„Temos pačios ateina su manimi susitikti. Savo vizijoje kūriau filmą apie grybus ir jų pasaulį žiūrint pro mikroskopą, tačiau netikėtai atkeliavome iki žmonių“, – sako režisierė Aistė Žegulytė. Naujausias jos dokumentinis filmas „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ (Holy Destructors) kviečia apmąstyti gyvenimo ciklą, kovą su laiku ir virsmą, suteikiantį vilties žengti pirmyn.

Prieš septynerius metus A. Žegulytė debiutavo su ilgametražiu kūriniu „Animus Animalis“, kuris 2020 m. Nacionaliniuose kino apdovanojimuose laimėjo „Sidabrinę gervę“ už geriausią dokumentinį filmą. Jau tuomet kino kritikai įsidėmėjo vizionierišką, tradicinės dokumentikos vengiančią kūrėją.

Antrasis jos filmas sulaukė ir tarptautinio įvertinimo – prestižinio Amsterdamo dokumentinio kino festivalio (IDFA) konkursinėje programoje „Envision“ juosta apdovanota už geriausią režisūrą, o Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje laimėjo geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą.

Kovo pradžioje jis pristatytas Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“, o nuo balandžio tęsia kelionę Lietuvos kino teatruose. Su tarp Varšuvos ir Vilniaus gyvenančia A. Žegulyte pasikalbėjome apie naujausią jos kūrinį, nematomus, bet labai kruopštų ir prasmingą darbą atliekančius restauratorius bei mums svarbios praeities saugojimą reliktų ar ikonografijos pavidalu, kurį „mėgsta“ ir grybai.

Tavo naujasis filmas kelionę tarptautiniuose festivaliuose pradėjo „Holy Destructors“ pavadinimu, o tai skamba panašiai kaip Leoso Caraxo „Holy Motors“.

Taip! Labai ilgai galvojome pavadinimą, kuris atskleistų filmą, nes jame svarbūs ir žmonės, ir grybai. Leosas Caraxas „Kino pavasaryje“ pristatė dokumentinę juostą, sukurtą apie save. Nors nedaugžodžiavo, bet klausimų-atsakymų sesijoje L. Caraxas pasakė vieną įdomią mintį – jam smagu, kai iš jo kas nors pasiimama.

Važiavome su drauge režisiere Marija Stonyte į kitą festivalio filmą, galvojome pavadinimus, ir ji sako – o gal „Holy Destructors“? Man pasiūlymas nuskambėjo puikiai – tai lyg dedikacija mylimam režisieriui, o ir siejasi su jo išsakyta idėja. Taip filmo tema išskaidoma į dvi dalis: „holy“ – stebuklinę, „destructor“ – naikinančią.

Lietuviškas pavadinimas kiek kitoks, tačiau taip pat lyrinis – „Dulkės, kaulai ir stebuklai“.

Nesinorėjo tiesioginio vertimo, nes žodis „destruction“ neturi taiklaus atitikmens lietuvių kalboje, dažniausiai sakoma: „kompozicijos išardytojai“, „dekonstruotojai“. Šis žodis nebuvo tinkamas filmui apibūdinti. Pradėjau ieškoti platesnių sąvokų.

Pristačiusi filmus tarptautiniuose Amsterdamo ir Talino kino festivaliuose pastebėjau, kad žmones reikia įvesti į tris filmo siužetines linijas, kurios ir apjungia visą kūrinį.

Dulkės primena laiką, į jas pavirsta mūsų pamirštas ir neprižiūrimas menas, kūryba, bet iš jų taip pat gimsta dideli kūriniai. Dulkės – tai dalelės. Žodis „kaulai“ man metaforiškai kalba apie visus fiziškai materialius kūnus, turinčius karkasą, struktūrą, kitaip tariant, „kaulai“ yra fizika, o „stebuklai“ – jau metafizika, žmogaus akiai nematomi dalykai. Tai ir jausmas, gimstantis mums žvelgiant į paveikslą, ir prisirišimas prie objektų ar žmonių, kurie mums svarbūs, ir gal jų jau nebėra tarp gyvųjų.

Tavo kūrybą galima pavadinti poetine, joje nedaug tradicinės dokumentikos. Kas formavo tokį kino pojūtį?

Gyvenau ir mokiausi Panevėžyje. Paauglystėje jo nemėgau, buvome neformalai, mus persekiodavo forsai. Dažnai tranzuodavome į Vilnių ar Rygą, norėjosi pabėgti. Dabar man jau smagu sugrįžti į gimtą miestą, po 20 metų kitaip jį vertinu – Panevėžys itin pasikeitė, buvę fabrikai tapo meno erdvėmis, atsirado daug galimybių semtis kultūros, atsidarė „Stasys Museum“, „Pragiedrulių“ centras, kuriame aš dėstau.

Žiūrint iš kitos pusės, tuometinės aplinkybės ir gyvenimas Panevėžyje augino manyje maištą ir norą ieškoti alternatyvių būdų dalintis savo jausmais, kovoti su neteisybe, kurią matydavau. Troškau įvairių meno apraiškų, gal tas kultūrinis alkis atsispindi ir mano kūryboje, meniniuose ieškojimuose.

Iš tiesų atėjau į kiną, nes ši sritis mane traukia kaip meno forma. Įdomu ne vien papasakoti siužetą ir istoriją, bet žaisti ir taikyti įvairias kino priemones, eksperimentuoti, kaip tai gali mus paveikti, ką reiškia pajusti kiną, išgyventi jį. Tyrinėjimas yra mano kraujyje, ieškau netikėtų prieigų, neriu į gylį ir, būna, pametu laiko nuojautą.

Turbūt nebuvo sunku surasti, kas prisijungtų prie tavo idėjų įgyvendinimo?

Operatorius Vytautas Katkus, su kuriuo dirbame, taip pat visada pilnas idėjų, patrakęs eksperimentuotojas. Didžioji šio filmo dalis rodoma ne įprastu stačiakampio formatu, o apskritime. Kartu ieškojome, kaip apskritimo kompozicija veikia vaizdą, žiūrovų patirtį, jų jausmus. Pastebėjome, kad kai kada apskritimas gali užliūliuoti, ir tai nėra blogai – puiku, jei kažkas nusnaus keletą minučių, pailsės.

Pasirinkti apskritimą mus įkvėpė du filmai – „Liuciferis“ (rež. Gustas Van den Berghe, 2014) ir „Aš nesu ponia Bovari“ (rež. Xiaogang Feng, 2016). Tokiu formatu perteikiama istorija paveikė mus abu.

Apskritimas neturi kampų, tam tikra prasme simbolizuoja begalybę, amžinybę. Mudu su Vytautu kaip kokie vaikai užsikrėtėme šia idėja, o vėliau supratome, kad čia gi ir mikroskopo „akis“, ir petri lėkštelė. Mums patinka tokia kadruotė, neparodome „visko“, juk kartais nuojauta būna stipresnė, kai kadras išsitęsia. Kadravimas apskritime ir stačiakampyje atskyrė du pasaulius: grybų ir žmonių. Grybai mus stebi tarsi pro mikroskopą, o žvelgiant žmogaus žvilgsniu vaizdas prasiplečia, galime atsipalaiduoti, panirti į jį visais pojūčiais.

Kūrybinių vizijų netrūksta ir kompozitoriui Gediminui Jakubkai, kuris šiam filmui kūrė muziką, pabrėžiančią grybų charakterį. Vienas lyg dainuoja ariją, kitas labiau mėgsta šokti pagal elektroninę muziką, trečiam geriau tinka afrikietiški motyvai. Pavyzdžiui, ant braškės augančiam grybui norėjosi ir lynčiškos, ir erotiškos muzikos, tam itin tiko Alinos Orlovos vokalas.

Dalis tavo filmą mačiusių žmonių nuolat mini grybus. Kaip tau atrodo, apie ką jis?

Norėjau papasakoti apie gyvenimo ciklą, kuris visą laiką keičiasi ir sukasi ratu, o mirtis – neišvengiamybė, kurią reikia priimti. Norą apie tai kalbėti pajutau dar kurdama pirmąjį filmą „Animus Animalis“, ir pradėjusi auginti pelėsinį grybą. Grybai naujame filme yra tarsi priedainis dainoje, bet tema kur kas platesnė.

Be to, rašydama „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ scenarijų, jau pandemijos metu, apsigyvenau kaime pas senelius. Jaučiau, kad noriu su jais praleisti daugiau laiko, pabūti, patirti kasdienius rūpesčius ir malonumus, nes jie kažkada išeis. Filmavimo metu abu seneliai iškeliavo. Taip pat netikėtai netekau ir tėčio. Taigi filmo kūrimo procesas, žiūrėjimas į grybus tapo mano išsigelbėjimu nuo blogų minčių, gyvenimo tėkmės priėmimu.

Kaip filme atsirado restauratoriai, kurie atkuria ne tik paveikslus, bet ir palaikus?

Restauratoriai – tokie slapti žmonės, kurių mes paprastai beveik nesutinkame, bet jie padeda pratęsti įvairių meno kūrinių gyvavimo ciklą.

Pirmojo filmo kūrimo metu susipažinau su Jurgita Švediene iš „Biodestruktorių tyrimų laboratorijos“, o filmuojant „Dulkes, kaulus ir stebuklus“ – su Olga Ščit-Latoniene iš Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro. Pas restauratorius atsidūriau vedina smalsumo ir Olgos pasakojimų. Jie atlieka itin unikalų darbą, atkuria mūsų praeitį: paveikslus, dokumentus, objektus, o taip pat ir mumijas.

Filmo kūrimo metu Olga kaip tik nuėmė mikrobiomą nuo XIX a. vyskupų Giedraičių palaikų. Dėl pandemijos negalėjome to užfiksuoti, tačiau pavyko stebėti mumijų atkūrimą. Jas restauratoriai paėmė iš Varnių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios, joms buvo specialiai ruošiami drabužiai, siuvami kaulai, nes viena buvo stipriai pakenkta grybinio pelėsio. Nors mumifikuotų palaikų Lietuvoje yra nemažai, tačiau ne visi jie restauruoti. Šiam filmui mumijos suteikė netikėto kontrasto – kažko sukrečiančio, bet taip pat puošnaus, sakralaus. Mirtis ir prabanga.

Filme restauratoriai atkuria ne tik mumijas, bet ir Stebuklingą Švenčiausios Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslą iš Krekenavos, kuris vėliau iškilmingai grąžinamas į bažnyčią. Paveikslai į P. Gudyno centrą dažniausiai atvežami apraizgyti plika akimi nematomų grybų, o retkarčiais aklinai aptraukti pelėsiu. Tuomet mokslininkai paima sporas, užaugina ir ištiria, kokias konservavimo priemones taikyti siekiant ilgesnio kūrinio gyvavimo laiko.

Į filmo siužetą meistriškai įkomponuoti kadrai su magiškai augančiais įvairiaspalviais ir įvairiaformiais grybais. Šiais laikais net sunku patikėti, kad tokie vaizdai yra natūralūs. Kaip pavyko juos nufilmuoti?

Mums padėjo Škotijos mokslininkas, mikologas dr. Patrickas Hickey’us, sutikęs prisijungti prie filmo komandos. Pradžioje atsirinkome grybus ir juos stebėjome norėdami suprasti, kaip jie auga, atrodo per objektyvą. Siekėme nufilmuoti visą grybo gyvenimo ciklą – nuo sporos, pasidauginimo iki naujo sudygimo.

Vėliau kiekvienam grybui kūrėme scenografiją, ieškojome, ant ko jį auginsime, kaip filmuosime. Tai vyko Edinburge, P. Hickey’aus studijoje. Sporas siųsdavome iš Lietuvos – joms, kaip ir gyviems organizmams, reikėjo dokumentų.

Nors mokslininko studijoje įrengta daug filmuojančių mikroskopų, naudojome tik steroskopinį, nes mums buvo svarbi natūraliai krentanti šviesa. Grybus auginome specialiai sukonstruotoje didelėje dėžėje. Iš pradžių juos fotografavome ir tik vėliau sujungėme į nuotraukų seką, virstančią judančiu vaizdu (timelapse). Toks tas kūrybinis grybų pasaulis.

Filme parodomos kelios grybų rūšys, kurios atskleidžiamos lyg savotiški herojai.

Su scenariste Vėjūne Tamuliūnaite rašydamos scenarijų, ieškojome archetipinių vaizdinių, kurie parodytų grybus per jų formą, ritmą, elgseną gamtoje, stengėmės pritaikyti filmavimo ypatybes, kad galėtume atskleisti vienos ar kitos rūšies grybo charakterį.

Gana dažnai sutinkama grybo rūšis Rhizopus stolonifer auga ant kaulo. Jis gali būti randamas ir ant duonos, mėsos, jam patinka baltyminiai produktai. Tai ir erotiškumą, ir mirties pavojų atspindintis grybas.

Penicillium vulpinum – labai gražus, su žalsvomis galvutėmis, augantis ant paveikslų ir lyg dainuojantis arijas apie grožį ar amžinybę. Norėjome jį tokį ir atskleisti. Šis grybas aptinkamas tamsiose bažnyčiose, nemėgsta šviesos, tad auginant turėjome daug iššūkių. Labai kantriai pratinome jį prie šviesos ir tik sudygus palaipsniui stiprinome jos lygį.

Trečiasis herojus – Pilobollus cristalinus – greičiausias grybas, labiausiai panašus į žmogų, nes yra smalsus, norintis tyrinėti, ieškoti. Be to, turintis mažą „akytę“ – sporą burbuliuko viduje, kuri auga ant plonyčio peršviečiamo kotelio. Jam patinka šviesa, todėl veržiasi į ją, taip primindamas ir žmogų, ieškantį jos tamsoje.

Dar viena filme veikianti rūšis – Aspergillus niger. Tai pavojingas grybas, galintis patekti į plaučius. Jį parodome tik vieną kartą.

Taigi visos keturios rūšys yra savotiški archetipai: pavojaus, žmogiškumo, grožio ir mirties.

Filme daug meno kūrinių, kurie rodomi iš labai arti. Kur jie buvo filmuojami?

Pradėjome nuo Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus archyvo, Vilniaus paveikslų galerijos, kitų mūsų šalyje saugomų kolekcijų, bet supratome, kad Lietuva nėra turtinga viduramžių laikotarpio kūriniais. Norėjome kalbėti apie gilią praeitį, ieškojome būtent viduramžių meno. Tad pasirinkome keliauti į Berlyną – „Gemäldegalerie“.

Filmavome ir Prancūzijoje, kur mums buvo aktualus konkretus paveikslas – „Alegorija Amūro laidotuvėms“ (Les Funérailles de l’Amour Louvre). Jame atvaizduoti maži amūriukai, nešantys jau besparnį Amūrą pas Dzeusą. Šis XVI a. paveikslas mus su operatoriumi labai įkvėpė, prie jo derinome net filmo koloristiką. Juokdavomės, kad amūriukai net šiek tiek priminė grybukus juodomis kepurėlėmis.

Ar tau daug kas asocijuojasi su grybais, matai juos net paveiksluose?

Tikrai ne visuose. Minėtas paveikslas buvo savotiška nuoroda į visą filmą. Kituose atvaizduose regime žmonių istoriją laikais, kai vaizdinė atmintis jiems buvo labai svarbi. Dabar gyvename vaizdų pertek­liuje, kartais net geriau užsimerkti ir klausyti nei žiūrėti. O viduramžiais žmogus per gyvenimą pamatydavo nedaug, tad tai būdavo labai paveiku.

Šimtmečius skaičiuojančių kūrinių pagalba norėjome nusikelti į tą laiką ir stebėti meną. Mums svarbiau kūrinio turinys, o ne autorius. Pastebėjome, kad to laikmečio kūriniuose dažnai atsikartoja gyvenimo ir mirties motyvai.

V. Katkus ir G. Jakubka bendradarbiavo kuriant ir pirmąjį Tavo filmą „Animus Animalis“. Koks buvo šio filmo komandos branduolys?

Be minėtų dviejų kūrėjų, šiame projekte prie mūsų prisijungė montažo režisierius Danielius Kokanauskis – didelė laimė su juo dirbti, turi maniją kino kalbai, mėgsta iššūkius. Su filmo scenariste V. Tamuliūnaite vystėme žmonių ir grybų pasaulių struktūrą. Ji pagelbėjo išryškinant restauratorės Janinos ir stebuklingo paveikslo istoriją, taip pat pasiūlė sukurti grybų archetipus jų nesužmoginant.

Dar dirbome su „grybų žmogumi“, mikroskopinių vaizdų virtuozu – dr. P. Hickey’umi, idėja patikėjusiomis ir visas pastangas jai išpildyti sudėjusiomis prodiuserėmis Uljana Kim ir Migla Butkute. Jos suteikė galimybes filmuoti ne tik Lietuvoje, Vokietijoje, bet ir sudalyvauti Valjadolide, Ispanijoje, vykstančiose religinėse Velykų procesijose „Semana Santa de Valladolid“, kur tikinčiųjų bendruomenėje pragyvenome dvi savaites.

Ispaniškoji filmo dalis atskleidžia kitą kultūrą, parodo, kaip nauja konfesija atėjo į Lietuvą ir čia transformavosi. Mes lyg ir panašūs į ispanus, bet ir labai skirtingi: mūsų ritualai kuklesni, uždaresni, mažiau reiškiame emocijas, esame labiau susikaupę.

Kaip manai, kuo šis filmas bus artimas mums, lietuviams?

Jį kūrėme bandydami pagauti Lietuvos geografinei erdvei būdingas nuotaikas, kvapą, šviesą, saulę, kuri čia šviečia kitaip nei Ispanijoje. Galbūt todėl ir mūsų pasaulio pajautimas toks santūrus, bet nuoširdžiai jautrus ir gilus. Siekiau atskleisti mūsų ryšį su tradicijomis, ritualais, savo istorija.

Neišvengiamai juostoje nagrinėjamas žmogaus santykis su nykimu, bet per nesibaigiančius gamtos ciklus viskas susipina į krikščionišką-pagonišką pasaulėvaizdį. Filmu norėčiau pakviesti sulėtėti, patirti laiko tėkmę neriant gilyn, o ne į plotį ir suvartojimo kiekį. Saugoti tai, ką jau turime. Ir kur benukeliautume, linkiu naktį pažvelgus aukštyn į žvaigždes pajausti, kokios beribės dulkelės esame.