Romanas, parašytas citatomis
Antanas Kunotas
Skelbdami estų rašytojo Tomo Maagio „Pseudofilosofinio romano“ ištrauką rizikuojame, nes nieko panašaus lietuvių kalba dar nėra pasirodę. Atidus skaitytojas čia nesunkiai atpažins daugelio garsių literatūros kūrinių šešėlius, o radęs laiko patyrinėti kiekvieną sakinį, turėtų krūptelėti – visas tekstas sudėliotas iš nebūtinai tikslių citatų. Paties T. Maagio autorinio žodžio jame visai nėra…
Žvilgtelėkime į poros pastraipų sandarą. Viena jų prasideda Ernestu Hemingway’umi, toliau – Samuelis Beckettas bei amerikiečių poetė Maya Angelou. Pabaigai – citata iš XIX a. instrukcijos, kaip reikia gelbėti žmones iš skęstančio burlaivio. Kita pastraipa: sakinio fragmentas iš Kurto Vonneguto romano, paskui kažkas panašaus į gerai žinomą anglų kalbos idiomą. Tada citatos iš Oscaro Wilde’o romano bei amerikiečių poeto Stepheno Crane’o eilėraščių. Pastraipa baigiama sakiniu, kuriame vėl galima atpažinti patarlę.
Neslėpsime, gavę tokį tekstą redakcijoje gerokai sutrikome. Ir nusprendėme autoriaus paprašyti paaiškinimo. Šiek tiek sutrumpinto atsakymo vertimą pateikiame žemiau.
From: Tomas Maagi <tomas.maagi@gmail.com>
Date: Tuesday, 19 March 2019 at 17:53
To: Antanas Kunotas <antanas@nemunas.press>
Subject: Re: alert – your novel is made from quotations only
Sveiki, Antanai,
suprantu jūsų nuostabą dėl mano romano rašymo manieros, net ir Estijoje ji nėra dažnai sutinkama. Tai vadinamoji archontinė literatūra, kai tekstas konstruojamas tik iš citatų. Jei norite daugiau sužinoti apie tokio tipo literatūrą, reikėtų pasiskaityti prancūzų filosofo Jaques’o Derrida knygą „Archive Fever: A Freudian Impression“ (1995), kurioje jis tvirtina, kad tiek visa kultūra, tiek atskiras tekstas yra archyvas, sudarytas iš įvairių informacijos nuotrupų. Ką nors kurdami mes tiesiog iš vienų archyvų gaminame kitus. J. Derrida tai pavadino archontine kultūros funkcija. Tokioje kultūroje nebėra originalo ir kopijos, viskas turi tą patį – archyvo – statusą.