Kiekvienos vasaros pabaiga mane veikia stipriau nei gimimo dienos ar nauji kalendoriniai metai. Su rugsėjo 1-ąja ateinantis laikas – tarsi švarus lapas, nauji uždaviniai ir jų keliami iššūkiai. Vis dėlto daugumai naujų mokslo metų pradžia yra ne tik simboliškas rudens į(si)vardijimas. Aš kartu su juo ir pati grįžtu į žiniomis išgrįstus bei smalsumu išmintus Vilniaus dailės akademijos (VDA) koridorius. O juose it raidės lape šoka reminiscencijų vaiduokliai, grąžinantys mane į studijų laikus, primenantys buvusius dėstytojus bei bendramokslius.

Su būsimu kaligrafu Linu Spurga jaunesniuoju susipažinome dar prieš mums tampant meno studentais. Jaunojo dailininko kelio pradžia – Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla (VJVDM), kurioje, susidomėjęs grafikos technikomis, diplominį darbą apsigynė pas gerai žinomą grafikę Eglę Vertelkaitę. Vėliau kartu lankėme parengiamuosius piešimo kursus (dėst. Jonas Kazlauskas), po jų, nors kryptis pasirinkome skirtingas, mūsų bendravimas nenutrūko. Jis sklandžiai tęsėsi skrupulingai gilinant piešimo įgūdžius pas kruopštųjį Arūną Joniką, mokantis lotyniškųjų anatominių pavadinimų pas brolius Gataveckus (menininkai Algirdas ir Remigijus), klausantis meno istorijos, filosofijos bei estetikos paskaitų ar bevalgant legendomis apipintoje Dailės akademijos valgykloje. 2015 m. Linas įgijo bakalauro laipsnį kaip iliustratorius (dėst. Rimvydas Kepežinskas), o studijuodamas magistrantūroje (2015–2017 m.) pasuko kaligrafijos meno kryptimi ir apsigynė darbą „Raidės kilmė“ – apie lotyniškų raidžių ištakas, raidą bei reikšmę kultūrai – ir teorinį darbą „Šiuolaikinė Vakarų kaligrafija“ (dėst. R. Kepežinskas). Panašu, kad magistro studijų specifika lėmė tolesnius grafiko kūrybinius poslinkius ir paieškas būtent kaligrafijos srityje. 2017 m. dailininkas gavo Lietuvos kultūros tarybos stipendiją knygai „Rašto istorija“ sukurti, o 2018-ųjų būta itin aktyvių – gyvai rašė kaligrafijas, projektuojamas koncerto „Susikirtimai x“ erdvėje, buvo pakviestas kurti jas televizijos serialui „Jekaterina Didžioji“ bei Kirtimų kultūros centre surengė pirmą personalinę kaligrafijos darbų parodą „Rašymai“. Vėliau, 2020 m., MO muziejaus parodoje „Kodėl taip sunku mylėti?“ (kuratoriai – medijų menininkė Saskia Boddeke ir režisierius Peteris Greenaway’us) kūrė raidžių dailę visiems parodos paviršiams ir videoinstaliacijai. 2022 m. grafikas atidarė personalinę darbų parodą pavadinimu „Raidės forma“ (Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos galerijoje), o 2023 m. Vilniuje „Pamėnkalnio“ galerijoje prisistatė su paroda „Grafomanija“. Šalia viso to dailininkas užsiima ir pedagogine veikla – nuo 2015-ųjų reguliariai veda kaligrafijos kūrybines dirbtuves ir jose dalyvauja. 2017–2022 m. Vilniaus dizaino kolegijoje (VDK) dėstė piešimą, tipografijos ir šrifto kursą, 2019 m. tapo VDK bakalaurų diplominių darbų vadovu ir Grafikos katedros Grafikos studijų programos komiteto nariu. 2020 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija L. Spurgai jaunesniajam suteikė Meno kūrėjo statusą, 2021 m. jis tapo Lietuvos dizaino asociacijos ir Lietuvos autorinių teisių gynimo asociacijos nariu. Be individualios kūrybos ir dėstymo, kaligrafas užsiima grafikos ir šrifto dizaino darbais, kuria plakatus, grafičius bei vizualinius identitetus festivaliams ir knygų viršelius, maketus.

Tartum rudens lapus pamėčiusi biografinių apybrėžų, galiausiai galiu nukelti į du buvusius bendramokslius suvedusį dialogą, kurio inspiracija – autoriaus kūrybos procese itin mėgstamas atsitiktinumas. Netikėtas mudviejų susidūrimas senamiesčio skersgatvyje paskatino mane eiti skaityti šio grafomano užrašų „Pamėnkalnio galerijoje“. Precizikos ir estetikos nestokojančioje ekspozicijoje akimirką atrodžiusios stabilios raidės galiausiai tapo labiliomis. Besiraizgydamos jos juokėsi iš mano užsibrėžtų tikslų – siekio išskaityti, sudėlioti bei atsakyti į paties kaligrafo iškeltą klausimą žiūrovui: ar tai paprasčiausias dailyraštis, gražaus rašymo menas ar rašymas plunksna, o gal aukštoji rašymo ranka forma ar rašymas kaip menas?.. Atsakyti kol kas negaliu. Ramybės galvoje neduoda išraiškingos ir įtaigios, tarsi kalbos paminklas įrėmintos raidės, kurios galbūt net nenujaučia, jog veriant jas vieną šalia kitos kuriasi skiemenys, žodžiai, sakiniai ar net pokalbiai.

Tapo įprasta pokalbius pradėti nuo temos, kaip ir kodėl atsiduriame meno, Tavuoju atveju – kaligrafijos kelyje. Žinojimas, kad augai tarp dažų ir knygų (tėtis Linas – dailininkas, mama Lolija – vertėja), mokeisi VJVDM, vėliau studijavai grafiką VDA, o magistrantūrą baigei kaip kaligrafas, tarsi gali atsakyti į šiuos mano klausimus. Papasakok išsamiau, kaip tokia patirtis padėjo pasirinkti šią meno sritį ir formavo požiūrį plačiąja prasme? Kaip manai, ar ankstyvasis backgroundas – visas tas atsineštas bagažas, yra labiau teigiamas ar kaip tik neigiamas palikimas?

Sunku taip išsinarstyti, ypač jei kalbame apie kūrybinį kelią, jo pradžią. Reflektuodamas augimą, manau, kad ankstyvasis namų fonas yra vienareikšmiškai teigiamas palikimas, nes viskas, ką anuomet veikiau ir ko mokiausi, tiesiogiai veikia mano kūrybą bei su ja susijusias veiklas. Iš tėčio „pasigavau“ piešimą, iš mamos – meilę knygoms, o šiandien visa tai virto kaligrafija ir knygų dizainu. Reiktų ištirti, ar visais atvejais tėtis dailininkas plius mama vertėja lygu sūnus kaligrafas. Bet lygtis atrodo logiška.

Jau antroje mokyklos klasėje pradėjo rastis santykis su raštu ir rašymu, kai „Dailiosios raidelės konkurse“ užėmiau antrąją vietą. Vėliau sekė grafičiai, įvairūs papeckiojimai paraštėse, atvirukų kūrimas – užklasinė veikla, vienaip ar kitaip vedusi tolimesnių laiptelių link. Grafikos pradmenų suteikė VJVDM mokytoja E. Vertelkaitė – brendo meilė ir apsisprendimas būtent ją studijuoti. Akademijoje R. Kepežinsko įvadas į kaligrafiją arba kiek vėliau pasirinkta šios specifinės meno srities paskaita buvo lemtingi mano žingsniai. Tad drįsčiau sakyti, kad iš esmės visa ko pagrindu laikau būtent grafikos raišką, kurios įskiepyta estetika bei įdiegtas meninis lygmuo persikelia ir į mano dabartines kaligrafijas. Jose man svarbu ritmas, kompozicija, dėmė, taškas – tai, ko mokė šios dailės srities pagrindai. Kartais mąstau, kad tikslingiau mane būtų vadinti grafiku, kadangi toks įvardijimas apimtų visą mano kūrybinį spektrą – kaligrafijas, grafikos dizainą bei pedagoginę veiklą.

Tiesa, šį savo humanitarinį ir meninį foną suvokiau tik gerokai vėliau, ne mokykloje ir ne studijuodamas, ne rinkdamasis iš pradžių iliustraciją, paskui – kaligrafiją, o tik baigęs studijas, kai interviu ar įvairiuose pokalbiuose manęs paklausdavo apie kūrybinių šaknų kilmę. Nesusimąsčiau todėl, kad tėvai niekada nediegė ir neskiepijo savo suvokimo, kitaip tariant – priverstinai neformavo manęs kaip menininko.

Dažnam raidės – abėcėlinio rašto grafinis ženklas, tam tikras vaizdinis garso pakaitalas. Raidės matomos ir skaitomos, jos yra simboliai, nusakantys tam tikrą garsą, iš kurio galime atpažinti žodį, juos jungti į sakinius, tekstus – tiksliau, taip mes perskaitome arba išrašome garsinę kalbą. Tačiau Tu nerašai, o pieši jas, kurdamas dailų raštą, kaligrafiją. Patekusios į vizualumo plotmę, raidės žymi nebe tekstą, o patį vaizdą – gali keisti pavidalus, modifikuotis, jungtis į formalias dėmes plokštumoje, net nesukurdamos jokio turinio. Kaip pats teigi – šiame dailiajame moksle Tave labiausiai domina formos paieškos, o ne ženklų perskaitomumas. Prisipažinsiu, didžioji dalis Tavo kūrinių mane veikė tarsi abstraktūs paveikslai ir buvo beveik nesuprantami žodiškai… Gal gali paaiškinti, kokiu būdu pačiam pavyksta nutolti nuo reikšminio turinio? Ar tai sudėtinga?

Ne, nesudėtinga, bet tik todėl, kad turiu gana apčiuopiamą poziciją apie neaiškumą, kuris savo ruožtu yra glaudžiai susijęs su prasmės ir prasmingumo klausimu, diktuoja tą reikšminį turinį ar jo stoką mano kūryboje. Šiek tiek išsiplečiant, manau, kad dabar dažnas žmogus turi prasmės fiksaciją, tai yra primygtinį norą viskam suteikti reikšminį turinį, net jei jo nėra ar jis nebūtinas. Veikla ar daiktas jam įgyja vertę tik tada, jei galima aiškiai įvardinti jų prasmę. Kai asmuo to padaryti negali ar nesugeba – darbas ar daiktas praranda bet kokią vertę. Pinigai yra banalus pavyzdys – manau, daug kas mano, kad veikla prasminga tik tada, kai neša pelną. Bet yra ir įkyriau paplitusių prasmės paieškos pavyzdžių, tokių kaip sąmokslo teorijos. Man atrodo, polinkis kurti „sąmokslus“ atsiranda dėl noro viską bet kokiomis priemonėmis paaiškinti, nes pripažinti, kad kažkas yra beprasmiška, atsitiktinumas ar fundamentaliai neaiškus ir nepaaiškinamas dalykas, yra labai sunku ir nesuteikia finitude – išbaigtumo jausmo. O štai būtent prasmės atradimas ar priskyrimas – katarsiškas.

Kūryboje stengiuosi atsiriboti nuo prasmės įrėminimo ir mokausi jaustis patogiai nežinomybėje. Man labai svarbu sau atsakyti „nežinau“ ir ties tuo apsistoti, tad kurdamas kaligrafinį eksperimentą stengiuosi išeiti už tai sričiai priklausomos normos, už to, kas įprasta, ribų. Tačiau tada įeini į nepažintas teritorijas, dažnai neperskaitomas ir stokojančias anksčiau minėto reikšminio turinio. Su tuo turiniu bandau likti ir jį apmąstyti, taip pat pasikviesti ir žiūrovą, kartu pasvarstyti, kas toje kūryboje atsitiko. Dar verta pridurti, kad nereiktų galvoti, jog pats tiksliai žinau, ką darau. Mano kūrybą šiuo metu geriausiai apibūdintų žodis „paieška“, kurios pasekmė – neaiškumas. Neaiškumą renkuosi palikti savo paveiksluose, jis ilgainiui kelia tuos neperskaitomumo, teksto reikšmės ir prasmės ar jų nebuvimo klausimus.

Kaip manai, kodėl taikai tokią rašto suvokimo opoziciją, galbūt tai specialiai propaguojama strategija, tarsi siekiant vaizdinės pergalės prieš reikšminę? Matyt, abiem yra žinomi psichologiniai dėmesio bei atpažinimo testai (stroop effect, rorschach, ink ir kt.), kuriuose nagrinėjamas vaizdo suvokimas per dėmes, spalvas arba vaizdo ir turinio priešpriešas. Ar prašaučiau sakydama, kad Tavojoje kaligrafijoje vyrauja panašaus principo skaitymo procesas?

Mano kūriniai yra nebaigtos paieškos rezultatas, atsirandantis dėl santykio su neaiškumu. Tokį rezultatą, sunkiai perskaitomą ir atvirkščią įprastam santykiui su tekstu, žiūrovui siūlau vertinti keleriopai. Pirma, man atrodo, retas žmogus iš tikrųjų žiūri į raides, dažniausiai jas tik skaito. Štai, pavyzdžiui, dabar skaitytojus norėčiau pakviesti atsiminti, kada paskutinį kartą jie tyrinėjo raidės dizainą, sprendė, kuo jis įprastas ar išskirtinis, įdomus ar nuobodus, geras, o gal – nevykęs ar tiesiog netinkamai parinktas skaitomam tekstui. Savo kūryboje skatinu pasižiūrėti į raides, o paslėptas, neperskaitomas turinys tam padeda. Čia būtų galima klausti, kodėl rašau ne tiesiog pavienes raides, o visgi tekstą, bet, manau, galutinis tikslas, net jei siekiu atkreipti dėmesį į raidės formą, vis tiek yra teksto perskaitymas – žodžio atpažinimas per raidės atpažinimą – kaip savotiškas payoffas – atpildas žiūrovui. Antra, nemanau, kad teksto skaitymas turi būti lengvas procesas. Esame pratę, kad sunkumas perskaityti ar kliūtis suprasti – savaime yra blogai. Bet ir man taip atsitinka, kad „pervarau“ kelis knygos puslapius ir nieko neatsimenu. Pagalvoju – gal per geras maketas, per gerai parinktas šriftas, nes viskas taip sklandu, jog akis tiesiog slysta paviršiumi ir nieko neužkabina. Tam paantrina ir keli teksto suvokimo tyrimai, rodantys, kad sunkiai perskaitomu šriftu parašytas tekstas yra geriau suprantamas, nes reikalauja didesnio atidumo gilinantis į turinį. Taigi, galima sakyti, jog savo kūriniais skatinu „stengtis“ skaityti ir pastebėti, ką tokios pastangos duoda, kokių minčių sukelia. Galiausiai pačiam kartais įdomu pasvarstyti, koks yra skirtumas tarp mums pažįstamų, bet visai neperskaitomų lotyniškų rašmenų ir kitos kultūros – sakykime, arabų – rašmenų, kurių tiesiog nemokame ir nesuprantame. Manau, būsena, kai nesupranti savo rašto, panaši į bandymą perskaityti nesuprantamas kitų kalbų raides. Bet ką reiškia susvetimėti savo kultūroje? Atsakymo neturiu, ieškau.