Šių metų „Kino pavasario“ programoje „Trumpas konkursas“ pristatyti 7 lietuvių kūrėjų filmai. Tarp jų – režisierės Augustės Gerikaitės „Artimas kontaktas“ (angl. Glitter Kiss, 2025), vaizduojantis vidinius pagyvenusio vyro konfliktus, laiptinėje aptikus žiauriai sumuštą drago karalienę. Į nacionalinio kino areną tvirčiau žengusi sulig ankstesnio filmo „Artumo jausmas“ (2024) premjera, autorė sulaukia vis daugiau pripažinimo ir užsienio festivaliuose. Mudviejų pokalbis – apie ryškėjančius ir blankstančius pasikartojimus kūryboje, sistemines problemas bei empatiją supančiam pasauliui.

„Artumo jausmas“, „Artimas kontaktas“ – atrodo, atliepiamas tas pats aspektas?

Trečiasis filmas, kuriam kaip tik gavau finansavimą, nesivadins niekaip panašiai – „Šiltnamis“, taigi trilogijos nebus. Bet ten irgi kalbama apie artumą, atstumą, tylos, ramybės, šeimos paradoksus. Mes visąlaik juokaujame šia tema, nes ir mano prodiuserė, kai kvietė žmones į „Artimo kontakto“ premjerą, netyčia parašė „Artumo jausmas“. Keista, kad tokie pavadinimai, bet negaliu tiksliai paaiškinti kodėl. Niekada labai ir neanalizavau. Galbūt taip susiklostė, nes visi mano istorijų personažai nori suartėti, nors ir nelabai supranta, jog taip yra.

Filme ne tik paliečiama homofobiško išpuolio tema, bet ir įvyksta Rolando (akt. Valerijus Jevsejevas) įkūnijamo veikėjo vertybių patikrinimas, sudrebinimas. Kaip nusprendei narplioti šiuos klausimus?

Scenarijų pradėjau rašyti studijuodama antrame kurse, kai reikėjo atlikti užduotį „vienatvė dviese“. Kaip stropi mokinė, pateikiau septynis siužeto variantus su naratyvu, herojų konfliktais. Vienas iš jų tapo dabartinio filmo scenarijumi, tiesa, pabaiga tada buvo kitokia – herojus Rolandas pats išbando drago karalienės amplua. Tik ketvirtame kurse pradėjau galvoti apie diplominį darbą. Tuo metu gyvenau bendrabutyje Giedraičių gatvėje. Kartą sėdėjau kavinėje, rašiau scenarijų ir išgirdau, kad netoliese penkių vyrų grupė labai negražiai atsiliepia apie LGBT bendruomenę. Su kraštutinumais, žiaurumais, kad reiktų naikinti ir panašiai. Tiesiog klausiausi ir galvojau – okei, nieko negaliu padaryti: nei ką nors pakeisti, nei pasakyti. Aš viena, jie penkiese, negi pradėsiu auklėti? Supratau, jog tema visgi aktuali, bet reiktų pamąstyti, kas šitiems vyrams turėtų atsitikti, kad jų požiūris pasikeistų. Turėtų įvykti kažkas grandiozinio, kad apsiverstų pasaulėžiūra. Žinoma, tikrai jiems nelinkėčiau susidurti su tokia situacija [užpuolimu kastetu – red. past.]. Mano tikslas – kad žiūrovui išvydus filmą kiltų mintis: visgi negalėčiau taip pasielgti – kitam atimti gyvybę ar apie tai net užsiminti.

Vykdamas čia, pravažiavau netolerancija pagarsėjusį „Pilėnų“ barą. Keli praeiviai tiesiog žiūrėjo, kas ten vyksta už lango. Ar Tau pačiai kada šmėstelėjo galvoje, kad norėtum, jog šis filmas kaip nors pasiektų, pavyzdžiui, minėto baro auditoriją?

Taip, norėčiau. Ir mokyklose labai aktualu. Esu iš Kretingos, lankiau krikščionišką mokyklą, joje ištvėriau tik pusantrų metų, nes vyko patyčios. Tyčiojosi ne vien mokiniai, bet ir mokytojai. Klasiokas, kaimynas, kuris užsiimdavo kosplėjumi [angl. cosplay – persirengimas popkultūros herojais – red. past.], visiškai buvo užspaustas į kampą, nei mokykloje, nei šeimoje nesuprastas. Beje, labai dažnai girdžiu apie atvejus, kai tėvai nepalaiko savo vaiko, jam nusprendus, kad norėtų užsiimti menu. Nors esu ne iš menininkų šeimos, nutarusi studijuoti režisūrą, su tėvų priešiškumu nesusidūriau. „Artimas kontaktas“ aprėpia daugelį temų: palaikymą, kito supratimą, empatiją.

Filme minimas T. Ševčenkos gatvės adresas prie „Soho“, šviečia neoninis „Xoxo“ logotipas…

Čia ir yra legendinis „Soho“. Kai draugas mane ten pirmąkart nusivedė, buvau dar tik pusę metų atsikrausčiusi į Vilnių. Atrodė kreizi, kad klubas stūkso prie gyvenamųjų namų. Paskui sužinojau, kad jis įsteigtas apie 2007-uosius. Galėjau tik įsivaizduoti, kiek daug jo įkūrėjams reikėjo įdėti pastangų – turėjo įsitvirtinti, kad tiek gyvuotų, tiek įvairių žmonių suburtų. Tai faina vieta, visiems atvira. Kai mano istorijos veikėjas Rolandas nuolatos skambinėja skųstis dėl triukšmo, įsivaizdavau, kad tai turėjo būti „Soho“ gyvavimo pradžia. Siekiau tarpinio varianto – namas, kuriame filmavome, buvo kaimyninis, T. Ševčenkos g. 16b. Drago sceną norėjome filmuoti pačiame „Soho“, bet buvo per brangu.

Toliau darbuojiesi su prodiusere Lineta Lasiauskaite, operatoriumi Vasily’umi Shramkovu, bet šįkart, regis, daug užduočių teko ir Lukui Kacinauskui [pirmasis režisierės asistentas, aktorių atrankos vadovas, scenarijaus konsultantas], taip pat sukūrusiam filmų apie queer istorijas: „Laimingų kitų!“ (2023), „Aš buvau Maksas“ (2022). Kaip nusprendei dirbti su juo ir kaip judviem sekėsi?

Lukas yra mano draugas. Visiškai atsitiktinai susipažinome akademijoje [Lietuvos muzikos ir teatro akademija – red. past.]. Sėdėjom dviese ir pasakiau, kad rašau scenarijų, papasakojau idėją. Jis labai užsikabino, pradėjo konsultuoti, siūlyti pataisymus, išsakė savo pamąstymų. Ėmėm kalbėtis apie kastingą. Filme buvo septyniolika aktorių, tai absoliutus maksimumas. Nutarėm: „Pakvieskim profesionalus, galbūt sutiks!“ Be jokio biudžeto, be nieko. Supratau, kad viena tikrai nesusitvarkysiu, ir tada su Luku pradėjom kartu vykdyti aktorių atranką: itin ambicingai, visiems vaidmenims iki mažiausio. Puikiai pavyko – užmezgėme ryšį, dabar drauge dirbsime ir prie kito filmo.

Septyniolika aktorių, o „Artumo jausme“ buvo tik trys – didelis šuolis. Kaip palygintum abi patirtis?

„Artumo jausmas“ atrodė kaip mano gyvenimo filmas. Kastingas buvo kuklus – paskambinau, susitikome, pasišnekėjome. Pasirinkimais nenusivyliau: Gintarė Čepukonytė šauniai vaidino su Aleksu Kazanavičiumi, Matu Dirginčiumi. Buvo labai lengva, ir padarėm gal tik vieną ar dvi repeticijas prieš filmavimus. Atėjusi į aikštelę jaučiausi pasiruošusi. O su šiuo filmu buvo tikrai baisu – septyniolika aktorių! Kreizi jau vien tiek suorganizuoti, kai nelabai turėjome patirties. Filmavom ne tik Vilniuje, bet ir Elektrėnų ligoninėje, tad visą komandą bei techniką reikėjo nugabenti ir ten… Lineta yra tas žmogus, kuris pasirašo keisčiausioms avantiūroms. Visi mums sakė: jūs nepadarysite, vien greitosios pagalbos scena pasiglemš visą jūsų biudžetą. Lineta atšovė: „Padarysime.“ Ir padarėme. Kai ko nors imasi, ji neria stačia galva, ir tai faina.

Dirbti su septyniolika aktorių buvo sudėtinga, nes neįvyko beveik nė viena repeticija – repetavome gal kartą su Valerijumi ir Povilu. Realiai tada iki filmavimų kokias dešimt naktų meldžiausi, kad pavyktų susitvarkyti su aktoriais filmavimo aikštelėje. Tiesiog kiekvienam nusiunčiau personažo aprašymą, kaip jį įsivaizduoju, nes neturėjau galimybių fiziškai sukviesti visų į vieną vietą. Sutikau tokių aktorių, kurie nuostabiai vaidina ir yra mažai matyti. Tikiuosi, kad juos pastebės. Pavyzdžiui, Iveta Raulinaitytė, filmo pabaigoje įkūnijanti seselę. Man asmeniškai ji buvo atradimas, kai pamačiau, kaip jautriai atliko tokį nedidelį vaidmenį. Visi aktoriai skirtingi, tad labai skiriasi ir priėjimas prie jų. Tai puiki patirtis, nes statant naują filmą manęs laukia dar kitoks iššūkis: septyni aktoriai, du iš jų – vaikai.

Kaip klostėsi pagrindinio aktoriaus atrankos procesas?

Labai jautrus klausimas. Valerijus Jevsejevas – visiškai numeris vienas. Dabar, kai žiūriu filmą, Rolando vaidmuo atrodo lyg jam parašytas. Nors iš tiesų ne Valerijui rašiau (juokiasi), buvo kitas aktorius, bet nesakysiu, kas toks. Tas, kurį turėjau galvoje pirmiausia, negalėjo. Buvo likę du pretendentai. Diskusija greitai baigėsi: „Tai Valerijus, jeigu tik nusiskus galvą.“ Ir sutiko, nusiskuto. Su plaukais ir barzda jis tarsi Kalėdų Senelis, Karlsonas, draugiškas dėdulė, kuris turi teatro būrelį mokykloje ir, žinai, meniškai rūko už kampo. Bet nusiskutęs visai kitaip atsiskleidė. Paskui supratau, kad visąlaik tą vaidmenį ir rašiau Valerijui. Draugė prašė paskaityti scenarijų, daviau, sako: „Bet čia biškį kitaip.“ Kitaip, nes Valerijus šį vaidmenį praturtino. Žodžių, keistesnių formuluočių pridėjo, taip papildydamas tiek personažą, tiek scenarijų.

Šnekant apie Rolandą, buvo labai įdomu sekti jo siužeto liniją: prie kūno prilipę blizgučiai, svetimo rankinuko našta, galiausiai – atsileidžianti šlapimo pūslė, savotiška pokyčio, palengvėjimo metafora. Ką šiomis priemonėmis siekei perteikti?

Tie blizgučiai netikėtai atsirado. Herojus labai natūraliai aplimpa jais ir neįstengia nusiplauti, kuo toliau veliasi į susiklosčiusią situaciją, tuo labiau blizga. Negali iš jos ištrūkti, pati padėtis palieka ant jo daugybę pėdsakų. Blizgučiai – tarytum priminimas, kad dabar yra už kai ką atsakingas. Ir po filmavimo gal kokią pusę metų viskas blizgėjo (juokiasi). Rankinukas buvo komiškumo priduodanti detalė, nes Rolandas toks mačas, o turi vaikščioti su tuo rankinuku, perlipti per save. Simboliška: tenka nešti naštą žmogaus, kurio nemėgsti. Maža to, veikėjas piktas, nes turi prostatos problemų, yra palūžęs ir emociškai, ir fiziškai – niekas jo neklauso, visi kalba ant viršaus, mano, kad vyrą perprato, suprato, o jis tiesiog neranda tinkamų žodžių savo mintims išreikšti. Tik besišnekėdamas su sužalotos drago karalienės motina pirmąkart pasako, ką galvoja. Šią sceną lydintis nusišlapinimo veiksmas – tarsi apsivalymo, atsipalaidavimo ženklas, skatinimas imtis veiksmų.

Pasikartoja ir skysčių simbolika: ankstesniame Tavo filme buvo pienas, spermos mėginys, o dabar – vanduo, šlapimas. Apie ką tai?

Mano kūryboje dominuoja vanduo – antro kurso atsiskaitymo darbe pagrindinis personažas siūlo vandens atsigerti. Visą laiką „gal vandens“, „gal vandens“. „Artumo jausme“, kai nežino, ką daryti, veikėjas taip pat tiesiog siūlo vandens. Ir čia Rolandas laiko ranką po vandeniu. Ankstesniame filme pienas bei Silvijos [akt. Gintarė Čepukonytė] suklastoti spermos mėginiai buvo vaiko simbolika: Bernardas [akt. Aleksas Kazanavičius] pats elgiasi kaip vaikas, bet drauge nori su Silvija susilaukti vaiko. Labai mėgstu daugiasluoksnius filmus. Rankinukai, blizgučiai, iš pažiūros mažos detalės esmės nekeičia, bet praturtina turinį.

Kaip palygintum, kokį filmą įsivaizdavai ir koks galutinis rezultatas? Kokias pamokas turėsi omenyje kurdama trečiąjį?

Kai rašiau scenarijų, kai vyko aktorių atranka ir jau filmavimo aikštelėje atrodė, kad viskas ne taip, kaip įsivaizdavau. Bet paskui grįžau į montažinę ir pirmąkart ramiai peržiūrėjau pirmąjį juodraštį. Pagalvojau: „Geras, kaip man taip pavyko?“ Su Vasia [Vasily’umi Shramkovu – red. past.] drauge dirbame ir gyvename. Atsimenu, grįžome namo, o jis sako: „Bet mes visai aikštelėje nesikalbėjome.“ Pamaniau, turbūt todėl, nes buvome apsitarę iš anksto. Kiekvieną kartą, kai kuriu filmą, man atrodo, jog pamiršau ankstesnįjį, kadangi jau myliu tą, prie kurio dirbu. Šiame etape jaučiu daug baimės. Manau, dabar išgyvenu savo kino paauglystę; akademijoje tarsi žengiau pirmus žingsnius mokydamasi vaikščioti, suprasti, kas yra aikštelė, kinas, kaip kas veikia. „Artimas kontaktas“ parodė, kad žinau, kaip eiti link užsibrėžto tikslo. Neketinu tapti nei temos, nei žanro įkaite. Nenoriu, kad kas nors tikėtųsi: ai, ji padarys taip. Kiekvieną sykį imuosi to, kas man tikrai nuoširdžiai rūpi ir yra įdomu. Pasimokai iš filmų ir keliauji toliau. Negaliu pasakyti, ar man lemta, ar nelemta būti režisiere, bet kad ši specialybė žiauriai patinka, tai tikrai. Čia galbūt hobis, pinigų iš to neuždirbu, bet smagu. Labai rekomenduoju. 

2026-03-30