Šį rudenį pasirodė trijų jaunosios kartos lietuvių režisierių filmai. Marijos Kavtaradze antrasis pilnametražis filmas „Tu man nieko neprimeni“, pasakojantis šiuolaikinio šokio atlikėjos Elenos ir gestų kalbos vertėjo Dovydo, kuris netrukus paaiškėja esąs aseksualus, meilės istoriją. Filmas ieško atsakymų į klausimus: ar tokia meilės istorija gali baigtis laimingai ir ar santykiams užtenka vien meilės? Austėjos Urbaitės debiutinio pilnametražio filmo „Per Arti“ centre – prancūzų pora, įsivaikinusi broliuką ir sesutę iš Lietuvos, ir prisitaikyti prie naujos aplinkos vaikams padedanti laikinai kartu apsigyvenusi jauna lietuvė vertėja Gabrielė. Tačiau netrukus iškyla kultūrinių skirtumų, nesuderinamų auklėjimo metodų klausimai bei prasideda kova dėl vaikų prisirišimo. Taip pat debiutinis pilnametražis Irmos Pužauskaitės „9-tas žingsnis“, kalbantis apie dvylikos žingsnių programoje, skirtoje žmonėms, sveikstantiems nuo alkoholizmo, dalyvaujantį Liną, kuris yra ties devintuoju – reikia prisiimti atsakomybę ir atsiprašyti įskaudintųjų. Vyras gauna galimybę pasirūpinti vaikystėje palikta paaugle dukra Ieva, bet jiems suartėti nelengva. Ievos geriausia draugė Maja praskaidrina draugei nuotaiką savo žaismingumu, tačiau netrukus pajunta simpatiją jos tėvui. Filmas nagrinėja šių trijų personažų sudėtingus jausmus ir moralines dilemas.

Vieną rugsėjo popietę, Irmos šuniui Laimei vis bandant nugvelbti skanėstus nuo stalo, susitikome su trimis kino režisierėmis pasikalbėti apie tai, kaip viskas prasidėjo, režisūros profesiją, filmų kūrimo procesus, jų panašumus ir skirtumus bei prasmės kurti paieškas.

Kuo svajojote būti anksčiau, kol jūsų gyvenime atsirado kinas? Ar jis visada buvo ir yra nebeatskiriama gyvenimo dalis?

MARIJA: Prisimenu, kad jeigu pažiūrėdavau filmą ir man jis patikdavo, užsimanydavau būti tuo, kuo būdavo pagrindiniai filmo personažai – agente, šnipe, žudike, advokate. Vėliau norėjau būti aktore. O kai sužinojau, kad filmus galima kurti, panorau būti režisiere.

Austėja: O kada sužinojai, kad galima juos kurti?

Marija: Skaičiau vieną knygą ir ji man labai patiko. Pasiėmusi didelį sąsiuvinį pradėjau piešti scenas iš jos. Tik vėliau supratau, kad aš knygą neva ekranizavau. Įsivaizdavau, jog pagal ją kursiu filmą. Taip ir nupiešiau tokias beveik kadruotes. Tuomet buvau kokių dvylikos. Dar nežinojau, kad tą daryti yra realu. O sužinojau tik tada, kai po ketverių metų nuėjau į „Skalvijos“ kino akademiją.

AUSTĖJA: Kai buvau maža, norėjau būti ragana. Troškau turėti visokių supergalių. Po to buvo daug teatro. Mudvi su sese vaikystėje vaidindavome spektaklius pliušiniams žaislams. Augome kaime, tad kai eidavome su kitais vaikais į mišką, pasakodavau absurdo istorijas, kuriomis priversdavau juos patikėti. Paauglystėje lankiau vaidybos pamokas Mažojoje teatro akademijoje. Visą laiką galvojau, kad pasuksiu į teatrą, o kinas atsirado netyčia. Jis man buvo tik tai, ką išsinuomodavome su tėčiu videotekoje ar per TV3 rodomas „Penktadienio filmas“. Dvyliktoje klasėje režisavau šimtadienio spektaklį, statėme istoriją, kaip būrėja išburia, kas laukia vaikų po mokyklos. Sukūriau tokį mėnulį per visą sieną, ir man reikėjo parodyti ateities vizijas, tada pamaniau, kad reikia pamėginti jas nufilmuoti. Ir va tuomet užsikabinau.

IRMA: Man Ryčio Zemkausko ketvirtadienio „Snobo kinas“ padarė didžiulę įtaką, nes Marijampolėje nebuvo daug kultūros, todėl ketvirtadienių labai laukdavau.

MARIJA: Pamenu ir aš, bet vėlai rodydavo, jau miegodavau…

IRMA: Man tai būdavo šventas reikalas. Pati kino link pasukau sulaukusi 23-ejų ir iš pradžių per aplinkui. Vaikystėje norėjau piešti, dainuoti, bet nieko dėl to nedariau, nėjau, pavyzdžiui, į dailės mokyklą. Atrodė, tai skirta kitiems, o ne man, buvo tarsi toks blokas… Po mokyklos įstojau į leidybą Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete, ten sutikau daug kūrybingų žmonių, ir nuo to kažkaip viskas ir prasidėjo. Ėmiau žiūrėti Davido Lyncho filmus ir pastebėjau, kad simboliai kartojasi iš filmo į filmą. Ir tada supratau: „Aaaa, tai čia režisierius…“ Labiausiai įtraukė vizualinis kino aspektas. Režisūrą pradėjau studijuoti JAV būdama 27-erių. Prieš tai dirbau „MEDIA Desk Lietuva“ ir Kultūros ministerijoj.

Ar visos esate pažįstamos ir matėte viena kitos filmus? Gal pastebėjote, kas kino požiūriu jus vienija?

AUSTĖJA: Su Marija buvome kursiokės, o su Irma susipažinau, kai dalyvavau jos rengiamuose Barry’o Primuso aktorinio meistriškumo mokymuose, po to ji mane pasikvietė dėstyti jos edukacinėje platformoje „Directors Lab“. Marija su Irma kartu dirbo prie „Tu man nieko neprimeni“ (I. Pužauskaitė šiame filme buvo intymumo koordinatorė – aut. past.)

MARIJA: Aš Irmą daugiausia irgi pažinojau iš mokymų.

IRMA: Kaip nestudijavusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dažnai jaučiuosi tarsi atėjusi „iš šono“. Man atrodė, kad tie, kurie mokėsi užsienyje ir nekūrė kartu, nevaikščiojo ketverius metus LMTA koridoriais, gali jaustis palikti nuošaly. Bet ką atradau ir ką pati, manau, įnešu – tai bendrumo jausmas tarp mūsų, – bendradarbiavimo, kolegiškumo ir bendruomeniškumo. Man atrodo, tiek Marija, tiek Austėja, tiek aš prisidedame prie to jausmo kūrimo. Ir tai mane nustebino, nes galvojau, kad bus susiskaldymas, o nutiko atvirkščiai – jaučiu besąlygišką priėmimą.

MARIJA: Jei kalbėsime apie dabar išėjusius ar išeinančius konkrečius tris mūsų filmus, temos yra skirtingos, bet mes visos labai gerai išmanome, ką darome. (Visos juokiasi)

AUSTĖJA: High-five! (Juoko pauzė)

MARIJA: Čia net nereikėtų lyginti. Man atrodo, jie visi stiprūs, kiekviena turi savo labai aiškų matymą.

IRMA: Visos trys labai smarkiai dirbame su aktoriais.

AUSTĖJA: Man labai svarbu, tai matosi ir Marijos, ir Irmos filmuose, – organiškas ir tikras veikėjų bendravimas. Atrodo, žiūri ne filmą, o kažkieno gyvenimą.

MARIJA: Visuose svarbiausia yra santykiai. Taigi bendrumai būtų – vaidybos ir santykių dinamikos išmanymas.

IRMA: Taip pat temų.

O kuo skiriasi?

MARIJA: Skiriasi vizualinė kalba. Kiekviena labai savitai prieiname prie jos.

IRMA: Aš nuo Marijos ir Austėjos skiriuosi tuo, kad pati nerašiau scenarijaus. Labai džiaugiuosi, jog atsiranda režisierių, kurie ne patys ar ne vieni juos rašo. Žinoma, tame yra ir pliusų, ir minusų. Pritariu ir dėl to, kad vizualika labai skirtinga.

MARIJA: Man atrodo, ne tik pati vizualika, o priėjimas prie jos. Kažkodėl atrodo, kad jūs labiau išmanote ne tiek taisykles, o kaip ką padaryti, pavyzdžiui, nufilmuoti sceną. Aš nelabai dažnai suprantu savo logiką.

AUSTĖJA: Tu dirbi intuityviai. Mano kiekviena scena priklauso nuo situacijos. Būna tokių, kurias sugalvoji, surepetuoji ir vos ne taip ir nufilmuoji, nebent pridedi šiek tiek improvizacijos. O pasitaiko scenų, kurios visiškai improvizuotos, nes ne visada gali norimą jausmą sukurti per suplanuotą kadruotę. Aš galiu leisti vaidinti aktoriams, jiems prieš tai nerepetavus scenos, dirbti operatoriui iš anksto nepasakiusi, kas vyks, kad gaučiau rezultatą, kurio tikiuosi. O kartais nusipiešiu kadruotę ir ateinu ryte dvi valandos prieš pamainą, pergalvoju, perpiešiu, ir tada pasirodo Julius (J. Sičiūnas, „Per Arti“ operatorius – aut. past.), mes dar pataisome. Paskui susirenka aktoriai, „susistatome“ sceną ir dar kartą koreguojame. Nėra vienos taisyklės. Bent jau man.