Egidijus Bavikinas – tenoras, savo solisto karjerą pradėjęs Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT). Žinomumo jam suteikė dalyvavimas televiziniuose projektuose, o dabar E. Bavikinas aktyviai kuria ne tik vaid­menis scenoje, bet ir koncertines programas visoje Lietuvoje. „Gyvenu be plano, man patinka improvizuoti – tada ir pajuntu, kaip norėčiau gyventi, kaip man būtų geriau“, – yra sakęs jis. Pokalbyje – artimesnė pažintis su solistu, jo kūrybiniu keliu, operos žanro subtilybėmis ir gyvenimiškomis improvizacijomis, kurioms Egidijus mielai pasiduoda.

Kodėl pasirinkote solisto profesiją? Ar scena nuo vaikystės atrodė siekiamybė, o galbūt turėjote kitą svajonę?

Tai buvo visiškas atsitiktinumas, kaip, ko gero, ir daug kas gyvenime. Pradžioje nieko neplanavau, svajonė užgimė vėliau, baigus muzikos mokyklą, kurioje mokiausi fortepijono klasėje. Bet apskritai gana anksti supratau, jog noriu savo gyvenimą sieti su muzika. O kur būsiu, su kuo grosiu, dainuosiu ar diriguosiu, neturėjo didelės reikšmės. Išbandžiau daug visko ir pats likimas galiausiai atvedė mane į sceną. Dėl to esu labai dėkingas gyvenimiškai tėkmei.

Tikriausiai kol atradote savo pašaukimą teko paklaidžioti?

Nebuvau iš tų vaikų, kurie užauga scenoje ir svajoja, jog kažkada joje dainuos ar vaidins. Iki atrasdamas tą malonumą grojau fortepijonu, vargonais, studijavau dirigavimą, ir tik po ilgų muzikinių paieškų pasirodė dainavimas. Galbūt jis atsirado per vėlai, o gal pačiu laiku, bet, tiesą pasakius, mano muzikinėje karjeroje buvo absoliučiai atsitiktinis. Netikėta sėkmė suvedė mane su profesore, soliste, Kauno valstybinio muzikinio teatro primadona Sabina Martinaityte. Nuo tada stipriai pajutau norą dirbti ir kurti scenoje, kuris neapleidžia iki dabar.

Esate sakęs: „Žinomumas yra gerai, bet mūsų profesijoje turi kasdien įrodinėti, kad esi šio to vertas.“ Kokios priemonės padeda vis iš naujo atrasti inspiraciją kurti?

Apskritai, norint kurti, kiekvieną dieną privalu pradėti nuo tuščio lapo. Juk atsikėlęs nežinai, kaip tavo „aparatas“ dirbs. Jeigu iš vakaro pavyko suvaidinti spektaklį gerai ar po koncerto žmonės atsistoję plojo, tai nereiškia, kad kitą dieną išėjus į sceną ovacijos garantuotos. Turi vėl nuo nulio tobulinti savo energiją, balsą, kūno kalbą ir juos pateikti žiūrovams kaip šviežią produktą. Nėra tokios profesijos, kurioje kartą išmokęs ar įgavęs įgūdį juo ir apsiriboji. Taigi, baltas lapas – labiausiai motyvuojanti priemonė, siekiant atrasti kūrybinę inspiraciją.

Verta paminėti, jog balsas yra instrumentas, kuris bręsta ilgiausiai. Jo augimas ir kūrimas niekada nesibaigia, nes balsas keičiasi nuolat. Solistui darbas su savimi bei savo balsu – tarsi rytinė mankšta, treniruotė sportininkui. Natūralu kiekvieną dieną pradėti naujomis paieškomis, ir visai nesvarbu, koks bebūtum populiarus ar niekam nežinomas. Kas kartą išėjęs į sceną privalai įrodyti, kad kažką gali. O jeigu tą dieną negali – turi apgauti žiūrovą.

Žinoma, darbo kaskart nepradedi kaip „žalias“ studentas, nesigaudantis partitūroje. Solistui būtina turėti konkrečią dainavimo techniką, patirties, ir su šiuo bagažu kaskart laviruoti iš naujo. Personažo kūrimas teatre reikalauja griežto nusiteikimo. Nesvarbu, ar esi pavargęs, ar negaluoji – vis tiek turi išeiti ir kaip tas pajacas juoktis. Tai lengva ir smagu tik kartais, o žiūrovams turi atrodyti, jog visada. Nesvarbu, kad galbūt viduje verda priešingos emocijos. Pasirinkus tokią profesiją nebėra kelio atgal, tačiau atsikvėpęs po spektaklio supranti, kad vis tik solisto darbas duoda daugiau gerų išgyvenimų nei blogų. Matyt, dėl to ir veržiamės, norime būti scenoje.

Minėjote, kad žiūrovų regima ir tikroji atlikėjo nuotaika ne visada sutampa, tačiau atrodo, kad net ir neigiamos emocijos palaipsniui transformuojasi, kol spektaklio kulminacijoje tampa pozityvios ir šviesios. Kaip įvyksta šis lūžis?

Pirmiausia turi įtikinti save, kad tau viskas gerai, gebėti pakeisti blogas emocijas į tas, kurių tuo momentu reikia. Ištraukti tik tą nuotaiką, tą spalvą, kurios reikalauja personažas. Taigi meistriškumas, tas lūžis, prasideda, kai spektaklio metu sugebi meluoti sau. Tai ir yra trenažas, ilgametis darbas, sukaupta sceninė patirtis, leidžianti užsidėti veikėjo kaukę, neutralizuoti asmeniškumus.

Scenoje privalu leisti personažui augti, auditorijai palaipsniui pateikti jo išgyvenimų skalę. Negali „perspausti“ ar šio proceso pagreitinti – ginklą reikia išsitraukti laiku ir vietoje, nes žiūrovas viską supranta ir pajaučia.

Taip pat norėčiau pridurti, jog nebūtina teatro meno detaliai išmanyti ir suprasti, iš ko jis pagamintas. Kartais pakanka elementariausios intuicijos. Kaip paragavus patiekalo – jis tau skanus arba ne. Juk realiai valgyti pradedame jau žvilgsniu: jeigu maistas atrodys negražiai ar nepatrauk­liai, gali jį atstumti dar net neparagavęs. Taip ir su spektakliais – turi pajausti, ar tave traukia tam tikri elementai, ar ne, ar tau gražu, ar ne. Ir visai nebūtina kvestionuoti, kodėl.