KĘSTUČIO POKALBIS SU GRIGALIŪNU, arba keletas žodžių apie pagrindinius šio menininko kūrybos aspektus

Dar nuo Sokrato majeutinio metodo laikų, kuomet esminiai būties ir gyvenimo klausimai svarstomi dvinario ar trinario disputo metu (vienam iš protingesnių prelegentų sąmoningai apsimetant naivesniu, tokiu būdu kvailesniems ar ne tokiems patyrusiems leidžiant patiems suvokti savo argumentų klaidingumą), turbūt nėra sugalvota geresnio būdo save pažinti.SKAITYTI DAUGIAU

Aldona Gustas. Moteris išlaisvinanti moterį

„Yra durna sakyti – „mėgsti moteris“… Bet aš negaliu įsivaizduoti gyvenimo, pasaulio, nei žemės, nei miesto – nieko be moters. Morfologiškai kalbant, moteris yra labai gražiai sukurta Dievo. Jinai tikrai menas! Jei reikėtų pasakyti, koks yra simbolis (arba ženklas) dailininkui, kaip suprastinti kūrybą, – tai yra moteris. Kadangi į ją žiūrėdamas gali visko išmokti. Tu nori, kad ir tapyboje būtų tas toks jų lengvumas, toks formų lankstumas, šviesos žaismas. Tapyboje reikia atrasti tai. Moters kūnas yra labai įdomus forma, šviesa, kompozicija. Kaip jinai juda, kaip jinai elgiasi, kaip jinai santykiauja su aplinka. Reikia, kad tapyboje viskas kvėpuotų, kad viskas turėtų santykį. Moters kūnas yra pamoka po pamokos. Moteris ir yra kūryba.“ Taip moters svarbą ir reikšmę kūrybai apibūdino Paryžiuje gyvenęs lietuvių dailininkas Pranas Gailius, savo tapyboje, grafikoje ir, žinoma, gyvenime kvėpavęs ja kaip oru. Bet aš kalbėsiu ne apie jį, o apie tos pačios kartos taip pat egzodo menininkę, karo nublokštą į Vakarų Berlyną, Aldoną Gustas, kurios gyvenimo dramoje vaikystės scena išsiskyrė labiausiai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą gimusi Klaipėdos kraštui priklausančiame Karceviškių kaime (Šilutės rajone), Aldona augo toje kitoje, Mažąja vadinamoje Lietuvoje. Ten kalbėta ne tik savita lietuvninkų tarme, bet ir kitomis kalbomis, pavyzdžiui, keistu vokiečių ir lietuvių kalbų mišiniu, kurį suprato tik vietiniai. Tėvams persikėlus į Vilnių, mergaitė netruko kelis žodžius pramokti ir lenkiškai, nes jos pirmoji meilė buvo vaikinas lenkas. Jai buvo devyneri, jis – vyresnis. Ji mylėjo jį, jis ją paėmė, tėvams išėjus į kino teatrą… Netrukus prasidėjo karas, sumaištis, bėgimas. Aldonos didvyris – tėvelis – gelbėjo šeimą: vedė per frontą, saugojo, išgelbėjo nuo per plauką priartėjusios prievartos ir tremties. Visi pasiekė Berlyną, visos moterys liko sveikos ir gyvos, tik giminės vyrai – ne. Mamos brolį Kaune suėmė ir į koncentracijos stovyklą išvežė naciai, o tėvelį Berlyne suėmė sovietai ir ištrėmė į Sibirą.SKAITYTI DAUGIAU

APPIAS ALBINA. Linija – jungtis tarp stilių ir žemynų

Ne, Appias Albina nėra baltas indiškas drugelis – paprastasis albatrosas, nors Googlas ir mėgina tuo įtikinti. Šis kūrybinis pseudonimas lyg jaukus ir šiltas kokonas slepia tikrąjį jaunos dizainerės ir grafikės vardą – Jevgenija Gluškova. 2011 m. ji baigė Vilniaus dailės akademiją, įgydama grafinio dizaino magistro laipsnį, jau surengusi ne vieną asmeninę parodą, kelis sykius dalyvavusi grupinėse ekspozicijose Lietuvoje bei Jungtinėje Karalystėje.SKAITYTI DAUGIAU

Dovilė Norkutė. Ženklais prabylantis sluoksniuotas laikas

Kartais taip nutinka: pamatai stiprius meno kūrinius, pasigėri, pasidžiaugi autoriaus talentu, lyg ir eini toliau savo keliais, o šiųjų vaizdiniai seka iš paskos lyg šešėliai, lyg keisto sapno atgarsiai, kurių niekaip negali pamiršti; jie masina leistis tyrinėjimų labirintais iki mūsų bendražmogiškos pasąmonės gelmių, bandant įminti archetipų mįsles. Tokį nekasdienį jausmą sukelia menininkės Dovilės Norkutės darbai. Kaip juos įvardinti – grafiška tapyba ar tapybiška grafika? SKAITYTI DAUGIAU

Kristina Norvilaitė | Užkoduota, bet atsiverianti

Šiuolaikinio pasaulio žmogus gali naudotis įvairiausiais instrumentais, kurie palengvina jo gyvenimą, leisdami atlikti greičiau, efektyviau, daugiau darbų. Naujus instrumentus gali čiupti ir menininkai – įvairios kompiuterinės programos pasirengusios padėti sukurti tekstą, vaizdą, garsą… Paradoksalu – nors tarp menininkų yra didžiulė konkurencija, šiuolaikinė kompiuterinė grafika skinasi sau kelią ir greičiau pasiekia tikslą, bet kuriančiųjų dalis, neatsisakiusi klasikinių priemonių, turi savo nišą, kurioje taip pat verda gyvenimas, organizuojama daug parodų, kūrėjai tobulėja, o ir meno mylėtojai vis dar labiau vertina „tikrą“ meną, „išvargtą“ rankomis.SKAITYTI DAUGIAU

JANUSZ JUREK. Žvilgsnis į piešinio vidų

Januszas Jurekas – iliustratorius iš Didžiosios Lenkijos Ostruvo miesto (Ostrów Wielkopolski), turintis meninį išsilavinimą ir kuriantis skait-meninį generatyvųjį meną, neatsiejamą nuo matematinių algoritmų bei programavimo. Studijuodamas jis mokėsi klasikinių disciplinų, – piešimo, tapybos, skulptūros, – ir tuo pat metu susidomėjo kompiuterine grafika ir audiovizualiniais menais. Pastarieji reikalavo specifinių žinių. Verta paminėti, kad tai buvo prieš 20 metų, kai internetas ir naujos meninės raiškos formos dar tik skynėsi kelią į kūrėjų studijas. Tad J. Jurekas ieškojo informacijos ir mokėsi modernių technologijų savarankiškai, žingsnis po žingsnio tobulindamas naujus įgūdžius. Tai atėmė tikrai daug laiko, tačiau labai pravertė vėliau – ir įgyvendinant užsakymus, ir eksperimentuojant savo meniniuose projektuose. Šiandien jis taip pat skiria daug laiko mokymuisi, ypač matematikai, kuri niekada nebuvo jo mylima disciplina.SKAITYTI DAUGIAU

Auktumos labirintai

Jeigu atsiverstumėte Auktumos paskyrą kūrybininkų portale Behance.com ir peržvelgtumėte joje publikuojamas iliustracijas, siūlyčiau pažaisti „mentalistą“ – susikurti menininko (o gal menininkės?) profilį tik iš to, kas matoma.

Vardas lyg ir vyriškas (Auktuma – vienas legendinių Didžiojo prūsų sukilimo vadų), bet asmenukėje – itin groteskiška mergina. Publikuojami grafikos kūriniai galėtų būti nupiešti tiek vyro, tiek moters rankos: rožėmis apkaišyta cukringoji Marija (Sweet Sugar Mary) Helovino personažo veidu puošia vyriškus marškinėlius. Šiais unisekso laikais lyg ir neturėtų gluminti apšepęs vyrukas su rožėmis ant pilvo. Tačiau stebina grafikos detalumas, rafinuotas dekoras – tokia kantrybe ir atidumu detalėms dažniau išsiskiria moterys. Auktumos galerijoje kryželiu ir inkaru tatuiruota Vynų karalienė (Inked Q, arba Queen of Spades) pasidabinusi Mergelės Marijos nimbu, o šalia – triakiai, ilgaliežuviai broliai banglentininkai (Surf Brothers), triragis faunas (Uncle From the Woods) – fantastiniai personažai, netikėtai ištrūkę iš kūrėjo(-s) pasąmonės, o gal naktinių košmarų ar iš Guillermo del Toro „Pano labirinto“. Auktumos iliustracijų ornamentuota simbolika turtinga ir eklektiška: sunku suvokti, kokios masonų-šamanų-aborigenų-indėnų genties totemus primena šie kūriniai. Krikščioniški simboliai susipina su pagoniškais, mitologiniai veikėjai – su mistiniais ženklais.SKAITYTI DAUGIAU

Kretos durys

Architektas ir menininkas Dalius Regelskis, kaip pats mėgsta prisistatyti, gimęs ir užaugęs Vilniuje, Architektų gatvėje, daugiau nei dvidešimt metų projektuoja privačius interjerus ir piešia miestų architektūrą, taip pat jis – ilgametis Vilniaus dailės akademijos lektorius, dėstantis Architektūros ir Interjero dizaino katedrose. Nuo vaikystės žavisi Vilniaus senamiesčiu, turi išsaugojęs bene pirmąjį savo grafikos darbą – medžio raižinį, kuriame tuometinį Pilies skersgatvį išraižė būdamas keturiolikos metų. Mokyklos laikais, kai „bromų“ vartai dar nebuvo rakinami, vaikinas išlandžiojo kiekvieną kiemą, žinojo aibes trumpesnių praėjimų (kaip pats sako – „shortcut’ų“), ir galėjo kirsti senamiestį skersai išilgai, neidamas pagrindinėmis gatvėmis. Grafikos meno mokėsi taip vadinamame „Konarskyne“, dabartinėje Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, kurioje dėstė pats Petras Repšys. Baigęs mokyklą, D. Regelskis įstojo į Vilniaus dailės akademiją, pasirinkdamas – priešingai, nei tikėjosi tėvai – architektūros, o ne grafikos specialybę, ir persikraustė gyventi į Vilniaus senamiestį.

SKAITYTI DAUGIAU

Karolis Strautniekas. Laurai kitokiam požiūriui

Šiame informacinio tvano amžiuje, dar prieš nuspręsdami skaityti ar neskaityti, pirmiausia nuskenuojame tekstus vizualiai: antraštė, fotografija, iliustracija… Būtent. Iliustracija – tai tas kabliukas, ant kurio dažniausiai užkimbama. Versdami bet kurį iliustruotą žurnalą, piešinių detalėse ieškome pasislėpusių idėjų, kad skaitydami atrastume jų atgarsius tekste. Pasitaiko, kai grafinis menas, lyg ir turėjęs papildyti literatūrą, netikėtai ją nurungia. Ne itin dažnai, bet visgi. Ir man išties džiugu kartkartėmis atrasti tokius netikėtos konkurencijos pavyzdžius.

Vienas ryškiausių minėtų pavyzdžių autorių – Karolis Strautniekas. SKAITYTI DAUGIAU

Naglis Rytis Baltušnikas

Tapytojas, grafikas ir neprilygstamas kulinaras Naglis Baltušnikas – šiuolaikinis dailininkas, kurio instrumentų arsenale rasite ne tik pieštukų, teptukų, dažų, emalio, mozaikos plytelių, šviesos instaliacijų, statybinių medžiagų, bet ir adatą su siūlu. Jis nuolat keičia priemones ir technologijas, kuriomis kuria. Ir jam labai svarbu žaisti kūrinių formomis bei koncepcijomis. Intriguoti, ironizuoti, šokiruoti, išmušti iš vėžių – keli ingredientai, kuriais Naglis paskanina savo kūrybos patiekalus. Menininko perfekcionizmas atsiskleidžia skanaujant iš smulkiausių detalių kruopščiai kuriamą jo urbanistinį peizažą, kuriame suguldyta įvairiausių mus supančių ženklų sistema – nuo instrukcijų, perspėjimų, draudimų iki pikseliais šviečiančių brūkšninių kodų.SKAITYTI DAUGIAU