arkties mėnesiai baigsis,
vos aš tave pamatysiu

vos aš tave pamatysiu,
miestai pražys kaip magnolijos

miestai pražys kaip magnolijos,
niekada neaugusios šiaurėje

niekada nežydėjusios šiaurėje,
ir bučinys ištirpdys Antarktidą

Mes gyvename apsupti daiktų, žmogaus pasaulis jų pilnas, tai neišvengiama. Kai kurie daiktai būtini, o kai kurie atsiduria ten, kur lyg ir neturėtų būti, kur jiems ne vieta. Tai sakydamas galvoju apie daiktus iš jūros, tuos, kurie dėl įvairių aplinkybių patenka vandenin ir ten gyvena. Jie neturi pasirinkimo, jūra parenka jiems jų likimą, atiduodama vienai ar kitai vietai. Daiktus, kuriuos mudu su Jurgita Valaitis matėme, jūra paskyrė Kuršių nerijos pakrantei. Norėtųsi, kad būsima eilėraščių ir fotografijų knyga „Daiktai iš jūros“ taptų tarsi moderniu Karvaičių, kur gimė Liudvikas Rėza ir kurio atminčiai paskirtas šis leidinys, metraščiu – ne apie prarastus namus, o apie prarastą, bet vis išnyrančią kasdienybę. Baltijos jūra mums, lietuviams, visada buvo daugiau nei erdvė tarp krantų – tai atminties saugykla, nuolat grąžinanti tai, ko patys nebeprisimename.