Mokyklos langai
Simonas Bulotas
Tikra istorija
Tadas jau laukė prie vartelių. Smaila bato panose primynė nuorūką ir sėdo į automobilį.
– Būsime kaip tik laiku, – tariau, – susirasime direktoriaus pavaduotoją, o toliau nieko nežinau.
– Gal ir gerai, kad nepasikeičiau rūbų, ir plaukai nuo užvakar…
Už žaliųjų girelių, už mėlynų marelių
Tenai guli bernelis sukapotas,
Po žaliojom rūtelėm pakavotas…
– Kas čia per muzika? – paklausiau.
– Ai, čia Kasparas.*
– A, Kasparas. Graži muzika.
Tadas bandė prisiminti senos pankų dainos žodžius apie aštuntokę, o aš ramiai, bet su veržlia potekste, myniau akseleratoriaus pedalą.
Ryte kruopščiai ruošiausi: dariau kombinuotą aerobinę mankštą, sėdau medituoti, bet sekėsi prastai, sausas kosulys iš krūtinės pro gerklę ir burną vis šaudė kažkur į periferiją – sutelk, kad nori, dėmesį į kvėpavimą, kai viduje toks pilietinis karas. Baiminausi dėl renginio, norėjau atšaukti, juk čia svarbiausias įrankis – gerklė – saviraiškos, kūrybos žiaunos. Neatšaukiau. Skutausi galvą, trumpinausi barzdą, prie akių obuolių klijavausi lęšius – norėjau jaustis kiek įmanoma patogiau.
Atvažiavom laiku. Paradinės durys prasivėrė pačios.
– Kiek praėjo metų, dešimt?
– Man kiek daugiau.
– Keista, bet dabar mums nereikės sėstis į suolą, mes jau laisvi, – nusišypsojau.
Žvilgsnius pagavo telikas ant sienos. Nespėjau pamatyt, kokią reklamą ten rodė, nes kairiajame flange išdygo ir žaibiškai pastojo kelią blyški budėtoja. Išgirdusi mūsų ketinimus ir direktoriaus pavaduotojos pavardę maloniai puolė mus lydėti iki kabineto Nr. 103. Priešais Nr. 103 puikavosi kriauklė, palinkau norėdamas įžvelgti funkciją, primerkiau akis, atpalaidavau smilkinius – laiko ratas sukosi kaip kadais Nemunu plaukiusio garlaivio mentės, suūžė absolventų laidos, šmėstelėjo jaunuolio, lūpomis gaudančio siaurą krano srovelę, paveikslėlis… Tadas tuo metu ranka lyginosi kelnes.
– Poetai? – kontempliaciją nutraukė kėglio formos moterėlė su rožiniu tvido švarkeliu.
– Taip, laba diena.
– A, na, tai gerai, eime pas mane į kabinetą, o gal į salę, ne, dar ankstoka, einam, pasikabinsite paltus.
Tadas visuomet buvo vyresnių moterų numylėtinis, tad ir šiuokart direktorės pavaduotoją kalbino būtent jis, kol aš bandžiau spinton įkabinti du paltus. Taupiai naudojau vieną pakabą. Kablys demontavosi, o kai kabliai išsineria įvyksta poslinkis, velniai griebtų, įvyksta – ženklas, kurį greitai pastebi, taip pat greitai ir pamiršti.
– Visos lituanistės kažkur dingo, eime, pasisveikinsim su direktoriumi, – pravėrė duris šalimais. – A, direktoriaus dabar nėra, na, ką padarysi, galime eiti į salę, ane? Dabar choras dar repetuoja.
– Žinoma, mums patinka muzika.
Choras buvo puikus, pirmoje eilėje stovinčios merginos balsas smarkiai išsiskyrė iš visumos, spindėjo jos breketai. Kaip įprasta, mažiau aktyvūs choristai buvo sukaišioti kampuose ir šešėliuose. Dainavo tautišką dainą, ir bepradedąs krūtinėje kilti nerimas išsisklaidė nuo chorvedžio rankos špagavimo.