AUKŠTESNYSIS SIAUBAS. NAUJOJI SIAUBO FILMŲ BANGA
Gabrielius Kavaliauskas
Plačiame kino žanrų pasaulyje kiekvienas gali atrasti tai, kas jam patinka: nuo nuotaikingų komedijų iki kvapą gniaužiančių trilerių ar graudinančių dramų. Filmai paprastai tampa realybės, kurioje esame arba norėtume būti, atspindžiais. Tačiau tam tikras žanras dažnai nėra regimas kaip gyvenimo veidrodis, vien dėl to, kad pagrindinė jo funkcija – sukelti baimę. Kalbu apie siaubo kūrinius. Juose manipuliuojama žiūrovo suvokimu, pasitikėjimu. Nors tokiuose filmuose taip pat tyrinėjamos režisieriams svarbios problemos, tai dažnai lieka nesuprasta. Taip atsitinka todėl, kad stebėtojo dėmesys yra atitraukiamas nuo siužeto ir koncentruojamas ties netikėto išgąsčio (jump scare) scenomis, krauju, smurtu. Visgi požiūris pamažu keičiasi. Šiuolaikiniuose siaubo filmuose nagrinėjamos dabar aktualios temos. Režisieriai atsisako emocinių amerikietiškų kalnelių, būdingų aptariamam žanrui, ir vietoje jų kviečia žiūrovą apmąstyti vieną fundamentaliausių gyvenimo elementų – siaubą ir tai, kur jis gali slėptis.
„Aukštesnysis siaubas“ (elevated horror) – visiškai nauja sąvoka, naudojama įvardyti kūriniams, kuriuose susijungia tradicinio ir meninio siaubo kino elementai. Tokių režisierių kaip Ari Asteris („Paveldėtas“ (Hereditary, 2018); „Saulės kultas“ (Midsommar, 2019)), Jordanas Peele’as („Pradink“ (Get Out, 2017), „Mes“ (Us, 2019)), Robertas Eggersas („Ragana“ (The Witch, 2015)) dėka šio subžanro filmai pradėti vertinti kaip unikalūs, turintys prasmingą turinį, nusipelnę kritikų dėmesio. Aukštesniojo siaubo fenomenas taip pat privertė atsigręžti į praeities filmus, tokius kaip Karynos Kusamos „Dženiferės kūnas“ (Jennifer’s Body, 2009) ar Romano Polańskio „Rozmari kūdikis“ (Rosemary’s Baby, 1968).
TRADICINIO SIAUBO KINO FORMULĖ
Tradiciniai siaubo elementai gerai žinomi tiek ištikimiems fanams, kaip aš pats, tiek eiliniams žiūrovams, leidžiantiems sau pasimėgauti saugios baimės malonumais. Pasirinkus bet kokį šio žanro kūrinį jau iš anksto galima nuspėti, ką išvysime televizoriaus ar kino ekrane. Tai išduodama anonsuose, plakatuose, tradiciniai, komerciniai siaubo filmai kuriami vadovaujantis tokia pačia paprasta, patikima ir efektinga formule. Ją sudaro trys dalys: nuspėjamas siužetas, žiūrovo susitapatinimas su pagrindiniu veikėju – auka – ir monstras, arba istorijos blogis, turintis specifinę formą.
Nuspėjamą siužetą lengva atpažinti, pažiūrėjus kelis siaubo filmus. Pavyzdžiui, palyginus dviejų kūrinių – „Namas girios glūdumoj“ (The Cabin in the Woods, 2011, rež. Drew Goddardas) ir „Kruvinos skerdynės Teksase“ (The Texas Chainsaw Massacre, 1974, rež. Tobe’is Hooperis) – įvykių eigą. Nepaisant to, kad juos skiria kelios dešimtys metų, abiejų istorijos ganėtinai panašios: grupė jaunuolių iškeliauja į filmo pradžioje aptartą kelionę ir jos metu atsiduria bauginančioje aplinkoje. Kažkas iš veikėjų sunerimsta (dažnai tai būna moksliukė, brunetė mergina) ir šis nerimas pasiteisina – keliautojai susiduria su istorijos monstru. Prasideda „katės ir pelės“ žaidimas, kai grupė ieško galimybių pabėgti ir neįkliūti siaubūnui, o šis stengiasi juos nužudyti. Kelis kartus pasikartoja susidūrimai tarp protagonistų ir antagonisto, jų metu žūsta veikėjai, atrodo, kad monstras laimi. Galop pasiekiama kulminacija – susiduria išlikę gyvieji ir pabaisa. Dažniausiai išgyvena viena veikėja – mergina, kuri nuo pat pradžių yra atsargi, bet laikui bėgant išdrąsėja ir galiausiai pergudrauja priešą. Nepaisant to, kad abiejuose filmuose pasakojamos skirtingos istorijos su skirtingais veikėjais, toks siužeto aprašas tinka kiekvienam iš jų.
Istorijos auka ir monstras yra neatsiejami vienas nuo kito. Šie du veikėjai – pagrindiniai elementai, siekiant įtraukti žiūrovus. Auka leidžia stebintiesiems susitapatinti su tuo, kas matoma ekrane, trumpam persikūnyti į kito vietą, pajusti baimę. Monstras atlieka gąsdinimo funkciją, jis turi būti įtikinamas ir, svarbiausia, baisus. Toks požiūris puikiai atsispindi smurto siaubo kino (slasher) subžanro filmuose, paplitusiuose aštuntajame ir devintajame XX a. dešimtmečiuose. „Helovinas“ (Halloween, 1978, rež. Johnas Carpenteris) – vienas iš siaubo žanro gerbėjams geriausiai pažįstamų kūrinių. Turbūt kiekvienas yra girdėjęs šiurpinančią, greitą melodiją, atliekamą pianinu, kuri įspėja apie artėjantį žudiką – Maiklą Majersą. Šis personažas – tikras siaubo įsikūnijimas. Nors jis – tiesiog vyras, vilkintis tamsiai mėlyną kombinezoną, siaubą varo tai, jog veikėjas slepiasi po balta gumine žmogaus kauke, kuri metams bėgant buvo interpretuojama vis naujai, tačiau originalioji baugina labiausiai. Prie šio vaizdinio pridėjus milžinišką personažo ūgį, didelį virtuvinį peilį rankoje ir faktą, kad jis niekada nekalba, gaunamas nepamirštamas monstras. Kaukė ir tylėjimas dehumanizuoja veikėją, paverčia jį klajojančiu blogiu, kurio vienintelis tikslas – žudyti. Jam pasipriešinti išdrįsta Lorė Straud – iš pirmo žvilgsnio paprasta, niekuo neišsiskirianti, kukli mergina.
Siaubo filmuose nesunku pastebėti labai dažną stereotipinių veikėjų vaizdavimą. Jie gali būti įvairiausi – narkotikus vartojantis, išsiblaškęs, neatsargus ir dėl to greitai žūstantis jaunuolis, savimi per daug pasitikintis populiarus sportininkas, visų išjuokiamas moksliukas, o merginos pateikiamos dvejopai – blondinė (populiari, tačiau kvaila) arba brunetė (skaisti, protinga, vienintelė istorijos metu pasikeičianti). Jie visi atlieka aukos vaidmenį, tačiau, kaip minėjau, dažniausiai gyva išlieka brunetė, kurios ryžtas ir protas triumfuoja prieš monstro brutalumą bei žmogiškumo stoką.
Visi šie bruožai – nuspėjamas siužetas, monstro ir aukos dinamika – siaubo kiną privedė prie patogaus užsistovėjimo. Veikianti formulė reiškė lengvą finansinį uždarbį ir gerbėjų gausą. Studijos atsisakė eksperimentuoti, plėsti žanro ribas, bandyti kažką naujo. Kaip sakoma Amerikoje, if it ain’t broken, don’t fix it („jei tai nesugedę, netaisyk to“). Tačiau toks požiūris pamažu keičiasi, siaubo žanrą pradedama vertinti kaip nišą pasakoti aktualias ir prasmingas istorijas. Užuominų apie siaubo vertingumą galima rasti ir pačiuose pirmuose žanriniuose kūriniuose, taip pat vėliau paplitusiame meninio kino judėjime, galiausiai – šių dienų filmuose.