Vilmantas Marcinkevičius

Tapytojas Vilmantas Marcinkevičius yra unikalus. Apie bendražmogiškąsias problemas jis kalba išskirtiniais vaizdais ir tapymo technika. Jo kūriniai nekopijuoja tikrovės – jie labiau universalūs. Menininko personažų veidai, kūnai ir spalvos atspindi viso pasaulio kūriniją. Jam gamta – vaizduotės padarinys, ji yra labiau abstrakti idėja nei konkreti vieta. Todėl V. Marcinkevičius jaučiasi nepriklausomas nuo bet kokios tikrovės ir laisvas tapyti paveikslus tokiomis esminėmis temomis kaip meilė, erotika, kaltė ir nekaltumas, aistra, pagarba ar nepagarba, juokas ir liūdesys.SKAITYTI DAUGIAU

Dvi partijos džiaugsmo gatvėje

Tikriausiai kas nors pagalvos, kad bus kalbama apie dviejų kūrėjų solo partijas – ir tai būtų tiesa. Arba pamanys, jog tai pasakojimas apie šeimą, kurios abu partneriai, būdami tokie skirtingi, darniai papildo vienas kitą, kaip vyriškoji ir moteriškoji mandalos dalys (lot. pars, partis – visumos dalis). Ir vėlgi nesuklys. Nors iš tiesų, jei nežinojote, nustebsite: Vilniuje yra buveinė, kurioje įsikūrusios dvi partijos – „Džiaugsmo“ ir „Liūdesio“. Kaip įrodymą, kad jos tokios tikrai yra, pateiksiu šių „organizacijų“ įstatus, kuriuos parengė jų steigėjai – Indra ir Vilmantas Marcinkevičiai:

SKAITYTI DAUGIAU

MYKOLĖ. Peizažas be praeities

Tikriausiai nesuklysiu teigdama, kad kiekvienas menininkas džiaugiasi, kai jo darbų gerbėjai įžvelgia papildomas, kitokias prasmes, pamato jų daugiau, nei pats kūrėjas siekė atskleisti. Vieniems žiūrovų impresijos tampa maloniomis staigmenomis, kiti – kaip tapytoja Mykolė – sąmoningai palieka savo paveiksluose erdvės mūsų mintims, kviesdami susikurti asmeninį santykį su jų kūriniais.SKAITYTI DAUGIAU

Dovilė Norkutė. Ženklais prabylantis sluoksniuotas laikas

Kartais taip nutinka: pamatai stiprius meno kūrinius, pasigėri, pasidžiaugi autoriaus talentu, lyg ir eini toliau savo keliais, o šiųjų vaizdiniai seka iš paskos lyg šešėliai, lyg keisto sapno atgarsiai, kurių niekaip negali pamiršti; jie masina leistis tyrinėjimų labirintais iki mūsų bendražmogiškos pasąmonės gelmių, bandant įminti archetipų mįsles. Tokį nekasdienį jausmą sukelia menininkės Dovilės Norkutės darbai. Kaip juos įvardinti – grafiška tapyba ar tapybiška grafika? SKAITYTI DAUGIAU

Jarek Puczel

Jarekas (Jarosławas) Puczelis – pasaulyje pripažintas lenkų tarpdisciplininis menininkas, filmų kūrėjas, grafikos dizaineris ir tapytojas, Lenkijos tapytojų ir skulptorių sąjungos narys. Gimė 1965 m. nedideliame Kentšyno mieste, Mozūrijoje. 1990 m. Varšuvos universitete įgijo Meno edukologijos magistro laipsnį, profesinius įgūdžius ne kartą tobulino kūrybinėse filmų dirbtuvėse „OKO“ Varšuvoje (1985–1990). Gyvena ir kuria Olštyne.SKAITYTI DAUGIAU

Lietuviškas žvirblis, kinų drakonas

Kalbėti apie kinų dailę Lietuvoje, ar juo labiau – lietuvių ir kinų meno santykį, yra truputėlį keista. Gal ir ne truputėlį, gal ir ne keista. Net ne paradoksalu. Tiesiai šviesiai galima rėžti – tokio dalyko tiesiog nėra. Neegzistuoja. Taip – vienas kitas lietuvių menininkas užsuka į Padangių valstybę, kažkas iš šios šalies atstovų apsilanko pas mus. Tradiciją ar jos siekiamybę galima atsekti nuo Šilko kelio ir Čingischano laikų. Kas žino, gal koks pasaulio užkariautoją lydėjęs kinas (gal net porceliano meistras!?) XIII amžiuje priartėjo prie mūsų tuo metu tik tveriamos valstybės sienų ir matė kraštą, kurį transkribavo savo kalba: „Lìtáowăn“. Galop, banalu net priminti, kad Senajame Daugėliškyje gimęs ir augęs Andrius Rudamina Dusetiškis misionieriavo, mirė ir buvo palaidotas Fudžou mieste 1631 metų rugsėjo 5 dieną… Galima surasti ne vieną precedentą ir detalę, pasakojančią apie kultūrinius kinų ir lietuvių santykius. Jau beveik padavimų sferai priklauso pasakojimas apie tai, kaip sovietiniais laikais į Vilnių buvo atvežta kinų taikomojo meno paroda ir žmonės dėl jos eilėse budėjo net naktį… Šiandien ne vienas, išvažiavęs pasidairyti po pasaulį, ne kartą pamato kokį nors Ai Weiwei kūrinį (o menais nesidomintys sportininkai Pekine olimpinių žaidynių metu galėjo net ir pabūti jo sukurtame stadione. Nesvarbu, kad pats menininkas šio 2008 metų kūrinio vėliau išsižadėjo)… Galop, kalbant konkrečiai, mūsų dienomis pakankamai artimus santykius su kinais yra užmezgę kad ir lietuvių keramikai. Štai „Kvadrato“ galerijos Vilniuje ir Keramikos kūrybinio centro Dailės akademijoje įkūrėjo Tomo J. Daunoros iniciatyva ne kartą Lietuvoje lankėsi Jingdezhen Sanbao keramikos instituto vadovas profesorius Jacksonas Li arba Chen Xingxingas, dirbantis Pekino ir Jingdezheno meno institutuose (2014 metais „Akademijos“ galerijoje Vilniuje veikė Baltijos šalių ir Kinijos inicijuoto bendro projekto „Meno gairės. Kinija – Baltijos šalys“ paroda). SKAITYTI DAUGIAU

Dainius Trumpis

Aktyvus, talentingas šiaulietis tapytojas, prieš aštuonerius metus įgijęs Menų magistro laipsnį Šiaulių universitete (2009) bei Helsinkio TAIK meno ir dizaino universitete Suomijoje (2008), surengęs 25-ias personalines parodas, dalyvavęs daugiau nei 50-yje grupinių parodų, meninių projektų ir Lietuvoje, ir užsienyje. D. Trumpio ekspozicijų ir meno rezidencijų žemėlapyje įsmeigtume ne vieną žymeklį: Kašmyras (Indija), Marakešas (Marokas), Pekinas (Kinija), Almata (Kazachstanas), Le Saix (Prancūzija), Helsinkis (Suomija), Büdelsdorfas (Vokietija). Šiuo metu keli dailininko kūriniai yra iškeliavę į Londono galeriją „D Contemporary“, kurioje eksponuojama puikiai britų kritikų ir lankytojų įvertinta lietuvių meno paroda „Lithuanian Art – Destination London“.SKAITYTI DAUGIAU

Kaip tapyboje pavaizduoti sielą? Vytauto Tomaševičiaus atvejis

Dar senovės egiptiečiai ar graikai mums įdiegė – o mes, ypač po Descartes’o (Dekarto), tuo tikime (net nesvarbu, kas esame – ateistai ar krikščionys, budistai ar indiferentai), kad žmogus yra sudarytas iš kūno ir sielos. Na, gal ne sielos, o dvasios – bet čia jau svaresnių argumentų pateiktų koks nors spiritistas arba bent jau Zbigniewas Herbertas.SKAITYTI DAUGIAU

Apie muziką ir tapybą viename asmenyje

Apie muziką ir dailę viename asmenyje pradėti kalbėti (o gal atvirkščiai – nekalbėti?) galima nuo garsiojo mūsų tautiečio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio laikų – nuo tada, kai jis muzikoje (simfoninėse poemose) pabandė prabilti vaizdais, o tapyboje (prisiminkime sonatas) – garsais. Regis, būtent toks probleminis-diskusinis laukas yra kur kas derlingesnis, duodantis daugiau naudos, nei marškinių plėšymas ant savųjų krūtinių giriantis, kad MKČ dėka esame pirmieji abstrakcionistai tapyboje, „apdėję“ net patį Vasilijų Kandinskį. Iš tiesų – prisiminus, kad dar XVI a. pradžioje, kai Albrechtas Düreris nupiešė savo sapną – absoliučiai abstrahuotą kompoziciją, ar XIX a., Gustavui Moreau virpančiais potėpiukais „išaudus“ ne vieną ne-figūratyvinį peizažą ar mitologinę sceną, ginčytis dėl abstrakcionizmo pirmystės yra tuščias laiko gaišimas…SKAITYTI DAUGIAU

Sergey Grinevich

Sergey Grinevich: „Aš iš principo gyvenu provincijoje, kad įrodyčiau, jog čia galima būti neprovincialiu dailininku. Gyvendami sostinėje daugelis lieka pirmykščiai provincialai. O toli nuo sostinių aš sutinku žmonių, kurie mąsto absoliučiai globaliai.“

„Piešti pradėjau anksčiau, nei vaikščioti. Namuose netgi juokaudavo, kad aš pirmiau pasakiau pieštukas, o tik vėliau – mama“, – taip apie save pasakoja šiuolaikinis Baltarusijos dailininkas S. Grinevich. Pirmąją personalinę parodą jis parengė mokydamasis ketvirtoje klasėje ir niekada neabejojo, kad bus dailininkas.SKAITYTI DAUGIAU