Zita Bružaitė, Dalia Kairaitytė, Onutė Narbutaitė, Audronė Žigaitytė-Nekrošienė… Šiuos ir dar keturių dešimčių lietuvių kompozitorių vardus bei kūrybą puikiai žino kiekvienas akademinei muzikai neabejingas žmogus. Šių kūrėjų opusai dažnai skamba prestižinėse koncertų salėse, ne viena jų pelnė garbingus Lietuvos ir užsienio apdovanojimus. Štai kompozitorė Lina Lapelytė kartu su rašytoja Vaiva Grainyte ir režisiere Rugile Barzdžiukaite už drauge sukurtą operą-performansą „Saulė ir jūra“ įvertintos pagrindiniu Venecijos bienalės prizu – „Auksiniu liūtu“. Onutė Narbutaitė – vienintelė kompozitorė iš Baltijos šalių – kartu su kitais 49 kompozitoriais iš viso pasaulio buvo pakviesta dalyvauti „Kronos“ kvarteto projekte „50 for the Future“, suvienijusiame skirtingų meninių ir idėjinių krypčių atstovus, tarp kurių tokios žvaigždės kaip Laurie Anderson, Philipas Glassas, Terry’is Riley’is.

Justė Janulytė gavo užsakymą iš vieno svarbiausių Europos šiuolaikinės muzikos festivalių „MaerzMusik“, Ramintos Šerkšnytės muzikos albumą išleido „Deutsche Grammophon“, o jos kūrinius įrašė dirigentės Mirga Gražinytė-Tyla ir Giedrė Šlekytė kartu su „Kremerata Baltica“. Ir tai tėra vos keli lietuvaičių sėkmės pavyzdžiai, iš tiesų jų keleriopai daugiau. Pastaruoju metu tarptautinėse muzikos arenose Lietuvos kompozitorės net aktyvesnės ir dažniau matomos nei jų kolegos vyrai. Viskas kaip ir puiku, tačiau žvelgiant istorijos gelmėn nenorom susidaro įspūdis, kad muziką komponavusių moterų… nebūta. Net ir labiausiai prisiekusiam melomanui prireiktų nemenkų pastangų, kad prisimintų ir išvardintų bent 3–4 žymesnes kompozitores.

Nuo vaikystės tiksliųjų mokslų (tad ir aritmetikos) nuoširdžiai nemėgau, tačiau šįkart ryžausi susitelkti ir paskaičiuoti. Rezultatas pranoko drąsiausius lūkesčius – per visą istoriją gyveno ir muziką kūrė 1552 dailiosios lyties atstovės (žinoma, šis skaičius gali būti kiek netikslus). Įdomu, kad kiekybinė progresija čia akivaizdi – iki XVI a. jų būta vos devyniolikos, o 18-ajame šimt­metyje – jau šimto dvidešimt keturių. Žinoma, apogėjus pasiektas XX a., kai aktyviai kūrusių moterų kompozitorių skaičius išaugo bemaž iki tūkstančio. Kodėl muzikoje jų vardai iki šiol teberašomi paraštėse?

Moterų „nebuvimo“ priežasčių yra daug ir jos itin skirtingos. Šią temą knygoje „Lytis ir muzikinis kanonas“ (Gender and the Musical Canon, 1990) išsamiai nagrinėjo amerikiečių muzikologė Marcia Juditha Citron. Vis dėlto pagrindinė, esminė priežastis akivaizdi net ir žvelgiant plika akimi. Tai totalus patriarchalinės sanklodos dominavimas. Net ir šviesiausi žmonijos protai – filosofai Jeanas-Jacques’as Rousseau ir Immanuelis Kantas – neigė moterų kūrybines gebas mene. Ypač aštriai moterų muzikinę kūrybą peikdavo kritikai. Žinoma, vyrai. Net britų muzikologas Cecilis Gray’us 1927 m. viešai pareiškė, kad „kurianti moteris primena ant užpakalinių kojų vaikštantį šunį. Net jei jis tai daro neblogai, pats faktas, kad šitai daro, yra stulbinantis“.

Tiesa, būta ir kuriozų. Štai 1825 m. „Allgemeine Musikalische Zaitung“ puslapiuose kritikas Ludwigas Rellstabas savo recenzijoje, skirtoje Marianos Stecher fugoms vargonams aptarti, nepaliko akmens ant akmens. Žinoma, akcentuodamas „kūrybines lyties negalias“. Šis straipsnis tebuvo rafinuotų pašaipų, patyčių asorti. Tačiau netrukus pačiam recenzentui teko suglumti ir gerokai paraudonuoti, kai paaiškėjo, kad iš tikrųjų fugų autorius buvo benediktinų vienuolis Marianas Stecheris, o moteriškas vardas – spaudos klaida.

Vis dėlto jau metas paminėti bent keliolika žymiausių muziką kūrusių moterų. Šiame panteone pirmoji ir garbingiausia vieta tenka vienuolei abatei Hildegardai iš Bingeno (Hildegard von Bingen, 1098–1179). Tai Vokietijos viduramžių mistikė, filosofė, vizionierė, istorikė, kompozitorė, poetė, dramaturgė, gamtamokslininkė. Jos veikale „Nepažįstama kalba“ (Lingua ignota) net įamžinti mėginimai sukurti dirbtinę kalbą. Iškilios moters veiklą palaimino popiežius Eugenijus III, o 2012 m. spalio 7 d. ji buvo oficialiai kanonizuota popiežiaus Benedikto XVI.

Hildegarda kūrė monofoninę vokalinę muziką, kuri ženkliai skyrėsi nuo tuo metu paplitusio grigališkojo choralo. Spėjama, kad dainuojant būdavo pritariama tų laikų instrumentais, tačiau tikslių žinių apie tai neišliko. 2008 m. rugsėjo 17 d. Hildegardos kūriniai atlikti ir įrašyti Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Ypač kerinčiai skamba jos „O Virtus Sapientiae“, kurį įgrojo jau minėtas garsusis „Kronos“ styginių kvartetas.

Dar viena muziką kūrusi vienuolė – Vittoria Aleotti (1575–1620). Tai buvo mergina iš pasiturinčios šeimos. Vos sulaukusi aštuonerių ji jau rašė originalias muzikines kompozicijas. Siekdami lavinti dukters gebėjimus, tėvai mergaitę išsiuntė į vienuolyną – muzikinis ugdymas galėjo būti tęsiamas tik tokiu būdu. Vienatvė Vittoriai taip patiko, kad būdama keturiolikos metų prieš tėvo valią nusikirpo plaukus ir tapo vienuole; dėl to testamente neteko paveldėjimo teisės. Tiesa, vėliau tėvas persigalvojo ir atrinkęs 21 dukters kūrinį Venecijoje jų natas išleido kaip atskirą rinkinį „Madrigalų vainikas“ (Ghirlanda de Madrigali, 1590).

Daugelis tyrinėtojų iki šiol nesutaria dėl Alleotti kūrybinio palikimo autorystės. Dalis mano, kad Vittoria ir jos sesuo Rafaella yra viena ir ta pati mergina, o vardo pakeitimas siejamas su vienuolių tonzūros priėmimu. Kita dalis įsitikinusi, kad tai dvi skirtingos asmenybės. Bet kuriuo atveju, savo laikų paveiksluose Vittoria vaizduojama ir kaip vienuolė, ir kaip pasaulietinės visuomenės dama.

Pirmąja operas kūrusia kompozitore tapo „čiulbančiu paukšteliu“ amžininkų vadinta Francesca Caccini (1587–1641) – garsaus italų baroko kompozitoriaus Giulio Caccini’io dukra. Tai buvo išskirtinio talento moteris – ne tik kompozitorė, bet ir poetė, vokalistė, liutnistė. Jos kūrybinio palikimo pagrindą sudaro Florencijos kunigaikščių Medici’ių dvarui rašytos operos bei intermedijos, tačiau Francesca kūrė ir madrigalus, motetus (polifoniniai pasaulietinės ir religinės orientacijos kūriniai), dainas. Jos muzikinį talentą aukštai vertino žymusis Claudio’us Monteverdis. 1625 m. Florencijoje viešėjusio būsimojo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo IV Vazos garbei buvo pastatyta komiška F. Caccini opera „Rudžjero išlaisvinimas iš Alčinos salos“ (La liberazione di Ruggiero dall’isola d’Alcina).

Dar viena baroko muzikos kūrėja – Barbara Strozzi (1619–1677). Tai nesantuokinė poeto Giulio Strozzi’io dukra, užaugusi liberalių intelektualų aplinkoje. Venecijos visuomenėje ši vieniša keturių vaikų motina buvo vertinama kaip produktyvi kompozitorė, puiki liutnistė ir talentingas sopranas. B. Strozzi – pirmoji moteris, kūrinių leidyboje atsisakiusi vyriško pseudonimo ir naudojusi vien savo vardą. Bene įtaigiausias jos kūrinys – daina „Ką galima padaryti“ (Che si può fare, 1664). Kita italų baroko kompozitorė – vienuolė Chiara Margarita Cozzolani (1602–1678), kūrusi ne tik motetus, sakralinę muziką, bet ir parašiusi keturias operas. Dalis jos kūrinių išleisti tik 1998 metais.