Kultūra ir jaunas vynas

Na, tai kaip to vyruko, kuris mokėjo vandenį paverst vynu, vardas? Sakote – Jėzus? Buvo ir Jėzus, bet prieš jį Graikijoje pašėliojo toks nežinia iš kur atklydęs ir labai jau negraikiškas dievas Dionisas. Ir ne, ne todėl, kad vynas liejosi laisvai (nors ir ši aplinkybė be galo svarbi), o dėl dievų ir žmonių suartėjimo bei bendrų veiklų suklestėjimo. Visiems žinoma, kad Dionisą žemės mergelės Semelės įsčiose pradėjo pats Dzeusas, vėliau turėjęs užsimezgusį vaisių gelbėti nuo pavydžiosios savo žmonos Heros, pražudžiusios besilaukiančią motiną. Taigi neišnešioto pusdievio embrioną į savo kūną priėmė visų dievų dievas, o vėliau ir pagimdė. Du kartus gimęs Dionisas niekada nepamiršo Semelės, iš mirusiųjų karalystės ją perkėlė amžinajam gyvenimui tarp dievų. SKAITYTI DAUGIAU

EGLĖ RIDIKAITĖ. ĮKRAUTOS PRISIMINIMAIS DROBĖS

Sėdžiu ir galvoju, kad tokių fenomenų kaip Eglė Ridikaitė – nebėra ir kaži ar kada dar bus. Labai gerai pamenu, jog pirmąkart pamačiusi kelis paveikslus iš 18-os darbų ciklo „Palikimas (Babutas skarialas)“ likau lyg gerai trenkta veidan egzistencine mazgote – sutrikusi, bet ir kiek pakylėta. Nežinia, ar dėl to, kad ir manoji senelė siejosi su skarelėmis, ar todėl, jog patys meno kūriniai be galo estetiški, tačiau Ridikaitė mane įžemino užmaršties žemėje ir privertė atkasti įvairiausius prisiminimus – užhipnotizavo. Vėliau, žinoma, buvo dar keliolika susitikimų su jos drobėmis, bet visus juos jungė, kaip taikliai yra pasakiusi Agnė Narušytė, „įvairiausios nepaleidžiančios vaizdinės nuojautos“, kurių menininkės kūryboje apstu. Mane visad stulbino Eglės darbuose jaučiamas esaties krūvis, aistra bei pagarba drobei. Rodos, kad ji šią mato kaip estetikos objektą, su kuriuo, o ne ant kurio reikia dirbti. Kažkada pati yra sakiusi, jog tik priėjusi prie drobės paliečia ją, ir viskas iškart pasikeičia (storas dažas net nervina, jį iškart nuvalo, nes turi matytis drobė).SKAITYTI DAUGIAU

Neplanuoti prisiminimai

Šį tekstą iššaukė vienas tolimas prisiminimas. Laimei ar nelaimei, be vaizduotės dar esame ir prisiminimų būtybės – kylame aukštyn tik dėl to, kad egzistuoja apačia ir galima atsispirti nuo tvirto pagrindo, o iš viršaus, įkvėpus oro, pažvelgti žemyn ir šūktelti: „Oho, kaip aukštai mano užkopta!“ Ne apie kalnus aš čia. Tikrai ne apie juos. Neseniai šią žemišką ašarų pakalnę ankstokai palikęs Romualdas Rakauskas, puikus bičiulis ir dar puikesnis Akmenėje 1941 m. gimęs fotomeno lyrikas, visą gyvenimą praleidęs Kaune, bet nesutikdavęs būti vadinamas kauniečiu („aš tik gyvenu Kaune“), yra teigęs, kad žmones skirsto į dvi kategorijas – tuos, kuriems tinka jūra, ir tuos, kuriems tinka kalnai.SKAITYTI DAUGIAU

PANDEMONIUMAS III

Ir aš prabudau. Po patirto siaubo ir pasibjaurėjimo dar negalėjau atsigauti. Prieš akis iškildavo bjaurus gyvis, užgulęs ir vos nesutraiškęs manęs, prošal šuoliuojantys klykaujantys Doctor Angelicus parankiniai. Nusipurčiau ir su palengvėjimu atsikvėpiau. Aš prabudau. Pagaliau prabudau. Koks nuostabus vaizdas, man užgniaužė kvapą, žvelgiau ir negalėjau patikėti. Prieš mane plytėjo slėnis, džiaugsmingas, žydintis, ryškiaspalvis, skambantis ir giedantis. Tolėliau dunksojo šviesių miglų supama didingų kalnų grandinė. Gal atsidūriau rojuje? Dieviškąjį slėnį vagojo keli upeliai, kurių nenusakomai vaizdingos pakrantės viliote viliojo.SKAITYTI DAUGIAU

Egidijus Bavikinas: „Stovėjimas vietoje prilygsta ėjimui atgal“

Egidijus Bavikinas – tenoras, savo solisto karjerą pradėjęs Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT). Žinomumo jam suteikė dalyvavimas televiziniuose projektuose, o dabar E. Bavikinas aktyviai kuria ne tik vaid­menis scenoje, bet ir koncertines programas visoje Lietuvoje. „Gyvenu be plano, man patinka improvizuoti – tada ir pajuntu, kaip norėčiau gyventi, kaip man būtų geriau“, – yra sakęs jis. Pokalbyje – artimesnė pažintis su solistu, jo kūrybiniu keliu, operos žanro subtilybėmis ir gyvenimiškomis improvizacijomis, kurioms Egidijus mielai pasiduoda.

Kodėl pasirinkote solisto profesiją? Ar scena nuo vaikystės atrodė siekiamybė, o galbūt turėjote kitą svajonę?

Tai buvo visiškas atsitiktinumas, kaip, ko gero, ir daug kas gyvenime. Pradžioje nieko neplanavau, svajonė užgimė vėliau, baigus muzikos mokyklą, kurioje mokiausi fortepijono klasėje. Bet apskritai gana anksti supratau, jog noriu savo gyvenimą sieti su muzika. O kur būsiu, su kuo grosiu, dainuosiu ar diriguosiu, neturėjo didelės reikšmės. Išbandžiau daug visko ir pats likimas galiausiai atvedė mane į sceną. Dėl to esu labai dėkingas gyvenimiškai tėkmei.

Tikriausiai kol atradote savo pašaukimą teko paklaidžioti?

Nebuvau iš tų vaikų, kurie užauga scenoje ir svajoja, jog kažkada joje dainuos ar vaidins. Iki atrasdamas tą malonumą grojau fortepijonu, vargonais, studijavau dirigavimą, ir tik po ilgų muzikinių paieškų pasirodė dainavimas. Galbūt jis atsirado per vėlai, o gal pačiu laiku, bet, tiesą pasakius, mano muzikinėje karjeroje buvo absoliučiai atsitiktinis. Netikėta sėkmė suvedė mane su profesore, soliste, Kauno valstybinio muzikinio teatro primadona Sabina Martinaityte. Nuo tada stipriai pajutau norą dirbti ir kurti scenoje, kuris neapleidžia iki dabar.

Esate sakęs: „Žinomumas yra gerai, bet mūsų profesijoje turi kasdien įrodinėti, kad esi šio to vertas.“ Kokios priemonės padeda vis iš naujo atrasti inspiraciją kurti?

Apskritai, norint kurti, kiekvieną dieną privalu pradėti nuo tuščio lapo. Juk atsikėlęs nežinai, kaip tavo „aparatas“ dirbs. Jeigu iš vakaro pavyko suvaidinti spektaklį gerai ar po koncerto žmonės atsistoję plojo, tai nereiškia, kad kitą dieną išėjus į sceną ovacijos garantuotos. Turi vėl nuo nulio tobulinti savo energiją, balsą, kūno kalbą ir juos pateikti žiūrovams kaip šviežią produktą. Nėra tokios profesijos, kurioje kartą išmokęs ar įgavęs įgūdį juo ir apsiriboji. Taigi, baltas lapas – labiausiai motyvuojanti priemonė, siekiant atrasti kūrybinę inspiraciją.

Verta paminėti, jog balsas yra instrumentas, kuris bręsta ilgiausiai. Jo augimas ir kūrimas niekada nesibaigia, nes balsas keičiasi nuolat. Solistui darbas su savimi bei savo balsu – tarsi rytinė mankšta, treniruotė sportininkui. Natūralu kiekvieną dieną pradėti naujomis paieškomis, ir visai nesvarbu, koks bebūtum populiarus ar niekam nežinomas. Kas kartą išėjęs į sceną privalai įrodyti, kad kažką gali. O jeigu tą dieną negali – turi apgauti žiūrovą.

Žinoma, darbo kaskart nepradedi kaip „žalias“ studentas, nesigaudantis partitūroje. Solistui būtina turėti konkrečią dainavimo techniką, patirties, ir su šiuo bagažu kaskart laviruoti iš naujo. Personažo kūrimas teatre reikalauja griežto nusiteikimo. Nesvarbu, ar esi pavargęs, ar negaluoji – vis tiek turi išeiti ir kaip tas pajacas juoktis. Tai lengva ir smagu tik kartais, o žiūrovams turi atrodyti, jog visada. Nesvarbu, kad galbūt viduje verda priešingos emocijos. Pasirinkus tokią profesiją nebėra kelio atgal, tačiau atsikvėpęs po spektaklio supranti, kad vis tik solisto darbas duoda daugiau gerų išgyvenimų nei blogų. Matyt, dėl to ir veržiamės, norime būti scenoje.

Minėjote, kad žiūrovų regima ir tikroji atlikėjo nuotaika ne visada sutampa, tačiau atrodo, kad net ir neigiamos emocijos palaipsniui transformuojasi, kol spektaklio kulminacijoje tampa pozityvios ir šviesios. Kaip įvyksta šis lūžis?

Pirmiausia turi įtikinti save, kad tau viskas gerai, gebėti pakeisti blogas emocijas į tas, kurių tuo momentu reikia. Ištraukti tik tą nuotaiką, tą spalvą, kurios reikalauja personažas. Taigi meistriškumas, tas lūžis, prasideda, kai spektaklio metu sugebi meluoti sau. Tai ir yra trenažas, ilgametis darbas, sukaupta sceninė patirtis, leidžianti užsidėti veikėjo kaukę, neutralizuoti asmeniškumus.

Scenoje privalu leisti personažui augti, auditorijai palaipsniui pateikti jo išgyvenimų skalę. Negali „perspausti“ ar šio proceso pagreitinti – ginklą reikia išsitraukti laiku ir vietoje, nes žiūrovas viską supranta ir pajaučia.

Taip pat norėčiau pridurti, jog nebūtina teatro meno detaliai išmanyti ir suprasti, iš ko jis pagamintas. Kartais pakanka elementariausios intuicijos. Kaip paragavus patiekalo – jis tau skanus arba ne. Juk realiai valgyti pradedame jau žvilgsniu: jeigu maistas atrodys negražiai ar nepatrauk­liai, gali jį atstumti dar net neparagavęs. Taip ir su spektakliais – turi pajausti, ar tave traukia tam tikri elementai, ar ne, ar tau gražu, ar ne. Ir visai nebūtina kvestionuoti, kodėl.

Mano Velsas

Pirmąją cigaretę už Rusijos ribų surūkiau Hitrou mieste, autobusų stotyje, antrąją – pirmoje gana ilgo laukimo stotelėje (Bristolis? Niuportas? Nepamenu), trečiąją – jau Svonsyje, mane pasitikusio profesoriaus Griffithso automobilyje. Kad vėliau prie šios temos negrįžčiau: cigaretės buvo „angliškos“, „Sovereign“; dar Žemutiniame Naugarde nusipirkau porą blokų, tikėdamasis pratempti kiek ilgesnę nei mėnesio kelionę po salą. Apsiskaičiavau, tad paskutinėmis dienomis – jau Londone – teko pakloti nemenką sumą už tikras angliškas „Benson & Hedges“, nors buvo ir „Silk Cut“ – pabandymui porą tokių susišaudžiau iš filosofo Piatigorskio, bet jos pasirodė per silpnos. Kalbant apie „Sovereign“, jų „angliškumas“ buvo posovietiniai išsidirbinėjimai – „suverenų“ neradau nė viename Velso kunigaikštystės kioske, krautuvėlėje ar prekybos centre, lygiai kaip ir Londone. SKAITYTI DAUGIAU

Užmirštos brolių Grimmų pasakos

Siekdamas pažymėti 200-ąsias pirmojo brolių Grimmų „Vaikų ir namų pasakų“ leidimo metines, Minesotos universiteto vokiečių bei lyginamosios literatūros profesorius emeritas ir pasakų tyrinėjimų pradininkas Jackas Zipes’as tyrinėjo šio užmiršto varianto svarbą ir atskleidė žymiųjų tautosakininkų motyvus bei aistras. Net praėjus dešimčiai metų, jo įžvalgos nepraranda aktualumo.SKAITYTI DAUGIAU

Pomirtinio pasaulio vizijos kine ir Čiurlionio paveiksluose

„Iš pradžių mes visi jaučiamės nesaugūs, todėl matome save saugioje, raminančioje vietoje. Mes visi piešiame savo aplinką, Krisai. Tačiau tu pirmasis, panaudojęs tikrus dažus.“ Taip romantinėje fantastinėje dramoje „Kur nuneša sapnai“ (What Dreams May Come, 1998, rež. Vincentas Wardas) pasiklydusių sielų gidas po rojų Albertas Luisas (akt. Cuba Goodingas Jr.) pristato subjektyvaus pomirtinio gyvenimo viziją pagrindiniam herojui Krisui Nilsenui (akt. Robinas Williamsas).SKAITYTI DAUGIAU

Iškonstruoti realybę: Ł. Twarkowskio kūryba Lietuvos teatre

Ką galime laikyti literatūrinio teksto adaptacija? Nepriklausomai nuo autoriaus pasirinktos medijos, ją kaip adaptaciją suvokiame tik dėl atpažįstamo santykio su pirminiu šaltiniu. Kitaip sakant, lygindami abu kūrinius, artimesnį ar tolimesnį jų ryšį. Šiandieniniame Lietuvos teatre galima pamatyti ne vieną nuoseklią, beveik pažodinę klasikinės pjesės adaptaciją. Tokie spektakliai neretai surenka pilnas sales, nes dalis žiūrovų juos vertina kaip pagarbą literatūriniam tekstui. Tačiau teatro kritikai – priešingai – savo refleksijose šiuos pastatymus neretai apeina kaip režisierių kūrybinius nuopuolius, po kurių įdėmiai laukiama kažko kito – to, kas labiau suaktualintų klasikinį kūrinį, skatintų permąstyti jau egzistuojančias jo interpretacijas, paveiktų publiką. Šiuolaikinio Lietuvos teatro scenoje džiugina vis dažnesnis tarptautinis bendradarbiavimas, padedantis aktyvesnei idėjų cirkuliacijai, regimas kintantis santykis su literatūra kaip pirminiu pastatymo šaltiniu. Vienas ryškiausių pavyzdžių – mūsų šalyje sukurti lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio spektakliai. Kuo gi ypatingą santykį su literatūriniu tekstu, o ir pačia realybe, kuria šio provokuojančias interpretacijas mėgstančio autoriaus darbai?SKAITYTI DAUGIAU

Kraštovaizdis: vieta, grožis, laikas ir tapatybė

Kraštovaizdis yra daugiau nei tik iš toli stebimas horizonto pakraštys, besimainantis nepriklausomai nuo žiūrinčiojo. Jis – visa, kas vyksta tarp pastatų, už jų ir ten, kur pastatų nėra. Tai vietos, kuriose gyvename ar kurias lankome bei matome atsiskleidžiant vienokiu ar kitokiu grožiu, o jį, kaip ir viską, kas organiška, veikia laikas. Kraštovaizdžio tapatybė jungia visas šias sąvokas. Prieš daugiau nei dešimtmetį kraštovaizdžio architektė ir dėstytoja Daniela Colafranceschi pakvietė su kraštovaizdžiu dirbančius įvairių sričių specialistus nedideliais tekstų eskizais aptarti kraštovaizdį kaip kūrybinės veiklos, istorinio konteksto, gamtos procesų, ekonominių, politinių ir socialinių sąlygų veikiamą sritį. „Tai labiau momentinių pasvarstymų kolekcija nei išbaigtas kritinis ar teorinis žvilgsnis į šią temą“, – leidinio „Landscape +: 100 words to inhabit it“ koncepciją apibūdino ji. Iš šimto esė pateikiame keturias, išverstas kraštovaizdžio architektūros studentų, studijuojančių Vilniaus Gedimino technikos universitete.SKAITYTI DAUGIAU

AGNĖ KUZMICKAITĖ: MAN SVARBU, KAD KŪRINIAI RANDA ATGARSĮ SAVO EPOCHOJE

Mados dizainerę Agnę Kuzmickaitę gerai atpažįstame iš drugelių, ryškiaspalvių raštuotų „bodžių“ bei akį traukiančių kostiumų tiek teatro (jų Agnė yra sukūrusi daugiau negu dviem dešimtims spektaklių), tiek popscenai. Viena aktyviausių Lietuvos kostiumo dizainerių turi savo prekės ženklą, pristato autorines kolekcijas, pasirodo Londono mados savaitėje. Susitikome ne tik didžiųjų metų švenčių, bet ir dviejų mados dizaino parodų atidarymų išvakarėse, tad ore tvyrant pakiliai nuotaikai su A. Kuzmickaitė kalbėjomės apie sceną, kasdienybę ir kaip visa tai sutelpa jos komercinėje bei akademinėje veiklose.SKAITYTI DAUGIAU

DAILIOJI LYTIS NATŲ PENKLINĖSE

Zita Bružaitė, Dalia Kairaitytė, Onutė Narbutaitė, Audronė Žigaitytė-Nekrošienė… Šiuos ir dar keturių dešimčių lietuvių kompozitorių vardus bei kūrybą puikiai žino kiekvienas akademinei muzikai neabejingas žmogus. Šių kūrėjų opusai dažnai skamba prestižinėse koncertų salėse, ne viena jų pelnė garbingus Lietuvos ir užsienio apdovanojimus. Štai kompozitorė Lina Lapelytė kartu su rašytoja Vaiva Grainyte ir režisiere Rugile Barzdžiukaite už drauge sukurtą operą-performansą „Saulė ir jūra“ įvertintos pagrindiniu Venecijos bienalės prizu – „Auksiniu liūtu“. Onutė Narbutaitė – vienintelė kompozitorė iš Baltijos šalių – kartu su kitais 49 kompozitoriais iš viso pasaulio buvo pakviesta dalyvauti „Kronos“ kvarteto projekte „50 for the Future“, suvienijusiame skirtingų meninių ir idėjinių krypčių atstovus, tarp kurių tokios žvaigždės kaip Laurie Anderson, Philipas Glassas, Terry’is Riley’is.SKAITYTI DAUGIAU

Vampyrai tarpukario Lietuvoje

Krauju mintantis nakties padaras, siaubingas gyvasis numirėlis vampyras yra tapęs neatsiejama šiandienos populiariosios kultūros dalimi. Tereikia prisiminti (nors gal geriau nereikia) populiariąją „Saulėlydžio“ (Twilight) sagą. Blyškiuosius kraujasiurbius šiandien rasime šimtuose knygų, filmų ir kompiuterinių žaidimų, tačiau dominuojantis vampyro įvaizdis su laiku gerokai kito. Kaip jis atrodė tarpukario Lietuvoje? Įvairūs kraują čiulpiantys naktiniai demonai bei dvasios senosiose civilizacijose (Babilonijoje, Asirijoje, Persijoje etc.) žinoti dar prieš tūkstančius metų. Folkloro mitai, prietarai, padavimai ir legendos apie vampyrus egzistavo nuolatos. Štai 1927-aisias dienraštyje „Lietuvis“ publikuotame straipsnyje apie įvairius laidojimo papročius rašoma: „Vietiniai  Austrijos gyventojai suriša lavonui rankas ir ištraukia pirštų nagus, bijodami, kad numirėlis neišsikastų iš kapo ir nepasidarytų vampyru.“SKAITYTI DAUGIAU

Pažanga žaidime. Stalo žaidimai ir jų reikšmė pasaulio istorijoje

Žaidėjai, stumdantys žaidimo figūrėles ir bandantys pirmi pasiekti finišą, neatsiejami nuo archetipinio stalo žaidimų formato XVIII ir XIX amžiuose. Rašytojas Alexas Andriesse’as stengiasi suprasti, kaip žmonijos istorijoje keičiasi stalo žaidimai, kai jų pagrindinėmis temomis tampa ideologijos, moralinės ar nacionalinės idėjos.SKAITYTI DAUGIAU