fbpx

Netrukdykite žaisti, arba Kai latvė nuvažiavo pas pietiečius

Emija Grigorjeva

Veikėjų vardai išgalvoti.

Išeinu laukan, saulė šviečia, lyg dar būtų vasarvidis, ir aš šypsodamasi klausiu mamos, ką ji galvojanti apie tai, kad semestrui išvažiuoju ir gyvensiu viename bute su dviem nepažįstamais aistringais pietiečiais. „Lietuviai ne pietiečiai“, – atšauna, o jos žvilgsnis sako: „Tu nebegali manęs nustebinti“. Pasinaudojusi proga, pristato mane prie darbo.

Šiltnamyje liedama pomidorus („Tik prie šaknų laistyk, tik prie šaknų!“) staiga gaunu žinutę iš būsimo butuko: „laba! čj radom bahura, kas gyventu visus metus. sori, jei ka sugadinau. iki kitos savaitės gali čia permiegot, nes važiuot į kauną, kai nežinai, kur miegosi, tai chujne.“ Galėčiau papasakoti, kaip mano svajonė gyventi senamiestyje sutrupėjo lyg veidrodis iš Sniego karalienės pasakos – kam nors stiklo šukelė pateko į akį, kam nors į širdį, ir aš, šilt­namy stovinti, verkiau, perliedama augalus, o mamytė kažkur toli rėkė: „Tik prie šaknų laistyk, tik prie šaknų!“, bet šįkart visi veikėjai liko sveiki – sugniaužiau žarną kumščiu, vanduo nustojo tekėti, ir aš sušnibždėjau pomidorų sodinukams: „Pažiūrėsim, kaip aš ten negyvensiu, gaidy!“

Nuvariau į Kauną su „Rygos balzamu“.

Bute neužsidarė tualeto durys, todėl, norint pasisioti, reikėdavo apie tai garsiai surikti. Virtuvėj pabandžiau be jokių priemonių priklijuoti iš sąsiuvinio išplėštą lapą prie taukuoto šaldytuvo, ir puikai pavyko. Pompa mirko skersai kriauklės, kurioje teliūškuodamas kliuksėjo nepanašus į vandenį skystis. Iš tikrųjų tėvai, stropiai ugdantys vaikų švarą, augina žmones, viską tvarkysiančius po kitų: tarkim, nusimaudę duše jie būtinai ištrauks savo butukų plaukus iš nutekamosios angos, nes nenorės, kad kiti vėliau galvotų, jog tai jų plaukai. Žodžiu, supratau, kad kelias dienas teks čia gyventi kaip mėšlo šakei šieno kaugėje, tik šieno kaugė bus kiaulių šiukšlynas, o aš – olimpinė šuolininkė.

Kitą rytą atsibudusi išėjau į balkoną, pamačiau Kauno arkikatedros bazilikos stogo gabalėlį ir įsimylėjau. „Man išvis nieko nereikia, tik leiskit čia pasilikti – juk spalvingiausiai rožės žydi ant šūdų krūvos“, – galvojau.

Sykį sakiau, kad jaučiuosi taip, lyg ant vieno mano peties sėdėtų angelas, o ant antro – šūdas. Tai, regis, šįkart jie abu mane išgirdo ir pirmos paskaitos metu gavau žinutę: „tai… tikiuosi buto neieškai, čj nereiks tau išsikraustyt.“

Buvau pasiruošusi tikram studentų gyvenimui – vakarėliai, pusgaminiai, karaokė, verkimas vienas kitam ant peties, prisėdus ant senamiesčio šaligatvio, plaukų laikymas per pagirias, meilės dramos, pagalvių kautynės, – bet pasirodė, kad mano butukai yra aistringi „League of Legends“ žaidėjai ir tik retkarčiais pasitraukia nuo kompiuterio. „O tu žinai, kurioj pusėj Neris, kurioj – Nemunas?“ – paklausiau, kai išėjom išmesti šiukšlių. – „Pala, čia dvi upės?“

Sykį žiūrėjau, kaip Nojus ir Mantas žaidžia. Žaidimo principas toks: iš žaidėjų suformuojamos dvi skirtingos komandos, kiekvienas narys pasirenka savo veikėją (čempioną), kurį valdys viso mačo metu. Dažniausiai kiekvienos komandos tikslas yra sunaikinti „Nexus’ą“ – pastatą, esantį bazės centre. Kiekvienas varžybas čempionai pradeda iš palyginti silpnos pozicijos ir viso žaidimo metu progresuoja, kaupdami auksą bei patirtį. „Davai, mušam, mušam! Nupushink turret’ą kiek gali! Pushink kiek gali, girdi?“ – Mantas rėkė ant savo merginos kitoj ekrano pusėj, žvėriškai spaudinėdamas pelę.

2019-12-20