Fotografė Ilmė Vyšniauskaitė į vaizduojamojo meno lauką atėjo iš muzikos – šis išsilavinimas iki šiol formuoja jos žvilgsnį. Baigusi muzikologijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, fotografiją ji atrado kaip kitokį būdą tyrinėti sceną: jos struktūrą, įvykius, kūniškas patirtis bei energiją. Šiandien kūrėjos praktika apima dokumentiką, meninius projektus ir portretus, o pagrindinis dėmesys krypsta į muziką, scenos menus ir kūrybines industrijas. Ilmė bendradarbiauja su įvairiomis kultūrinėmis organizacijomis: naujosios operos platforma „Operomanija“, „Naujuoju Baltijos šokiu“, „Low Air“, „Meno genu“, „Šiuolaikine ausimi“ ir kt. 2024 m. ji prisijungė prie Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje vizualinio identiteto kūrybinės komandos; viena iš jos fotografijų tapo reprezentaciniu sezono vaizdiniu, plačiai naudotu visoje šalyje, netgi virtusiu pašto ženklu.

Jos kuriami vaizdai neretai pratęsia kūrinius – tampa albumų, vinilinių plokštelių ar scenos projektų vizualine tapatybe. Fotografijoje jai svarbi ne tik akimirka, bet ir jos dramaturgija – kaip šviesa, erdvė ir žmogaus buvimas kuria bendrą įtampos bei tylos lauką.

Šiame pokalbyje aptariame perėjimą nuo muzikologijos prie fotografijos, darbą tarpdisciplininiame scenos lauke, autorystę ir atsakomybę fiksuojant kitų kūrybą, taip pat svarstome apie vaizdą be konteksto – ką fotografija turi išlaikyti savyje, kai nebelieka nei garso, nei paaiškinimų.

Aisčio Roko Vyšniausko nuotrauka

Baigei muzikologijos studijas, tačiau visgi perėjai į fotografiją. Kada pajutai, kad vien garso Tau nebeužtenka ir atsirado poreikis mąstyti vaizdu?

Man niekada neatrodė, kad šie du dalykai vienas kitam prieštarautų. Fotografija susidomėjau natūraliai – dar paauglystėje, nuo juostos. Iš pradžių tiesiog fiksuodavau tai, kas patraukia akį. Pats fotografijos procesas man visada atrodė labai poetiškas: vaikščiodama stebi aplinką ir įamžini mažus elementus ar įvykius, kurie gal niekam kitam tuo metu neatrodo ypatingi. Man tai buvo priemonė patirti pasaulį.

Muzikologijos studijos taip pat nebuvo atsitiktinės. Jas pasirinkau sąmoningai ir tam ilgai ruošiausi – nesu baigusi menų gimnazijos, tik muzikos mokyklą, to nepakanka norint įstoti į akademiją, todėl egzaminams reikėjo ruoštis individualiai, su korepetitorių pagalba. Muzikologiją pasirinkau todėl, kad mane domino šiuolaikinė muzika ir šiuolaikiniai menai apskritai. Tuo metu fotografija net neatrodė kaip galimas studijų ar profesinis pasirinkimas – neturėjau jokio vizualinio meno išsilavinimo, tad tiesiog nemačiau savęs tame lauke. O muzika nuo pat vaikystės vienaip ar kitaip buvo mano gyvenimo dalis.

Tačiau studijų metu fotografija visą laiką buvo šalia. Fiksuodavau asmeninius, kasdienius dalykus, savo aplinką, būsenas. Ketvirtame kurse išvažiavau į Niujorką atlikti bakalaurinio darbo – gavau akademijos paramą tyrimui apie garso meną, kuris tuo metu mane labai domino. Čia šios sritys susijungė, nes tai buvo galerinė praktika, kartais turėjusi ir vizualinę veiklos pusę. Būdama Niujorke įsigijau fotoaparatą ir vis daugiau fotografavau – tie vaizdai tapo ir mano bakalaurinio darbo dalimi.

Po studijų išvažiavau gyventi į Paryžių, ten praleidau kelerius metus, dirbau partitūrų parduotuvėje. Ir vėl – fotoaparatas nuolat atsirasdavo mano rankose.

Operos solistė Elena Sverdiolaitė

Fotografuoji muzikantus, šokėjus, dirbi su naująja opera. Ar fotografija Tau tapo savotiška alternatyvia muzikologijos forma?

Išvykusi studijuoti magistro į „Goldsmiths“ universitetą Londone, tęsiau šiuolaikinės muzikos tyrimus. Gyvenimas Londone reikalauja daug išteklių, tad ieškojau darbo ir papildomų pajamų. Labai greitai įsitraukiau į šiuolaikinės muzikos bendruomenę ir joje pradėjau aktyviai dalyvauti.

Per pirmuosius metus koncertuose lankydavausi kelis kartus per savaitę, nuolat fotografuodavau, dalindavausi vaizdais. Netrukus žmonės pradėjo patys prašyti nufotografuoti koncertą, portretą. Mano pirmosios užsakomosios fotosesijos buvo, pavyzdžiui, su pankroko grupe. Taip natūraliai fotografija niekada neprieštaravo muzikologijai, ji ėjo greta, kaip papildomas įgūdis, naudingas bendruomenei, kuriai pati priklausiau: muzikantams, menininkams.

„Goldsmiths“ universitete disciplinos nėra griežtai atskirtos: galėjai lankytis įvairiose konferencijose, naudotis programine įranga retušavimui, montavimui, bendrauti su vizualiųjų kultūrų tyrėjais. Mano fotografijos hobis palaipsniui įgavo praktinę vertę – tapo reikalingas kitiems. Studijų metu turėjau ir kursą apie etnografinius filmų ir muzikos tyrimus: mokėmės filmavimo, dokumentikos, montažo. Turint fotografijos pagrindus, filmavimas man pasirodė labai artimas. Pirmasis vaizdo darbas, kurį sukūriau po šio kurso, buvo su kompozitore Rūta Vitkauskaite, pristatant šiuolaikinę, miestą apimančią operą Londone.

Ilgainiui supratau, kad fotografija man suteikia labai stiprų kūrybinio išsipildymo jausmą. Fotografavimo procesas, vaizdų atranka, redagavimas – visa tai atrodė labai tinkama mano asmenybei. Tuo pat metu Londono muzikos industrijos realybė parodė, kad muzikologiniai įgūdžiai dažniausiai veda į akademinį kelią, kuris visgi buvo ne man.

Todėl perėjimas prie fotografijos buvo visiškai organiškas – ne kaip nusivylimas muzikologija, bet kaip jausmas, kad fotografijos kalba galiu būti naudingesnė tiek sau, tiek tai pačiai scenai. Ir nors šiandien mano muzikologinę praeitį dažniausiai žino tik srities kolegų ratas, ji man labai padeda. Dirbdama su muzikantais ir įvairiais kultūros žmonėmis galiu greičiau įsijausti į jų estetiką, kontekstą, industrijos specifiką, žinutę, kurią jie nori perteikti. Tai leidžia pasiūlyti vizualinius sprendimus, tinkančius skirtingiems muzikos pasauliams – juk tai, kas tinka klasikos muzikantui, nebūtinai tiks pankroko atlikėjui. Gilesnis jų praktikos supratimas labai stipriai veikia mano kasdienį darbą.

Menininkas Adam Christensen

Klausantis Tavo pasakojimų apie pasirinkimą, tampa aišku, kad fotografo funkcija nėra vien paspausti mygtuką. Kaip pati apibrėžtum fotografo vaidmenį – kiek jame yra ne tik vaizdo kūrimo, bet ir erdvės pajautimo, pasiruošimo, net tam tikro „prodiusavimo“ ir darbo su žmogaus būsena?

Jeigu tai fotosesija, kurioje siekiame atskleisti tam tikrą idėją, pasiruošimas tampa itin svarbus. Portretas – vienas mano mėgstamiausių žanrų, nes jame man svarbiausia pajausti ir pamatyti žmogų. Galvoju apie aplinką, šviesą, aprangos detales – jos gali padėti, bet lygiai taip pat ir sutrukdyti.

Ne visuomet portretus tenka fotografuoti autentiškoje aplinkoje – kartais ją reikia susikurti studijoje. Ten dažnai dirbama „švarioje“ erdvėje, kur pagrindiniai įrankiai yra šviesa, detalės ir pats žmogus. Labai daug dėmesio skiriu fotografijos ir žmogaus figūros geometriškumui. Net portrete, kuriame judesys minimalus, drabužis ir šviesa gali sukurti judesio pojūtį. Mane labai įkvepia renesanso tapyba – kaip krinta audiniai, kaip šviesa liečia klostes. Jei yra galimybė, stengiuosi tą pojūtį perkelti ir į fotografiją, kad judesys gimtų iš šviesos ir medžiagos santykio. Tuomet žmogus, mano manymu, gali labiau atsiskleisti.

Man portreto žanras ypatingas tuo, kad žmogus turi leistis būti „pamatomas“. Žinau, kad atsipalaidavimas prieš kamerą priklauso nuo požiūrio ir santykio su fotografe. Kartais jis net nėra nuotraukos tikslas, tačiau pasitikėjimas – būtinas. Todėl per palyginti trumpą laiką man svarbu užsitarnauti fotografuojamo žmogaus pasitikėjimą.

Svarbią Tavo praktikos dalį sudaro kultūros renginių, koncertų, sceninių įvykių fiksavimas. Kaip pati apibrėži tokios fotografijos funkciją?

Taip, daugiausia užsiimu funkcine ir dokumentine fotografija, skirta įvairiems kultūros įvykiams. Ji virsta tarsi atminties fragmentais žmonėms, kurie renginyje dalyvavo, o nebuvusiems parodo, ką jie galėjo išvysti. Tokios nuotraukos veikia ir kaip reklama – gali pritraukti į kitą panašų renginį. Dėl to man labai svarbu stengtis išlikti aktyvia stebėtoja ir fiksuoti tokius įvykius ar momentus, kurie, mano manymu, parodytų, kuo ypatingi yra tie įvykiai.

Šiuolaikinio šokio kūrėjas(-a), rašytojas(-a) Mimo Tashla

Bendradarbiaudama su „Operomanija“ jau kelerius metus atsiduri tarp muzikos, teatro ir šiuolaikinio meno laukų. Kaip toks tarpdisciplininis kontekstas keičia Tavo fotografiją ir pačią darbo praktiką?

„Operomanija“ man yra labai didelė kūrybinė dovana. Dirbdama kartu su prodiusere Ana Ablamonova turiu daug galimybių pamatyti ir dalyvauti procesuose, kurie man asmeniškai yra labai įdomūs. Todėl be galo džiaugiuosi bendradarbiavimu su Ana ir pasitikėjimu, kuris leidžia būti šalia pačių įvairiausių kūrybinių situacijų.

Šis darbas – labai įvairus. Pavyzdžiui, Lietuvos sezono Prancūzijoje metu turas buvo gana ilgas – apkeliavome daug įvairių vietovių su maždaug šešiais skirtingais spektakliais. Tokiose situacijose pats procesas tampa labai intensyvus, nes viskas vyksta vienu metu: ir užkulisiuose, ir laisvalaikiu, ir scenoje, ir pasiruošimo metu. Aš visą laiką esu su fotoaparatu ir turiu labai greitai priimti sprendimus – ar šioje situacijoje geriau filmuoti, ar fotografuoti, ar galbūt iš viso nefiksuoti, o tiesiog būti. Nuolat galvoju, ar tai yra momentas, kurį vėliau norėsime prisiminti.

Be to, nuolat keičiasi trupės, jų tarpusavio dinamika, todėl reikia daug jautrumo – pajusti, kaip veikia konkreti trupė, kokia jos energija, kiek arti gali prieiti prie žmonių, kokia distancija yra tinkama. Man pačiai tai yra be galo įdomi patirtis.

Dirbdama su meniniais projektais dažnai fotografuoji šokėjus ir judesio praktikas. Kas Tau šiuose darbuose svarbiau – pats judesys, ar tai, kas vyksta prieš jį ir po jo?

Noriu būti akimi, parodančia, kas paprastai lieka nematoma – nuovargį, kūno įtampą, vidines būsenas. Kartais stebint šokėjus, judesiai atrodo jiems taip lengvai pasiekiami, tačiau už jų slypi didžiulis darbas. Būtent tai ir siekiu atskleisti – ko žiūrovas dažniausiai nemato.

Baleto šokėjas Victor Coffy

Atrodo, kad Tau svarbiau pagauti ir užfiksuoti natūralumą, o ne jį surežisuoti.

Taip. Ir dažniausiai, kai fotografuoju šokėjus, bandau sugalvoti tam tikras užduotis, kurias jiems / joms duodu, kad jie / jos tuo metu negalvotų apie tai, jog yra fotografuojami, ir galėtų įsijausti į judesį. Tokiu būdu ir aš įsitraukiu į procesą kaip stebėtoja.

Kai žmogus pradeda galvoti, kaip atrodo – ima pozuoti. Tuomet dažnai įsijungia nusistovėjusios šokio ar judesio formos – priklauso nuo to, kokia yra jos / jo praktika. Todėl man labai svarbu dar prieš fotografuojant žinoti, koks yra mano tikslas, kokioje erdvėje fotografuojame ir kodėl fotografuoju būtent šį žmogų.

Šiuos klausimus taip pat aptariame kartu su komanda. Pavyzdžiui, dirbdama su projektu gėdos tema, daug kalbėdavausi su šokėjais, drauge bandydavome atrasti tai, kas yra unikalu būtent jų patirčiai. Todėl fotosesijos metu judesiai būdavo labai individualiai išieškoti.

Ar repeticijų ir scenos erdvėse jautiesi labiau stebėtoja, ar proceso dalyvė? Kaip tai veikia Tavo žvilgsnį?

Iš tikrųjų stebėjimas ir yra pagrindinė mano fotografijos būsena. Įsiliedama į kūrybinių procesų erdves stengiuosi netrukdyti vykstantiems procesams, nesikišti ir neužimti daug vietos. Repeticijų daug intensyvaus pasiruošimo ir darbo, todėl man svarbu likti kiek įmanoma nepastebimai.

Per renginius situacija šiek tiek keičiasi. Kai vyksta pagrindinis veiksmas, svarbu užfiksuoti darbą iš skirtingų perspektyvų, nes vėliau tos nuotraukos bus naudojamos įvairiems tikslams. Kartais net ne visada girdžiu, kas vyksta muzikine prasme, nors veiksmas gali būti labai intensyvus – aš jį fiksuoju pirmiausia vaizdais. O jei daug kartų fotografuoju tą pačią operą, kaip pavyzdžiui „Geros dienos!“, tai žodžius išmokstu atmintinai ir kartu mintyse dainuoju, išgyvenu už atlikėjas.

Jeigu kūrinį matau pirmą kartą, dažnai būna sunku įvertinti jo poveikį, nes tuo metu atlieku labai specifinį darbą. Mano dėmesys nukreiptas į detales: stebiu šviesą, judesį, tikrinu, ar nuotraukos išeina techniškai kokybiškos, ar užfiksuota erdvė, ar matosi atlikėjai, žiūrovai. Renginiui praėjus, man patinka nuotraukas sudėlioti į žurnalo tipo kompozicijas, savotiškus koliažus.

Šiuolaikinio šokio šokėjos ir choreografės Agnietė Lisičkinaitė, Greta Grinevičiūtė

Jei Tavo fotografijos būtų rodomos be konteksto – be muzikos, scenos ir paaiškinimų – ką jos vis tiek turėtų „išlaikyti“ savyje? Kas Tau pačiai yra svarbiausia, kad vaizdas kalbėtų be papildomo pasakojimo?

Šviesa, tekstūra, spalva ir geometriškumas man yra labai svarbūs – tai padeda kurti vaizdą net ir tada, kai nėra jokio papildomo konteksto.

Šiandien fotografija labai dažnai yra patiriama būtent be konteksto. Juk labai daug vizualios medžiagos cirkuliuoja socialinėse medijose. Net jei šalia parašyta kažkokia informacija, vaizdai keičiasi labai greitai. Statistika rodo, kad žmonės prie vienos nuotraukos praleidžia itin mažai laiko.

Dėl to sukurti kažką išsiskiriančio tampa vis sunkiau. Nežinau, ar man tai pavyksta, bet tiesiog darau taip, kaip matau. Ir jeigu kažką tai nustebina, nuoširdžiai džiaugiuosi.