Ką galime laikyti literatūrinio teksto adaptacija? Nepriklausomai nuo autoriaus pasirinktos medijos, ją kaip adaptaciją suvokiame tik dėl atpažįstamo santykio su pirminiu šaltiniu. Kitaip sakant, lygindami abu kūrinius, artimesnį ar tolimesnį jų ryšį. Šiandieniniame Lietuvos teatre galima pamatyti ne vieną nuoseklią, beveik pažodinę klasikinės pjesės adaptaciją. Tokie spektakliai neretai surenka pilnas sales, nes dalis žiūrovų juos vertina kaip pagarbą literatūriniam tekstui. Tačiau teatro kritikai – priešingai – savo refleksijose šiuos pastatymus neretai apeina kaip režisierių kūrybinius nuopuolius, po kurių įdėmiai laukiama kažko kito – to, kas labiau suaktualintų klasikinį kūrinį, skatintų permąstyti jau egzistuojančias jo interpretacijas, paveiktų publiką. Šiuolaikinio Lietuvos teatro scenoje džiugina vis dažnesnis tarptautinis bendradarbiavimas, padedantis aktyvesnei idėjų cirkuliacijai, regimas kintantis santykis su literatūra kaip pirminiu pastatymo šaltiniu. Vienas ryškiausių pavyzdžių – mūsų šalyje sukurti lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio spektakliai. Kuo gi ypatingą santykį su literatūriniu tekstu, o ir pačia realybe, kuria šio provokuojančias interpretacijas mėgstančio autoriaus darbai?

Ł. Twarkowskis kuria teatro spektaklius, pjeses, instaliacijas ir filmus, yra tarpdisciplininės grupės „Identity Problem Group“, kurios tikslas – vizualinį ir performatyvųjį meną jungti su literatūra, architektūra ir garso menu, narys. Be to, jis dirba režisieriumi Vroclavo „Polski“ ir Krokuvos „Narodowy Stary“ teatruose. Ł. Twar­kowskio spektakliams būdinga tradicinio teatro, naujųjų medijų ir vizualiųjų menų jungtis. 2010 m. kūrėjas Vroclavo publikai pristatė spektaklį „Lila Negr“, pasakojantį apie Rusijos aktorių Aleksandrą Vertinskį. Šiam pastatymui režisierius ėmėsi burti tarpdisciplinišką komandą, kvietė bendradarbiauti tapytojus, skulptorius, vaizdo menininkus ir elektroninės muzikos kūrėjus. Po metų to paties teatro sceną išvydo spektaklis „Farnielli“, jame legendinio operos dainininko vaidmenį kūrė aktorius Bartoszas Porczykas, į procesą taip pat įsitraukė dramaturgė Anka Herbut, kiek vėliau su Ł. Twarkowskiu atvykusi į Lietuvą.

Jau pirmuosiuose režisieriaus darbuose išryškėjo keli bruožai, kuriuos pastebėti galėjome ir mes. Šios tendencijos matyti tiek turinio, tiek formos atžvilgiu. Ł. Twarkowskį domina realios asmenybės, nūdienos aktualijos, bet jis nesiekia dokumentinio atspindžio, šio kūrėjo pastatymų dramaturgija pasižymi realybės ir fikcijos sampynomis. Režisieriui rūpi kiekvienas spektaklio elementas, jo įveiklinimas, telkiant dėmesį skirtingiems menams, kartais kvestionuojant įsigalėjusį teksto dominavimą