Tokia fantasmagoriška diena. Kalbasi Ignas su Ignu. Kazakevičius su Maldumi. Menotyrininkas su menininku. Sėdime dar nespėjusioje įšilti dirbtuvėje. Žiema – tarsi iš praėjusio šimtmečio: su pusnimis, sausu šalčiu ir čiuožyklomis gatvėse. Židinyje nespragsi malkos – dega briketai. Atsivedžiau sūnų, kuriam pažadėjau parodyti keistą ir spalvingą menininko pasaulį. Suvokiu, kad pats turiu trumpam tapti vaiku – atsisakyti išankstinio žinojimo ir leisti vaizdui sąmonėje veikti laisvai. Bandau suprasti, kur autoriaus nuotraukose materija virsta forma, o kur staiga prasiveržia basa vaišnaviška visata, lekiojanti džiunglėmis, pajūriais po taifūno, betono miražais ir tuščiais baseinais.

Mūsų interviu data sutampa su „Nemuno“ leidinio „Nemuno veidai. 24 maišto metai“ pristatymu. Jaunystė, sportas, pirmieji moterų aktai viešojoje erdvėje daugeliui asocijavosi su kvadratiniais šio žurnalo puslapiais. Lietuvos fotografija ilgą laiką buvo nespalvota. Ne tik techniškai, bet ir mentaliai. Achromatiškumas reiškė rimtumą, dokumentą, istoriją. Spalvingumas buvo įtartinas – per daug artimas reklamai, popkultūrai, simbolizavo paviršutiniškumą ir banalumą.

Dabar verčiame „Nemuno“ puslapius, kuriuose pasakojimą kuria spalvos, tapusios pirmine energija – iš jų gimsta vaizdas. Lyg ir paprasta. Tiesiog reikia peržengti plonytę psichodelinę liniją – už jos koloritas nebenaudojamas kaip siužeto kosmetika. Jis virsta dramaturgija – koncentruoja žvilgsnį, nustato įtampos zonas, kuria ritmą.

Maldus regimąjį paviršių traktuoja kaip energiją, dažnį. Rožinė, žydra, geltona – ne dekoratyvūs sprendimai, bet signalai. Spalvos jo darbuose išryškina ne tik objektą, bet ir pastarojo būseną. Kodėl griuvėsiai staiga švyti? Kodėl apleistas garažas tampa scena? Kodėl plastiko gabalai po audros atrodo it Antikos architektūros fragmentai? Todėl, kad spalva čia nėra „tikroviška“. Ji pabrėžia santykį tarp žmogaus ir vietos, tarp funkcijos ir estetikos, tarp to, kas buvo, yra, ir to, kas jau nyksta. Pasak autoriaus, „kai žinai, kad tai grius, savotiškai žavu“. Pasirinktas spektras šį žavesį paryškina. Jis neleidžia pastato liekanoms būti tik dokumentu, bet paverčia įvykiu. „Mane traukia laikinumas. Žmogų gali fiksuoti prieš jam išeinant, taip ir statinį – prieš jam dingstant iš kraštovaizdžio. Pastatas pirmiausia yra funkcija, tik paskui – estetika. Tačiau kai funkcija dingsta, keičiasi ir estetika: į vidų atsliūkina gyvūnai, skverbiasi žolės, gamta susigrąžina žmogaus atimtą teritoriją“, – dalijasi autorius.

Kalbame apie perteklinių vaizdų „tvermės dėsnį“ – ekranus, reklamas, socialinius tinklus, kuriuose spalva tapo monotonišku kasdienybės fonu. Ji per ryški, per intensyvi, „kabanti“, tarsi jos per daug. Būtent tas perviršis sukuria įtampą. Kaip grunge muzikoje – lėtas, tirštas, disonuojantis garsas, kuris ne glosto, o vibruoja. Koloritas čia nėra komfortas. Jis – iššūkis žvilgsniui.

Galbūt Maldus nemėgina pasaulio pagražinti. Jis jį „užveda“. Įjungia kitą registrą. (Pa)žiūrėk dar kartą! Nepraleisk. Štai čia – rūdys, bet jos rožinės, čia – betonas, bet jis mėlynas, o čia – nyksmas, bet jis švyti. Tai ne estetinis sprendimas. Tai pozicija.

SKAUDI ŠVIESA

Sąmoningai necituoju menininko biografijos faktų. Šiame tekste nebus nei datų, nei parodų sąrašų, nei užsakymų, nei skambių vardų. Svarbu tik tai, kad į fotografiją Ignas atėjo iš dizaino sferos. Iš aplinkos, kur mastelis, struktūra, forma ir funkcija yra kasdieniai instrumentai. Iš disciplinos, kur kompozicija pirmiausia yra konstrukcija, o tik po to – emocija. Ir pats menininkas nenori, kad kalbėtume apie komercinius projektus ar žurnalų viršelius. Todėl susitariame: kalbėsime apie šviesą. Ne apie apšvietimą technine prasme, ne apie ekspozicijos paramet­rus ar filtrų specifikacijas, bet apie šviesą kaip veikėją, personažą, charakterį.

Galbūt Maldaus dizaino patirtis suvaidino esminį vaidmenį. Apšvietimas fotografijose modeliuoja erdvę taip, lyg iš spindulių kurtų architektūrą. Šviesa nėra impresionistinė – ji neslysta daiktų paviršiumi, neraibuliuoja paslaptingai, veikiau pjauna, sluoksniuoja materiją, ištraukia fragmentus iš tamsos, palikdama aplinką skendėti skaudžiuose šešėliuose. Pasikartosiu: Igno fotografijose dažnai juntamas teatrališkumas – ne siužeto, o šviesotamsos režisūros prasme.

Tai keista šviesa, kartais – dirbtinė, tarpais agresyvi, o kartais – natūrali, tačiau tokia intensyvi, kad, regis, nušveičia tikrovę: paryškina įtrūkimus, supleišėjusį tinką, rūdžių sluoksnius, dulkes, šiukšles. Ir vis dėlto ji nėra ciniška. Ši šviesa myli objektą, net jei pastarasis yra paliktas, nereikalingas.

Maldaus šviesa dažnai veikia kaip priemonė atodangoms modeliuoti. Kai pastatas praranda savo paskirtį, interjeras lieka be žmonių, kai vieta tampa tiesiog apleista teritorija, apšvietimas įsiterpia ir pasiūlo kitą – estetinį – egzistavimo būdą: būtį tarp nykimo ir atgimimo, tarp funkcijos ir formos. Intensyvi rožinė, žydra, geltona veržiasi iš objekto vidaus. Mistiška, barbariška, kraupu. Trumpai tariant, Maldaus fotografijose liuminescencija virsta filosofija.

„Fotografijoje dabar platus pasirinkimas, – sako Ignas. – Gali daryti koliažus, montuoti, konstruoti bet ką.“ Tačiau būtent tas galimybių perteklius jam ir kelia įtarimą. „Man tas laikinumas ir nepatinka. Dėl skaitmenos pabėgau iš reklamos. Sesija baigiasi ir nuotrauka tampa nebereikalinga. O aš visada siekiau ilgaamžiškumo.“

Jo menininkas ieško ne kaip konservatyvios vertės, bet kaip būsenos, kurioje vaizdas įgyja svorį. „Žiūrovas neturi matyti nei dulkyčių, nei popieriaus faktūros – taip jis lengviau panirs į gylį, į objektą.“ Šis reiklumas paradoksalus – Maldus fotografuoja griuvėsius, šiukšlynus, apleistus garažus, tačiau vaizdo paviršius privalo būti skaidrus, tyras, nepriekaištingas.

„Šiukšlės yra šiukšlės, o trash – jau kita kategorija.“ Kitaip tariant, chaosas turi būti suvoktas, o ne atsitiktinis. Maldus ieško kadro, o ne efekto. Juostų jis nekadruoja – dažnai palieka fotokadro kraštelį, tarsi savo parašą: vienintelis, originalas. „Tik šiek tiek suvedu paletę ir nurenku dulkytes. Jokių efektų. Tikiu kadru, momentu.“

Taikydamas ilgesnį išlaikymą, jis gauna daugiaplanės šviesos, kelių būsenų variantą. Perstato objektą, perstumdo dekoracijas – ir štai jis jau kitoks, lyg pranykęs. Atsiranda permatomumai, šmėkliškumas. Tarsi vieta pati pradėtų kalbėti. Gal taip, juokaujame, menininkas išsikviečia vietos dvasias?

Iš tiesų ilgo išlaikymo efektą dar XIX a. atrado fotografijos pradininkai: fiksuodami judrią sceną jie išryškindavo tuščią gatvę, nes figūros paprasčiausiai „neišstovėdavo“ kadre. Tačiau jiems tai buvo techninis triukas. Maldaus atveju – tai būdas išvalyti erdvę nuo triukšmo, palikti tik tai, kas ištveria laiką.

„Myliu esamą pasaulį, todėl jo nemontuoju. Fotografuosiu, kol numirsiu. Vėliau kiti galės montuoti mano archyvą“, – sako jis. Ši frazė skamba kaip manifestas.

O vis dėlto fotografuoti – reiškia liudyti ar konstruoti alternatyvą, t. y. tą, kas turi teisę egzistuoti? Ši dilema leidžia apie Igno fotografiją kalbėti kaip apie jutiminę, o ne reprezentacinę praktiką – kaip apie būdą išbūti su tuo, kas dar neįgavo aiškaus pavidalo. Spalva destabilizuoja regėjimą, neleisdama jo sukoncentruoti. Dėl to fotografija išlieka atvira, nuolat kintanti žiūrovo patirtyje (štai įžengėme į metafizikos lankas). Žiūrovas patiria procesą, kai stebint spalvotus erdvėlūžius, atsiranda naujas santykis su vaizdu. Fotografija iš komunikacijos virsta kontempliacijos forma.

Maldaus vaizdai dažnai balansuoja tarp atpažįstamumo ir išnykimo. Juose esantys motyvai – fragmentiški kraštovaizdžiai, architektūros likučiai, augmenijos sankaupos ar atsitiktiniai dalykai, kurie pasirodo ir tuo pat metu slepiasi, tarsi egzistuotų ne materialiame pasaulyje, o žvilgsnio trukmėje. Tokiu būdu fotografija tampa ne fiksacijos aktu, bet nuolatiniu artėjimu prie to, kas nepagaunama. Vaizdas funkcionuoja kaip tarpinė būsena – tarp prisiminimo ir jo vizualinės projekcijos, „patobulintos“ versijos.

KULTŪRINIŲ FENOMENŲ KAROLIUKAI

Kurdamas Maldus nesaisto savęs istoriniais faktais ar apokaliptiniais naratyvais, kurie galbūt ir pritraukė jo mintį ar žvilgsnį. Jam svarbiau – kokioje kultūroje kažkas įvyko ir kaip šiandieną tai, ko iš esmės jau nebėra, rezonuoja su esamu kultūriniu kontekstu. Fotoeksperimentai peržengia įprasto kadro ribas ir tarsi egzistuoja savaime it amžinai besitęsianti dabartis, nelyg haliucinacija, transas ar sapnas.

MAGIC Charleroi No. 007. Šarlerua, Belgija, 2025

Magija ir teatras

„Daug dirbau su režisieriumi Gintaru Varnu, todėl ir dabar spalvą renkuosi kaip sceną, objektą – kaip scenografiją. Mano vadinamasis „spalvinimas“ gimė iš kūrybinės būtinybės. Detroite buvo viena bažnyčia, kurios niekaip negalėjau nufotografuoti. Vis blogas oras arba netinkamas apšvietimas. Tai pagalvojau – jei Dievas neleidžia, tai pats paryškinsiu vaizdą fotoblykstėmis. Taip gimė „Magic“ ciklas.“

Apleistų vietų mo(nu)mentai

„Mėgstu improvizuoti, laukti – gal nukris gabalėlis dangaus. Taip nėra buvę, kad nerasčiau įdomių dalykų. Prašnioškusį uraganą Floridos paplūdimiuose primena suniokotoje minigolfo aikštelėje pozuojanti mergina su plastikine beždžione. JAV ir kičas po katastrofos. Tiesiog keliavau su drauge, ieškojome nesukultūrintos vietos nakvynei paplūdimyje po atviru dangumi. Klaidžiojome tarp ženklų „Keep away“, „Beach is closed“, ore tvyrojo nuo pakrantėje neišvežtų žuvų sklindanti smarvė. Pradėjau fotografuoti naują ciklą.“

 

Surreal Baku No. 01. Baku, Azerbaidžanas, 2024

Oazė ir šamanas

 

„Pastatai kaip žmonės – atstumti, palikti, nesuprasti, gal neįvertinti. Klajūno, genijaus, šamano, pranašo mitas gajus. Važiuoji per dykumą, oazėje išlenda juodaodis iš drėbtinės pirkelės, prasiskina kelia pro šiukšlyną. Bendraujame – aš iš Lietuvos, sakau, o jis – „Lietuva? Žinau… Šarūnas Bartas“.

Paieškose 24/7

„Mėgstu dirbti ekstremaliai. O galima kurti palaipsniui. Dabar važiuoju trims mėnesiams į Pietų Afriką. Tikslas – knyga, kurią kursiu su Nicky Gibbs, virtuvės virtuoze, buvusia asmenine PAR prezidento Nelsono Mandelos, muzikantų Paulo McCartney’io ir Moby’io virėja. Leidinys aprėps platų spektrą – nuo istorinio paveldo iki gamtos stebuklų bei maisto kultūros. Kartu su šefe bus kuriami patiekalai, o aš fiksuosiu aplinką, detales, kursiu spalvinius ingredientus. Knygą papildys vinilinė plokštelė su Afrikos garsais. Tai bus kompozitoriaus Pauliaus Kilbausko PAR garsovaizdžio rinkinys. Tikėtina, iš šios egzotiškos kompiliacijos išsirutulios dar keli projektai.“

 

Skvotinti

 

„Reikia naudotis proga – vėliau ji nepasikartos, objekto, vietos, nuotaikos, atmosferos nebeliks… Pamenu „skvotinome“ karjerą – apleistas marmuro kasyklas Portugalijoje. Kažkas pakuždėjo: „gera vietelė, kaip tik tau“, ir susirengėme į žygį. Palaukėme, kol darbininkai išeis siestos, patraukėme į teritoriją. Kol jie valgė, atsirakinome vartus, pasidarėme fotosesiją, padėjome į vietą raktus ir tyliai dingome. Fotografija keri, nes ji nekelia triukšmo, nepadaro žalos, net pėdsako nepalieka – tik fiksuoja. Fotografas su savimi pasiima vien vaizdą…“

Maldaus fotografijoje slypi keistas gyvybingumas. Spalva sugrąžina gyvybę į tas vietas, iš kurių kadaise toji pasitraukė. Tai primena grunge muzikos melancholiją, kuri tuo pat metu buvo ir energijos šaltinis. Menininkas užmezga dialogą su vieta, bando suprasti, kaip objektas „norėtų“ atrodyti. Tai beveik animistinė pozicija – tarsi erdvės gebėtų išreikšti savo valią. Šios interviu citatos – kaip kultūrinio fenomeno detalės. Vietos dažnai neturi konkretaus pavadinimo, kūriniai neįvardijami. Lyg narstytum rožinį– karoliukai neturi vardų. Juos renki tartum atminties blyksnius, leidi slysti tarp pirštų. Ties kažkuriuo stabteli – kur aš esu? Vėl judi. Toliau.

 

TYLUSIS SPALVOTAS GRUNGE

 

Yra fotografų, kurie fiksuoja pasaulį, ir yra tokių, kurie leidžia pasauliui pasirodyti per filtrą, tarsi kitoje sąmonės būsenoje. Igno fotografija veikia būtent taip. Ji nėra dokumentinė tradicine prasme, nors joje pilna tikrovės. Ji nėra inscenizuota, nors joje daug režisūros. Tai veikiau nebylus daugiaspalvis grunge – vizualinė būsena, kurioje spalva virsta emocinio triukšmo forma. Jei pamenate senus gerus laikus, grunge muzika gimė Sietle ne kaip stilius, o kaip reakcija į tuo metu dominavusį nuspėjamą roką – scenografiškai sureguliuotą, technologiškai nugludintą. Tad neatsitiktinai grunge kilo iš rūsių, garažų, iš industrinių rajonų, iš vietų, kuriose estetika buvo veikiau atsitiktinumas. Maldaus fotografijos objektai – civilizacijos nuovargio ženklai: šlamštas, sąvartynai, sugedę televizoriai, sulankstytos konstrukcijos, neveikiantys atrakcionai, plynės, dykumos, visa ko pakraščiai, postindustrinės erdvės – vizualiniai atitikmenys to, ką grunge muzikoje reiškė išderintos gitaros – distorsija, chaotiškas garsas, bet aiški emocinė kryptis. Šiuo atveju ji deformuoja realybę, bet sykiu sustiprina pastarosios fragmentus. Rūgštinės, fluorescuojančios rožinė, mėlyna, geltona, žalia asocijuojasi su emociniais dažniais, requiem neono kultūra. Grunge garsas niekada nebuvo švarus: „sluoksniuotas“, purvinas, su iškraipymais ir triukšmo pertekliumi. Maldaus fotografijoje tą patį vaidmenį atlieka spalva – kaip įvykis, kaip performansas. Fotografas atsiveža prožektorius, filtrus, blykstes, ir modeliuoja šviesą taip, lyg grotų gitaros akordus, kurie dėl techninių priedų, stiprintuvų efektų virsta emociniu sprogimu. Grunge tylūs posmai staiga virsta triukšmingais priedainiais; Maldaus fotografijoje tą patį atlieka spalviniai disonansai, o gal tai tik dermių perviršis, jų kaleidoskopinė kaita.

 

 

Grunge atsirado kaip atsakas į komercinės muzikos industrijos, pritaikytos masėms, formatą. Visos revoliucijos anksčiau ar vėliau yra supakuojamos ir parduodamos, o buvusią didybę ir svarbą ilgainiui primena tik suvenyrai. Tad nenuostabu, labai greitai ši estetika tapo komercijos dalimi. Tas pats nutiko ir fotografijoje. Reklama ilgą laiką siekė tobulo paviršiaus – švaraus, aiškaus, techniškai nepriekaištingo. Maldus prisimena, jog pats patyrė šio saldžiai lipnaus pasaulio prisilietimą ir po jo sekantį nuobodulį. Skaitmeninei vizualumo ekonomikai reikalingi tik maksimalios raiškos ir aiškumo (arba galios?) vaizdai. Reklaminė fotografija egzistuoja tol, kol vyksta kampanija. Pasibaigus mados kolekcijų ar bet kuriam kitam sezonui, fotografo kruopščiai kurtas vaizdas tampa nebereikalingas, nes neturi atminties, visapusiškesnės kultūrinės įkrovos. Štai jau treji metai Ignas nebedirba komercinės fotografijos srityje, tiesiog nustojo kurti vaizdus, kurių vertė priklauso nuo užsakovo. Menininkas pasirinko autentiškumą, kas prilygsta apsisprendimui netapti produktu. Pasekmės? Psichologinis ir, be abejo, finansinis lūžis, o sykiu ir išsilaisvinimas. Atsirišo rankos. Pasikeitė autorių supančių žmonių ratas, atsirado terpė, leidžianti priimti reikalingus lemiamus sprendimus čia ir dabar – daryti tai, kas iš tiesų svarbu. Tarkime, suburti momentinę komandą, kurią sutelkia idėja, o ne užsakymo terminas. Taip projektas tampa ne vien darbu, bet ir įvykiu – trumpu, intensyviu kūrybiniu išgyvenimu.

 

Svarbią vietą Maldaus kūryboje užima analoginės fotografijos procesas, kuris jo praktikoje įgauna ne technologinę, bet ontologinę reikšmę. Analoginė medija leidžia išlaikyti tam tikrą atsitiktinumo ir neapibrėžtumo galimybę – grūdėtumą, spalvos nestabilumą, šviesos lūžius, kurie nėra visiškai kontroliuojami. Šie elementai tampa ne trūkumais, o esminėmis vaizdo dalimis, leidžiančiomis fotografijai išlikti autentiškai.

 

Menininkai dažnai rastus daiktus perkelia į sceną, t. y. į galeriją, taip pakeisdami jų kontekstą. Maldus daro priešingai – nekeičia objekto vietos, bet koreguoja mūsų požiūrį į jį. Autorius taip pat nekeičia ir aplinkos – nedegina apleistų namų, nepaišo grafičių, savo stilistinį apšvietimą traktuoja kaip intervenciją, kuri nepalieka fizinio pėdsako, o fotografiją – kaip vienintelį įrodymą, kad menininko, objekto ir žiūrovo susitikimas įvyko. Ji, kaip ir grunge muzika, primena, kad grožis gali gimti ne iš tobulumo, bet iš egzistencinio nyksmo. Iš vietų, kuriose kultūra jau pasitraukė, bet jos energija dar neišsisklaidė. Iš tylos, kuri vis dar vibruoja spalvomis.