Karolis Dikčius – programuotojas, kompiuterinių žaidimų kūrėjas. Pasakojime „Holivudo gotika, arba Puikus naujas Niuarko įvaizdis“ bandoma atkurti „Špunkos“ bare sutikto (fiktyvaus) amerikiečių komiksų kūrėjo nebaigtą grafinį romaną. Autorius stengiasi ne tik pristatyti siužetą, suprasti pagrindinį personažą, bet ir pateisinti savo paties norą užbaigti šį keistai autobiografišką nepažįstamojo veikalą. Jis rašo apie Niuarko aukštuomenės chirurgą, kuris naktimis matomas vizijas perkelia į komiksus. Vienas pacientų įpainioja herojų į klampią okultinio paveikslo klastojimo aferą.

(…)
Kitąkart Libermanas ir Gonzalesas kalbasi muziejaus dovanų parduotuvėje, kuri kartu yra ir prie įėjimo, ir prie išėjimo, esančio siauro namo pirmame aukšte. Jie varto ant nedidelio prekystalio padėtas užrašines ir kiek kito dizaino nei anksčiau matytos būrimo kortas.
– Manai, čia jį rasime?
Bet Libermanas ir Gonzalesas šios kalbos netęsia. Šalia atsiradusi gidė pamosuoja lazdele ir vyrai kartu su keliais kitais seka iš paskos. Jie eina po kambarius, lipa laiptais. Už kampo išvydus vis naujo paveikslo rėmą, jų entuziazmas kyla ir krinta. Savojo paveikslo neranda. Paskutiniame kambaryje viltys išblėsta. Kažkuris pasiteirauja:
– Ar muziejus turi paveikslų, kurie šiuo metu neeksponuojami?
Sulaukę neigiamo atsakymo, klauso toliau, sužino, kad Lugatskis gimė šiame name, buvo okultistas, rengė dvasines keliones po senovės civilizacijų griuvenas.
– Visa tai jau žinojome, – susižvalgo.
Libermanas ir Gonzalesas už nugaros išgirsta balsą:
– Ko dar tikėjotės muziejuje, kuriame nėra nė vieno jo atvaizdo?
Tai tiesa: muziejuje, kitaip nei pavaizduota komikse, iš tiesų nematyti nė vieno Lugatskio portreto. Apsisukę jie išvysta ant suoliuko sėdinčią socialitę. Libermanas juos supažindina:
– Gonzalesai, čia Arielė, mano pacientė.
Vyrai prisėda šalia. Likę ekskursantai leidžiasi gidės vedami laiptais suvenyrų krautuvės link.
– Tai muziejus, kuriame nesužinosite, ko nežinote.
– Mes atvykome ieškoti paveikslo, – sako Gonzalesas, – tačiau neradome.
– Žinau, apie ką kalbate, – taria Arielė. – Esu jį mačiusi. Paveikslo nebėra.
Libermanas ir Gonzalesas pasidomi, kaip jis atrodė ir kur dingo.
– Šito negaliu pasakyti.
– Negalite ar nenorite?
– Tai visai nesvarbu, – nusprendžia Libermanas.
– Esu davusi tylos priesaiką, Artai. Bet jei nesugebėsi nurimti, galėtum paklausti Harlano.
– Turite galvoje Harlaną van Dijką?
– Be abejo. Tie paveikslai kadaise mums patiko, bet jūs neturėtumėte jais rūpintis. Net ir šiai vietai jie ne tokie svarbūs, kad ant sienos kabėtų ne reprodukcijos. Tiesą sakant, jokia kopija negalėtų būti taip nutolusi nuo originalo. Išskyrus šį.
Libermanui jos parodytas paveikslas kažką primena.
– Tai mano dovana muziejui, – paaiškina moteris.
Stilius, kuriuo nutapytas paveikslas, anksčiau buvo laikytas profanišku. Libermanas šiame darbe mato vietas, kuriose jau buvo, ir kūnus, kuriuos ne kartą regėjo.
Žiūrėdamas į figūras, pasidavusias Valpurgijos nakties aistroms kapinių žolėje, vyras prabyla:
– Čia juk jūs, bet ne visai. Ne tokie, kokie esate dabar. Čia jūs, kokie buvote seniau.
– Taip. Bet prašau neprisirišti prie to, kaip mes nutapyti drobėje. Šiame muziejuje nepriimtina atvaizduoti tiksliai. Tiksli kopija menkina originalo didumą. Ją išsinešdamas su savimi, stebėtojas pasisavina iš kūrėjo dalelytę esybės. Lugatskis to niekada nebūtų leidęs.
– Ar jam būtų patikusi ši reprezentacija? Turiu galvoje, – patikslina Gonzalesas, – poligaminę lytinę aistrą mirusiųjų atminimo vietoje?
– Tikrai ne. Jis vertino tik tai, ką laikė asmeniškai svarbiu. Tokios reprezentacijos skriauda jam būtų antrarūšė, o gal net trečiarūšė.
Jie jau sukasi eiti, bet Libermanas vis delsia.
– Galbūt tai pasirodys keista, – pagaliau taria, – bet ar neprieštarautumėte, kad jus nupieščiau?
– Kodėl tai turėtų būti keista, Artai?
– Galbūt sutapimas, bet „Niuarko recenzija“ norėtų atspausdinti jūsų, van Dijko ir kelių kitų jūsų pažįstamų rato portretus. Jie atsiuntė man visą sąrašą.
– Sveikinu, džiaugiuosi dėl tavęs, – sako Arielė.
– Gal tai ir ne „Niuarkeris“, bet vis šis tas, – jis pasikuklina. – Tad ar sutiktumėte?
– Šįkart turėsiu to atsisakyti.

(…)
– Negaliu patikėti, – mašinoje Gonzalesas papurto galvą.
– Kuo? – paklausia Libermanas.
– Kad visur, kur kartu ieškome paveikslo, randame nuorodas į kitas vietas. Atrodo, kad tai gali tęstis iki begalybės.
– Pasaulis tikriausiai taip sutvarkytas. Ieškodamas sąsajų, jas rasi.
– Įstabu, bet tai nutinka tik tada, kai esame drauge.
– Šis faktas verčia mane neabejoti kūrėjo buvimu.
– Nemanai, kad jis piktavalis? – klausia Libermanas.
– Kodėl iškart apie tai pagalvojai? Ar nutiko kažkas, dėl ko juo nusivylei?

(…)
Naktyje suūbauja pelėda. Už sunkaus, į žemę tvirtai įsmigusio antkapio kyšo dvi galvos. Gonzalesas ir Libermanas žvelgia į Lugatskio kapą. Tolumoje kaip žaltvykslė švyti teniso kortai. Vyrai čia vieni.
– Man rodos, šiąnakt orgijų nebus, – Gonzalesas stojasi ir delnu nušluoja dulkes nuo kelių.
– Šansai buvo maži, – Libermanas lieka tupėti, – bet niekada negali žinoti.
– Kas, jei paveikslas muziejuje buvo tik sutapimas?
– Galvojau, netiki tokiais dalykais ir visur matai Apvaizdos brėžinio nuotrupas.
– Taip, bet ko iš tiesų vylėmės būdami čia? – Gonzalesas nerimsta. – Kad tavo klientai, vidurnaktį apsilankę kapinėse, patys įduos tau ieškomą paveikslą?
– Tikėjausi kažko, kas nėra niekas.
– Ar geriatrinė orgija kapinėse buvo tai, ką norėjai pamatyti?
Libermanas sukandęs dantis stebi Lugatskio postamentą.
– Klausyk, – lukteri, bet nė nežvilgteli į Gonzalesą, – turiu dėl kai ko prisipažinti.
– Sakyk.
– Nebuvau atviras. Režisierė prašė manęs padirbti paveikslą. Ji netiki, kad šis dar kur nors egzistuoja.
– O ką pats manai?
– Prašiau jos duoti laiko, neabejojau, kad rasime. Bet dabar ir pats nebežinau.
– Galbūt niekada neišvysime nė reprodukcijos…
Libermanas, parėmęs smakrą ant paminklo, tyliai žiūri į tolį.
– Gomesai, aš… – bet Gonzalesas neatsako, šalia jo nėra. – Gomesai?

(…)
– Jis tiesiog pradingo, – taria Libermanas ir srėbteli kavos. – Akimirką paleidau iš akių, o tada jo niekur nebebuvo.
Paėmusi puodelį iš Arto rankų, režisierė deda jį ant staliuko prie lovos.
– Artai, kas ten nutiko?
Jie Libermano apartamentuose, jo miegamajame betvarkė. Siaurame kambaryje ant žemės mėtosi drabužiai, knygos ir popieriai. Pats Libermanas stovi vienais marškiniais, rankovės atraitos, o kojos basos. Tylėdamas jis gniaužia rankose užrašinę ir pieštuką.
– Ką tu padarei? – dar kartą klausia režisierė.
– Pasakiau jam, kad prašei padirbti paveikslą.
Ji pargriūva į prie sienos priremtą fotelį. Libermanas žiūri į lovą, o ji – į Libermaną.
– Nieko keisto, kad jam tai nepatiko, – ji mosteli ranka. – Noriu pamatyti, kaip tu regi vizijas.
– Nežinau, ar tai suveiks. Nesu to daręs, kai mane kas nors stebi.
– Niekas nėra žiūrėjęs į tave miegantį?
– Bent šioje lovoje.
– Bet juk vizijų esi matęs ir anksčiau, kol čia dar negyvenai?
Jis tyli.
– Nesvarbu, – pasako moteris, – turime pabandyti.
Libermanas gulasi ant patalų, už pusmetrio sėdinti režisierė patogiai įsitaiso krėsle.
– Turiu štai taip apsiversti ant nugaros, – taria vyras.
– Ar jau matai vizijas?
– Turiu jų sulaukti.
Lubos pradeda raibuliuoti ir ant balto tinko išplaukia pamėkliški nepažintų peizažų kontūrai.
– Tikrai nesi niekam jų rodęs? – klausia režisierė.
Jam pasukus galvą ir sutelkus žvilgsnį į ją, figūra lubose išgaruoja.
– Ar tu jas irgi matai?
– Ne. Noriu, kad pamėgintum tai nupiešti.
Libermanas nepastebimai atsiverčia sąsiuvinį. Vizijoms pamažu traukiantis, jis įžiūri kažką panašaus į moterį. Jos pavidalas verčia jį jaustis nejaukiai, tačiau vos tik priartina pieštuką prie popieriaus ir žvilgteli į ją akies krašteliu, vaizdas ima blėsti. Libermanas delsia. Vėl pažiūri į pamėklę ir pamėgina piešti, tačiau vyrui nelabai sekasi. Kai dar kartą pakelia akis, vizija jau pranykusi, tad paskutines detales popieriuje sudėlioja iš atminties.
Paduoda piešinį režisierei.
– Turėsi bandyti toliau, – sako moteris ir grąžina sąsiuvinį Libermanui.
– Iš kur žinai, kad jis netiks? Tai tik eskizas. Užbaigtas atrodys geriau.
– Neklausk. Subjektas ne tas. Tiesiog žinau.
– Negaliu tiesiog perpiešti to, ką matau lubose. Sunku tai paaiškinti, bet vos tik nukreipiu mintis nuo vizijų, vos bandau užfiksuoti popieriuje, jos išgaruoja. Kaip ir Lugatskio paveikslai, – jis delsia, – kaip mano klientų veidai.
Moteris patyli ir taria:
– Tuomet piešk taip, kaip norėtum, kad atrodytų.
– Gal galėtum apibrėžti užduotį aiškiau?

(…)
– Kaip atrodė paveikslas? – pasidomi Libermanas.
– Jų buvo ne vienas, – sako van Dijkas. – Šį, kaip ir kitus, paaukojau muziejui, bet netekęs mano globos per gaisrą jis sudegė.
– Gonzalesas pasakojo apie tai. Ar kiti dailininko darbai irgi prarasti?
– Deja.
– Bet ne visi, – Libermanas lukteri, – arba jų buvo daugiau. Kelis esu matęs.
– Nejaugi?
– Žinau žmonių, kurie juos renka.
– Dėl to ir domiesi šiuo paveikslu?
– Ar jis atrodė taip? – linktelėjęs paklausia Libermanas.
Atbula ranka užkliudęs magnetofoną, jis išsitraukia raudoną užrašinę. Keliuose tuščiuose lapuose jau buvo spėjęs kai ką pakeverzoti.
Jie sėdi vienoje tų kavinių, kur sienos išmuštos medžiu, o vienintelio siauro kambario gale iškirstas langas. Virtuvės durys su apvaliomis stiklo akutėmis varstosi į abi puses. Aplink zuja padavėjai, prie stalo flirtuoja dvi moterys, tolėliau kareiviai geria šampaną. Libermanas ir van Dijkas įsitaisę valgomajame. Jie ne vieni: aplink matyti ir kitų jo kažin kada operuotų socialitų. Jų užkandžiai – sumuštiniai, sudėti ant vienkartinių lėkščių. Stalus dengia pigios languotos staltiesės. Vaizdas primena pikniką, tik už lango siaučia pūga, o jie šiltai sėdi viduje.
Van Dijkas verčia Libermano sąsiuvinio lapus nuo galo, apžiūrinėja eskizus. Veido išraiška neišduoda, kaip toli kopijos yra nuo originalo.
– Turėsi man atleisti, bet nepamenu, kaip jis atrodė, – tepasako. – Tikriausiai ir pats pastebėjai: tuos darbus lengva pamiršti. Taip jau jie nutapyti.
– Galbūt pamenate, kaip įsigijote paveikslą? – Libermanas neatlyžta.
– Iš paties autoriaus.
– Tai labai sena drobė.
– Mainai taip pat vyko seniai. Su juo nesusisieksi, – van Dijkas verčia dar vieną lapą, Libermanas sunerimęs. – Ar čia Arielė? – paklausia. – Ir jos vakaro draugai? – Jis tikriausiai turi galvoje strėnjuostes dėvinčius socialitus Arto piešinyje. – Tai vyko jos namuose?
Libermanas nieko nesako. Dar kitame puslapyje – nebaigtas van Dijko portretas.
– Iliustracija laikraščiui. Žinoma, tai nebūtų spausdinama, jei jūs nesutiktumėte, – pasiaiškina vyras.
– Kuriam?
– „Niuarko recenzijai“.
Tyla užtrunka.
– Artai, turėsiu būti atviras, – pradeda van Dijkas. – „Niuarko recenzija“ nėra tikras laikraštis.
– Ką turite galvoje?
– Pakalbėk su redakcija akis į akį, – van Dijkas nesudvejojęs brūkšteli adresą Libermano užrašinėje. – Apsilankęs suprasi.

(…)
Libermanas bibliotekoje. Jo pirštai slysta glotniomis meno albumų nugarėlėmis. Vyras traukia dar vieną tomą ir deda ant stalo. Atverstas užrašinės lapas tebėra tuščias, kava iš aparato nebaigta gerti, o paraštėse boluoja prakiurusio vienkartinio puodelio paliktas ratilas. Libermanas ieško dar vienos knygos. Galiausiai kreipiasi į bibliotekininkę.
– Mes jos neturime, kažkas bus paėmęs. Bet jei užsirašytumėte kaip skaitytojas, galėtume rezervuoti, – įstaigos darbuotoja mosteli į seną stacionarią savitarnos mašiną.
Vyras nekreipia dėmesio į pasiūlymą. Grįžęs prie stalo, toliau varto albumus. Juose mato bažnytinio meno kūrinius, freskas, puodynes.
Aptinka ir senų paveikslų – vieni labiau, kiti mažiau primena tai, ko jis ieško. Norisi manyti, kad jis susimąsto, jog ne taip ir svarbu, ar darbas per sprindį nutolęs nuo tobulybės. Ilgainiui skirtumai pasimirš, kaip ir menininkai. Kiek jam pačiam iš tikrųjų svarbu, kas, ką ir kada sukūrė? Daugiausia laiko jis tiesiog sėdi prie albumo, kuriame puslapis po puslapio be didelių įmantrybių sukataloguotos pasaulio katedros.

(…)
Libermanas metaliniu belstuku pastuksena į duris. Jos sugirgžda ir ant slenksčio pasirodo Gomesas Gonzalesas.
– Tėve Gonzalesai?
– Labas, Artai.
– Ar atlieki ceremoniją?
– Ne. Mane kvietė kaip draugą.
Gonzalesas kiek pasitraukia į šalį ir atsiveria ilgas koridorius. Kambaryje ramstydami relikvijomis nukabinėtas sienas stoviniuoja tamsiai apsirengę svečiai. Kiekvienas linkteli Libermanui. Jis ir Gonzalesas stovi atrijuje su mezoninu.
Atrodo, kad Libermanui nejauku, nors čia jau yra buvęs. Jis patikrina paslėptų durų skydą židinyje, šis sukliba ir pradeda girgždėti, bet Libermanas jį iškart priveria.
Antrame aukšte, miegamajame, kabančius paveikslus dengia juodos marškos. Už tamsaus marmuro puskolonių stovi uždaras karstas. Ant molberto dabar matyti mirusiosios portretas.
– Po paskutinės operacijos ji atrodė visai kitaip, – sako Libermanas nežinia kam.
– Draugai norėtų ją prisiminti tokią, – taria vienas seniausių Libermano pacientų. Jis kramto tartaletę, pasiūlo ir Libermanui.
– Bičiuliams nepriimtina, kokia ji buvo paskutinėmis dienomis?
– Šitaip bus geriausia. Pabandyk ir tu, Artai, prisiminti ją būtent taip.
Libermanui nesitikint, tartaletė sugrūdama jam į burną. Vyras muistosi, bet pašnekesio draugas, laikydamas už smakro, pakreipia jo veidą į Arielės portretą.
Ant pakylos pasirodo Harlanas van Dijkas. Jis pradeda skaityti kruopščiai paruoštą nekrologą. Šermenų svečiai spiečiasi aplink, traukdamiesi nuo šalto bufeto stalo. Tik Libermanas lieka stovėti, kur stovėjęs. Pokalbis tęsiasi.
– Artai, mes turime tau užsakymą. Šis bus paskutinis. Norime, kad operuotum Arielę. Ji vėl turi būti, kokia buvusi, – sušnabžda į ausį.
– Bet ji mirusi.
– Taip.
– Aš chirurgas, ne mėsininkas.
– Ką jis turėjo galvoje sakydamas, kad su Ariele susitikote viename Lugatskio vakarų? – įsiterpia nežinia iš kur išdygęs Gonzalesas.
– Lugatskio? – klausia Libermanas, vis dar bandydamas išvengti į burną skriejančio farširuoto laivelio, mat bičiulis jį vis dar maitina.
– Tą paskutinį kartą, kai matėme paveikslus. Aš ir van Dijkas. Kai jie sudegė. Jos balsas buvo labai gražus.
– Jūs buvote Lugatskio muziejuje per gaisrą? – Libermano balse girdėti nuostaba.
– Namuose.
– Ar tai ne ta pati vieta?
– Kas taip sakė? – pasitikslina Libermano pacientas. – Žmogus namus keičia ne kartą gyvenime.
– Bet jūs dalyvavote gaisre?
– Kokiame?
– Gaisre, kuriame sudegė paveikslai.
– Paveikslai nesudegė, – įsiterpia Gonzalesas.
– Tavo draugas teisus, jie buvo sudeginti.
– Jūs juos padegėte? – Libermanas neatrodo toks nustebęs.
– Ne. Mes norėjome juos dar kartą pamatyti. Arielė išgirdo mus šešėliuose, bet neišdavė. Iškart galėjai pasakyti, kad ji buvo apdovanota regėjimu. Ir pati tai žinojo. Ji buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Jiems degant, ji niekados mūsų nenuvildavo.
– Kalbate taip, lyg tai buvo daugybinis veiksmas, – Gonzalesas neatrodo įtikintas.
– Taip ir buvo. Jie degė ne sykį. Ir ji kiekvienąkart jais pasirūpindavo.
– Ką turite galvoje, sakydami, kad pasirūpindavo? – klausia Libermanas.
– Ji nupasakodavo Lugatskiui, kaip atrodo paveikslai. Dabar tai darys kiti.
– Lugatskiui? Jūs turite galvoje muziejų?
– Asmenį.
– Jis gyveno prieš du šimtus metų.
– Būtent. Jis nieko nebemato. Paveikslams apibūdinti reikia moters balso.

(…)
Libermanas stovi Makdonaldų namo tarpduryje. Lauke šlapdriba.
– Man reikia, kad papasakotumėte, kaip atrodo paveikslai, – sako jis. – Tie, kuriuos pristatysite neregiui.
– Jūs juk suprantate, kad tai neįmanoma, – už žmoną atsako ponas Makdonaldas.
Sutuoktinis nemato, kaip susitinka jos ir Libermano akys ir šis nuleidžia rankas. Ji dingsta, bet ponas Makdonaldas to nepastebi. Jis šneka toliau:
– Juk žinote, kad jos balsas – ne jūsų ausims.
– Bet ji kalbės, kai pristatys tuos darbus.
– O mes nesiklausysime, – sako ponas Makdonaldas. – Kodėl galvojate, kad ji jau matė paveikslus?
Koridoriaus gale jo žmona kilsteli savo pačios portreto rėmą ir laisvos rankos smiliumi pabeldžia už jo esančią sieną.
Libermano akiniai rasoja. Jis suraukia kaktą, pakreipia galvą ir bando suvokti, ką mato per pono Makdonaldo petį. Žmona staigiai krypteli galvą, paskui dar kartą, rodydama į ant sienos kabantį paveikslą. Libermanas nesupranta. Galiausiai moteris pasiduoda. Nusivylusi ima gestikuliuoti. Šalia stovintis ir iki šiol tylėjęs Gonzalesas žiopčiodamas bando atkartoti moters be garso tariamus žodžius. Šarados baigiasi ponui Makdonaldui trenkus durimis.
– V-A-N D-I-J-K-A-S, ji sakė, – taria Gonzalesas. – Ar van Dijkas vis dar turi paveikslą?