Šiuolaikinį Lietuvos teatrą paįvairina tradicinėse šio meno mokyklose nesimokiusių autorių darbai. Vienas įdomiausių inovatyvius, intriguojančius inkliuzus mūsų scenai siūlančių menininkų – kompozitorius Arturas Bumšteinas, publikai pristatęs garso spektaklį „Olympian Machine“ („Olimpinė mašina“, 2018, „Operomanija“), muzikinį teatro kūrinį „Urbančičiaus metodas“ (2020, Valstybinis jaunimo teatras), korporatyvinę distopiją / probiotinę ekotopiją balsams „Puikus naujas kūnas“ (2022, „Operomanija“, kartu su Žygimantu Kudirka) ir kt.

Muziką rašyti pradėjęs dar paauglystėje, scenos menuose A. Bumšteinas pa­stebimas tapo kur kas vėliau. Vienas pirmųjų jo darbų, sulaukusių nemenko teatralų dėmesio, buvo „Blogi orai“ (2017, „Operomanija“) – performatyvus garso meno kūrinys, kuriame pasitelktos Ernesto Volodzkos rekonstruotos baroko laikų teatre naudotos triukšmo mašinos.

Šis kompozitorius – ne tik savarankiškų scenos veikalų, bet ir muzikos spektakliams autorius. Už garso meną teatre jis apdovanotas Boriso Dauguviečio auskaru (2019) bei „Auksiniu scenos kryžiumi“ (2021). Įvairiapusiški, daugybę skirtingų priemonių apimantys A. Bumšteino darbai sulaukė ir ne vieno įvertinimo svetur: 2013-aisiais jam skirta „Palma Ars Acustica“ premija, 2020-aisiais – „Carapelli for Art“ fondo apdovanojimas etc. Nors Arturas, būdamas garso ir vaizdo menininkas, aktyviai veikia įvairiose srityse, šįkart kalbamės apie jo teatrinę kūrybą.

Muzikos atlikimo ir spektaklių rodymo procesai gana artimi – abiem atvejais gyvai pristatomi iš anksto užrašyti bei surepetuoti kūriniai. Vis dėlto, kompozitoriai gan retai imasi ne tik muzikos spektakliams, bet ir režisūros, tad smalsu, kaip atsidūrei teatre ir kodėl jame užsilikai?

Visų pirma, reikėtų pripažinti, jog mene aš – tobulas autsaideris. Ne tik teatro – savaime suprantama, – bet ir muzikos bei šiuolaikinio meno kontekstuose esu lyg prašalaitis. Nors muzikos kompozicijos studijas baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), mano kūriniai skamba tik užsienyje; Lietuvoje pasiūlymų beveik nesulaukiu, o šiuolaikinio meno pasaulyje jaučiuosi keistuolis, marginalas, nors ir skaičiuoju jau kelias dešimtis parodų, kartais – ir kaip kuratorius. Galbūt toks mano pseudointegralumas vietinėje rinkoje nulemtas to, kad neatitinku madingo šiuolaikinio menininko įvaizdžio (nors kai kas ir galvoja kitaip) – nesitūsinu su kuratoriais, palieku viską atsitiktinei savieigai, kažkur pasirodau, kažką padarau… O teatre „vaidenuosi“ palyginus neseniai. Taigi, ir čia apie kažkokį pritapimą kalbos negali būti.

Man asmeniškai patinka galvoti, kad esu pats sau institucija. Norėčiau, kad į mane būtų žiūrima kaip į reiškinį, kuris gali pasirodyti nežinia kada ir kur – galbūt tai bus muzika, teatras, o gal kuris kitas menas. Ėmęsis konkretaus kūrinio, niekada nesispraudžiu į disciplinų rėmus.

Tiesa, kas nors galėtų paklausti: „Koks tu autsaideris? Juk tavo projektai įgyvendinami svarbiuose festivaliuose, buvai prestižinių rezidencijų svečias, apdovanotas įvairiais prizais ir t. t.“ Atsakyčiau – mano autsaideriškumas pasireiškia ne tuo, jog tarpstu pogrindyje ar paribiuose, o tuo, kad jokioje disciplinoje nesu ir nebūsiu pripažintas kaip savas, kaip akredituotas atstovas, kuriam galima priskirti kompozitoriaus, režisieriaus, skulptoriaus ar kokią kitą identifikuojančią etiketę.

Nuo labai anksti ne kalba, o kūryba yra mano komunikacijos su aplinka būdas. Taigi, kol būsiu aš, tol bus ir manieji kūriniai; kiek reikalingi jie atrodys kultūros laukui bei jo operatoriams – jau kitas klausimas, kuris man nebūtinai rūpi. Praeis truputis laiko – atsiras naujų aplinkybių ir mane dominančių temų, kuriomis norėsis kalbėti, o su jomis – ir naujų sumanymų, taip pat – naujų vertintojų. Paaiškinti, kaip atsidūriau ar kodėl likau teatre, negaliu. Esmė ta, jog nemanau, kad priklausau šiai ar kokiai kitai disciplinai. Esu tarsi atskira sala su savo privačiomis taisyklėmis bei nenuspėjamu klimatu.

Toks tad marginalo naratyvas, bet į Tavo klausimą galėčiau atsakyti ir kitaip. Į teatrą atėjau kaip kompozitorius, savo pastatymus traktuojantis kaip muziką išplėstame lauke (music in the expanded field), perfrazuojant Rosalindą Krauss. Tai, ką darau, yra postmuzika. Taip, šis žanras aprėpia ir teatro elementus, tačiau mano postmuzikinės veiklos apraiškų galima aptikti ir galerijose garso instaliacijų pavidalais. Kažkas yra pavadinęs mane tarpdisciplininiu kompozitoriumi, – negaliu su tuo nesutikti, – o kalbėdama apie mano kūrybą Agnė Matulevičiūtė net sugalvojo „užgarsio“ sąvoką. Tas „užgarsis“ kartu gali būti ir „užteatris“. Mane šiuo metu „veža“ alternatyvos idėja, o anksčiau labiau norėjosi būti aktualiam. Gal įmanomas ir viduriukas.