Ilzė Butkutė | Eilėraščiai
paskutinė balandžio diena
Prie upės nugaros be garso glaudžias
varinis gėlo ryto debesis.
Ir jam pavydi baikščios girių dvasios.
Jos klaidžioja tankmėj – mažytės, graudžios,
plačiai atmerkusios žalias akis,
žvilgsniu šešėly brauko vėsią rasą
nuo atsargių šakų. Kai nieks nemato,
viena iš lėto liečias prie kitos,
atgniaužia sprogstančius lapus, kutenas.
Jos primena, kaip prasidėjom patys –
kai klausėmės griaustinio ir tylos,
žiedais nuklojusios pasaulį seną,
jos primena man visa, ko nedrįsom –
net likę vienu du sterblėj liūties,
mes buvom du seni pavargę medžiai,
kurie turės išgerti naktį visą,
kurie pavasarį išgert turės,
ir visą aukštą dangų – – pradžiai.
vaikystės g.
tavo kiemo draugai tik didės – o štai kiemas tik trauksis
pievoj numestas dvirka iš liūdesio baigs surūdyti
tu pamirši už ką – bet ne švytinčią užsuktą ausį
nubalnotus kelius tau kasvakar magės nukrapštyti
niekada nesakyk niekada – tai baisus užkeikimas
jis dažnai išsipildo visai atvirkščiai nei norėtum
jeigu vasaros naktį lakstysi lauke – tai pabusi užkimus
jei darysi sekretą – surask neatrandamą vietą
tavo strazdanos reiškia kad pavogei kregždės kiaušinį
ir vis tiek ant asfalto kažkas sykį nupiešė širdį
kurioje tavo vardas – manei kad jo niekas nežino
kregždės pažeme skraido – tai debesį šiąnakt pravirkdys
sugalvok naują norą ir pūsk į pražilusią pienę
šiandien tavo pasaulyje vasara – vasarą niekas nemiršta
prie sūpuoklių eilė – ten dar supas drugys vienadienis
pienių kraujas ruduoja ant rašalą menančių pirštų